Ar galėjo Lietuva pasipriešinti SSSR? (II d.)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Sunku suskaičiuoti, kiek šaulių ir kavalerijos divizijų, tankų ir artilerijos SSSR planavo mesti prieš Lietuvą 1939 spalį, nes vyko nuolatinis sovietų kariuomenės didinimas ir aktyvus junginių judėjimas okupuotoje Lenkijoje.
 
Tačiau akivaizdu, kad tik nedidelė dalis šių pajėgų būtų buvę panaudota prieš Lietuvą pirmąjame karinių veiksmų etape. 1939 metų rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje vyko labai didelis junginių ir dalinių judėjimas tarp armijų ir frontų.
 
SSSR kariuomenė
 
Karo veiksmus prieš Lietuvą turėjo vesti Baltarusijos fronto kariuomenė, kurią, remiantis Meltiuchovu, spalio 2 d. sudarė:
 
3 armija: 5 šaulių ir 2 kavalerijos divizijos, 3 tankų ir 1 motorizuota brigada
11 armija: 4 šaulių divizijos, 1 tankų brigada
10 armija: 6 šaulių ir 1 kavalerijos divizijos, 2 tankų brigados
4 armija: 6 šaulių ir 2 kavalerijos divizijos, 2 tankų brigados (32-a ir 29-a)
Fronto vadovybės žinioje: 1 šaulių divizija.
 
Iš viso: 22 šaulių ir 5 kavalerijos divizijos, 8 tankų brigados ir 1 motorizuota brigada, taigi apie 5 kartus daugiau pėstininkų ir kavalerijos nei Lietuvos kariuomenėje, jau nekalbant apie beveik 2 000 sovietų tankų.
 
Vėlgi, prieš Lietuvą galėjo būti panaudota tik dalis visų šių divizijų ir brigadų, nes vakaruose stovėjo mobilizuota ir pergalės apkvaitinta Vokietijos kariuomenė, o dar reikėjo saugotis iš „lenkų ponų išvaduotos“ liaudies ir skubiai įvedinėti stalininę tvarką „išvaduotoje“ teritorijoje.
 
Atsitraukimas – vienintelė išeitis?
 
Bet kokiu atveju, nebuvo galima tikėtis nei visiškai sutriuškinti SSSR kariuomenę, nei apginti šalies teritoriją. Vienintelė išeitis – trauktis su mūšiais, kol į Vokietiją pasitrauks vyriausybė ir dalis civilių gyventojų, kuriems grėsė represijos, po to kariuomenei internuotis Vokietijoje. Esu įsitikinęs, jeigu būtų žinoma apie 1940 represijas ir trėmimus, būtent toks variantas ir būtų buvęs pasirinktas.
 
O trauktis kovojant Lietuvos kariuomenė buvo mokoma. Vienas iš pagrindinių tokios kovos būdų – stabdomosios kautynės. Priešas stabdomas sunkiųjų pėstininkų priemonių ir artilerijos ugnimi, stengiantis išvengti artimo kontakto ir pozicinės gynybos, plačiai naudojant trumpalaikį gynimąsi, pasalas, minavimą, kliūčių darymą, kelių ir tiltų ardymą,. Pulti tik mažomis pajėgomis ir tik esant labai palankioms aplinkybėms, t. y. kai galima tikėtis puolant patirti mažus nuostolius ir labai pagerinti visą stabdymą.
 
Net ir nedidelės upės, pakankamai miškinga vietovė leistų sėkmingai organizuoti trumpalaikio pasipriešinimo ribas, sudarytų galimybę reikiamu momentu atsipalaiduoti nuo priešo ir atsitraukti iki kitos ribos, galbūt net spėjus ją pakankamai gerai įrengti.
 
Problemos RKKA
 
Šiandien, galėdami apžvelgti „išvaduojamojo“ žygio Lenkijoje ir 1939–1940 metų karo su Suomija patirtį, galime teigti, kad RKKA nepasižymėjo iniciatyvumu, dažniausiai veikė frontaliai ir šabloniškai, be ryšio ir koordinacijos tarp junginių ir dalinių bei tarp atskirų ginklų rūšių.
 
Stipriai šlubavo tiekimas. Pvz., 1939–09–18 visa sovietų 27–a tankų brigada (tankai BT) be jokio lenkų pasipriešinimo net keliolikai valandų užstrigo bandydama persikelti per nedidelį upelį (2 km į vakarus nuo Golewicze). 1939–09–19 8:00 15–as tankų korpusas (2–a, 27–a TBR, 20–a motorizuota brigada) gavo įsakymą užimti Gardiną, tačiau jį vykdyti pradėjo tik sekančios dienos ryte, nes visos 3 brigados dėl prastai organizuoto tiekimo dieną prastovėjo tuščiais bakais. Bet ir 20–tą dieną 27–a TBR iš daugiau nei 200 turimų tankų sugebėjo į Gardiną įvesti tik 48 tankus ir 1 šarvuotą automobilį. Rugsėjo 22–ą 2–a TBR sudarė grupę iš 45 tankų BT ir bataliono šaulių–kulkosvaidininkų, kurios užduotis buvo sutriuškinti Lenkijos kariuomenės likučius Augustavo miškuose ir neleisti jiems pasitraukti į Lietuvą. Trijų ulonų ir dviejų pėstininkų pulkų (10–o ir 13–o) likučiai, nestodami ginti pozicijų, dengiami stabdymo grupių, labai sėkmingai pasitraukė minuodami kelius. Išskirta tankų grupė nesugebėjo įvykdyti užduoties, prarado 25 karius, 4 tankai BT susprogo užvažiavę ant minų. 4–osios armijos 32–a TBR (tankai T-26) įveikė 350-380 km. Stebinantys nuostoliai – 1 T-26 sunaikintas mūšyje, techniškai netvarkingi – net 47 tankai T-26! Nesunku suskaičiuoti, kad sutikusi tik minimalų pasipriešinimą brigada laikinai prarado beveik 22 procentus viso tankų parko. Iš viso Baltarusijos frontas kovos veiksmus pradėjo su 1865 tankais. Nuo 1939 rugsėjo 17 iki spalio 4 d. iš rikiuotės išėjo 302 tankai, iš jų tik 26 – koviniai nuostoliai, likę 276 „iškrito“ dėl techninių gedimų (J.Magnuski, M.Kolomijec. Czerwony blickrieg).
 
Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, „raudonasis blickrigas“ Vilniaus ir Gardino apylinkėse vyko ne itin sklandžiai. Net silpnas ir neorganizuotas rezervinių ir ad-hoc surinktų dalinių likučių pasipriešinimas Gardine ir Vilniuje, praktiškai neturint artilerijos ir prieštankinių pabūklų, porai dienų sustabdydavo tankų brigadas. Gardino užėmime lemiamą vaidmenį suvaidino ne tankai, o 119–o ir 101–o šaulių pulkų pėstininkai. Tačiau pėstininkai pasiekė Gardiną tik ketvirtos karo veiksmų dienos vakare.
 
Pasipriešinti GALĖJOME
 
Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad galimų karo veiksmų prieš Lietuvą metu SSSR tankų daliniai jau būtų praradę apie 20 procentų šarvuotos technikos ir nuostoliai dėl techninių gedimų būtų toliau nekontroliuojamai augę. Lietuvos kariuomenė, pasinaudodama gamtinėmis kliūtimis, naikindama, užtverdama ir minuodama kelius bei tiltus, rengdama pasalas ir kontraatakas, artilerijos ir automatinių pabūklų ugnimi stabdydama puolantį priešą, turėjo galimybę trauktis link Vokietijos sienos. Nedaug kam žinoma, tačiau 1940 metais mažytė Danijos kariuomenė pirmomis okupacijos valandomis labai sėkmingai pasipriešino Vokietijos kariuomenei. Nedideli dviratininkų ir motociklininkų padaliniai, ginkluoti kulkosvaidžiais ir 1–2 automatiniais 20 mm Madsen pabūklais, sulaikė priešakinius vokiečių dalinius, sunaikino nemažai tankų ir šarvuotų automobilių. Pvz., prie Hokkerup vienas 20 mm Madsen automatinis pabūklas, nuolat keisdamas pozicijas, sunaikino 3 vokiečių šarvuotus automobilius ir 37 mm prieštankinį pabūklą.
 
Anksčiau ar vėliau gynybą tektų organizuoti pagrinde dešiniajame Nemuno krante. Dešiniuoju sparnu remiantis į Nemuną, organizuoti laikinas gynybos ribas palei Neries, Nevėžio ir Dubysos upes. Galutinis atsitraukimo rajonas Jurbarkas-Raseiniai-Tauragė. Iš čia kelias vienintelis – Vokietija.
 
Bet kuriuo atveju iškyla sudėtingas Suvalkijos gynimo klausimas. Vietovė ir čia esantis kelių tinklas sudaro galimybes apeiti besiginančius Lietuvos kariuomenės dalinius ir greitai pasiekti Vilkaviškį, o iš čia Kybartų pasienio postą, Šakius ir išeiti prie Jurbarko. Tuo tarpu Jurbarkas – sėkmingos gynybos nuo sovietų kariuomenės puolimo kertinis akmuo. Taip pat sunku apginti ir visus 93 km Nemuno pakrantės tarp Kauno ir Jurbarko. Būtent todėl sovietų daliniai iš Suvalkų buvo išvesti tik spalio 6 d., kai Lietuva jau buvo palaužta ir, mano nuomone, jau spalio 5 d. iš esmės priversta pasirašyti sutartį ir įsileisti sovietų dalinius.
 
Lietuvos kariuomenė galėjo sėkmingai pasipriešinti. Duoti atkirtį ir pasitraukti nesunaikinta. Ji nepasipriešino ir buvo sunaikinta. Netekome daug iškilių ir garbingų asmenybių. Dar blogiau, dalis mūsų karininkų buvo priversti kovoti okupanto pusėje. Ir kai tauta guldė galvas miškuose ir NKVD rūsiuose, dalis Lietuvos karininkų „vadavo“ Europą. Ir aš šiandien nedrįstu jų smerkti.
 
Lietuva GALĖJO pasipriešinti.
 
www.balsas.lt
 
Nuotraukoje: Tarybiniai sunkvežimiai Vilniuje, 1939 m.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra