Gerb. „Vorutos“ redakcija, jaučiu būtinybę išsakyti keletą kritiškų pastabų, susijusių su jūsų laikraštyje (2003 m. rugsėjo 13 d. Nr.17 (539) publikuotu gerb. Algio Raulinaičio straipsniu „Lietuva – karalystė ar kunigaikštystė?“

Sunku suvokti, ką A. Raulinaitis nori pasakyti paminėdamas J. Dlugoszą. Nejaugi dabarties, o ir ankstesnių istorikų darbai yra įtakojami J. Dlugoszo? Iš šių A. Raulinaičio žodžių – “pripažinkime, kad istorija per daug svarbi, kad ją paliktume istorikams. Ypač tokiems, kaip lenkų istorikas L. Dlugoszas” atrodo, jog tai ir norima pasakyti. Visa tai panašu į iššūkį Lietuvos istoriografijai ir į lietuvius istorikus diskredituojantį mostą.

Kalbėdamas apie karalystę, A. Raulinaitis pateikia savus, jokiais tvirtais argumentais nepagrįstus samprotavimus. Drįstu pastebėti, jog autorius nesupranta terminų „karalius, karalystės“ esmės. Lietuvos istorija turi tik vieną karalių – Mindaugą, apkrikštytą ir tik tada karūnuotą. Šių dienų Lietuvos istoriografijoje tai tvirtai įrodyta, ir atrodytų, jokių abejonių negali kilti.

Pagal to meto Vakarų Europos tradicijas, karalystė neabejotinai buvo sutapatinama su krikščionybe. Autorius prieštarauja lietuvių istorikams, karaliaus titulą, o ir karalystės statusą siejantiems su popiežiumi, kuris vienintelis tai galėjo formaliai suteikti valstybei. Kaip argumentus tokiai nuostatai patvirtinti A. Raulinaitis akcentuoja Anglijos ir Japonijos valdovus. Japonijos pavyzdys čia visai nesuprantamas, o, be to, kuo tai susiję su Europa? Anglija – viena pirmųjų absoliutinių monarchijų Europoje, tad vargu ar popiežiaus nuomonė Anglijos valdovams galėjo rūpėti.

Atrodytų, autorius už gryną pinigą priima to meto šaltiniuose kunigaikščiams, viršesniesiems ir t. t. apibūdinti vartojamus terminus. Juk net tų baltų genčių, niekada nesukūrusių valstybės (pvz. žemaičiai, žiemgaliai ir t. t.), vadai neretai šaltiniuose pavadinami (kunigaikštis) ar net rex (karalius).

Tiesiog neįtikėtinas teiginys, esą nereikia įrodinėti, jog Vytautas tikrai buvo karalius. Tai turėtų būti aišku tiems, kurie nelabai išmano savo istoriją.  Bet juk vytautinė Lietuva nebuvo karalyste, Vytautas niekada nebuvo karūnuotas, tad karaliaus titulo priskyrimas jam, kaip ir daugeliui autoriaus išvardintų Lietuvos valdovų, yra akivaizdus nusižengimas istorinei tiesai. Taip, Lietuva Vytauto laikais pasiekė aukščiausią klestėjimo laipsnį, tapo krikščioniška, įsiliejo į Vakarų Europos tradicijų pasaulį, iškilo kaip Europos politikos subjektas, bet tai nebuvo karalystė. Kad ir kokios stiprios tautinės, nacionalinės intencijos vedini Lietuvos istorijoje rasime tik Vytautą – didįjį Lietuvos kunigaikštį, bet ne karalių. Juo labiau pagonys Lietuvos valdovai – Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis buvo ir liks didžiaisiais kunigaikščiais, o Lietuva jų laikais – LDK, bet ne karalystė.

Jogailą galime sąlyginai vadinti Lietuvos karaliumi, karaliaus titulas jam buvo suteiktas visų pirma kaip Lenkijos valdovui. Jis nebuvo atskirai karūnuotas Lietuvoje.

Kalbėdamas apie Lietuvos valstybės atsiradimą, autorius dėsto kitų istorikų mintis, kurias užbaigia savo kategoriška išvada, esą Lietuvos karalystė egzistavo nuo 1009 m. iki 1918 m. Kaip argumentą tai įrodyti, A. Raulinaitis pateikia ištrauką iš 1917 m. gruodžio 7 d. Lietuvos tarybos posėdžio protokolo „…būsimai Lietuvos valstybei tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija…“ Tačiau, manyčiau, sunku paaiškinti, kokiais logikos ryšiais pastaroji citata susijusi su prieš tai A. Raulinaičio pateikta išvada. Be to, karalystės tęstinumo chronologija, anot autoriaus, apima laikotarpį nuo 1009 m. iki 1918 m., vadinasi, karalystė egzistavo net ir tuomet, kai Lietuva buvo praradusi valstybingumą. Ar ne paradoksas?

Joniškio istorijos ir kultūros muziejus