Ar dėl Antrojo pasaulinio karo kaltas sifilis ir nepavykęs hipnozės seansas?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Apie Adolfo Hitlerio sveikatą sklando milijonai teorijų ir mitų. Vieni sako, kad jis buvo narkomanas, kiti – nepasisekusios hipnozės auka. Atskirą grupę sudaro keistos hipotezės apie jo genitalijas. Vis dėlto naujoje knygoje apie fiurerio sveikatą istorikai atmeta daugumą tokių gandų – vaistai ir ligos, pasak jų, neturėjo įtakos Hitlerio veiksmams.
 
Milijonus žmonių myriop pasiuntęs Hitleris palaikė stebėtinai draugiškus santykius su savo asmeniniu gydytoju. „Brangusis daktare, nekantrauju jus vėl išvysti ryte!“, – diktatorius yra sakęs savo gydytojui Theodorui Morelliui, kuriuo besąlygiškai pasitikėjo.
 
Asmeninė Hitlerio sekretorė Traudl Junge yra pareiškusi, kad fiureris buvo „visiškai priklausomas nuo T. Morellio“. Vis dėlto fiurerio aplinkoje jis turėjo prastoką reputaciją. Eva Braun kartą pasiskundė prasta T. Morellio asmens higiena – Hitleris tada atšovęs: „Morellis čia ne tam, kad būtų uostomas, o tam, kad prižiūrėtų mano sveikatą“.
 
Vis dėlto artimi Hitleriui žmonės abejojo net ir gydytojo profesiniais sugebėjimais. Generolas Heinzas Guderianas T. Morellį pavadino „storu atsumiančiu šarlatanu“, o priklausomybę nuo morfijaus turėjęs Vokietijos oro pajėgų vadas Hermannas Goringas jį paniekinamai vadino „Reicho švirkštų meistru“. Berlyne nuolat sklido gandai, kad gydytojas pripratino Hitlerį prie nelegalių medikamentų.
 
Net po karo daugybė istorikų, psichologų, psichiatrų ir smalsuolių spėliojo bei kūrė teorijas apie Hitlerio ligas. Jiems atrodė akivaizdu, kad žvėriški sprendimai, myriop pasiuntę milijonus žydų, čigonų ir kitų tautybių žmonių, galėjo gimti tik nesveikoje galvoje.
 
Pačios keisčiausios teorijos pasirodė jau iškart po karo. Hitleris, pasirodo, buvo šizofrenikas. Kiti manė, kad jam protą sumaišė nepavykusi hipnozė. Jo penis buvęs toks pats deformuotas kaip ir jo savigarba. Fiureris neva turėjo tik vieną sėklidę ir buvo kažkur pasigavęs sifilį. Kiti tvirtino, kad Hitleris buvo nuolat apsvaigęs nuo vaistų ir rijo tabletes kaip saldainius.
 
Bandymai paaiškinti Trečiojo Reicho žiaurumus vien Hitlerio sveikatos problemomis yra pavojingas ir neatsakingas užsiėmimas, nuolat masinantis Holokausto neigėjus. Vis dėlto pagrįstus klausimus apie fiurerio kūno ir proto būklę yra kėlę ir rimti istorikai – smalsumą skatina ir patikimos medžiagos trūkumas. Po karo visi dokumentai apie Hitlerio sveikatą dingo – liko tik jo asmeninio gydytojo užrašai ir liudininkų prisiminimai.
 
Šio klausimo ėmėsi ir naujos knygos „Ar Hitleris sirgo?“ („War Hitler Krank?“) autoriai istorikas Henrikas Eberle ir medicinos profesorius Hansas Joachimas Neumannas. Jie suderino istorinės medžiagos analizę su naujausiais medicininių tyrimų metodais, kad atskirtų mitus nuo tikrovės.
 
Savo knygoje jie teigia siūlantys tik „tvirtas išvadas“ apie Hitlerio sveikatą – pavyzdžiui, kad jo dantyse galėjo būti iš į koncentracijos stovyklas pasiųstų žydų atimto aukso
 
Knygos autoriai kruopščiai išvardijo visus 82 medikamentus, kuriuos Hitleris, anot dokumentų, vartojo 1933-1945 metais. Paaiškėja, kad T. Morellis labai mielai pildė kiekvieną savo paciento užgaidą. Jis, pavyzdžiui, nuolat švirkštė gliukozės ir vitaminų tirpalą, kad padėtų fiureriui nugalėti nuovargį. Kadangi Hitleris skeptiškai žiūrėjo į tabletes ir kapsules, tirpalas buvo leidžiamas į veną arba raumenis.
 
1944-aisiais T. Morellis jam ėmė leisti testosterono injekcijas, ypač kai greta būdavo Eva Braun. Knygoje teigiama, kad prieš pasimatymus su ja Hitleris kartais liepdavo T. Morelliui į veną suleisti ekstrakto, gaminamo iš jaunų jautukų sėklinių pūslelių ir prostatos liaukų.
 
Iš gydytojo užrašų taip pat sužinome, kad Hitlerį kamavo ir keli įprastesni negalavimai bei baimės. Jis paniškai bijojo susirgti vėžiu. Praktiškai gerkle užgrobęs valdžią Vokietijoje, jis buvo nuolat užkimęs, o iš jo balso stygų buvo dukart šalinami polipai. Jį kamavo aukštas kraujo spaudimas bei lėtiniai žarnyno spazmai, be to, jis buvo skrupulingas. Kartą nuo savo kirpėjo užsikrėtęs sloga, Hitleris pasiuto: „Žmogus penkias dienas šniurkščioja ir man net nepasakė!“
 
Virškinimo problemos netgi privertė jį tapti vegetaru – priešingai nei teigė nacių propaganda, šį sprendimą lėmė visai ne fiurerio meilė gyvūnams. Be to, jis tokiais kiekiais vartojo vaistus nuo vidurių pūtimo, kad gydytojams buvo kilęs įtarimas, jog Hitleris yra nuodijamas. Vaistų sudėtyje buvo nedidelis kiekis strichnino, naudojamo kaip žiurkių nuodai.
 
Kai 1944-aisiais Hitleriui pasireiškė kai kurie geltos simptomai, tarp jo gydytojų užvirė karšti ginčai. Kai kurie netgi apkaltino T. Morellį nunuodijus savo pacientą. Tačiau Hitleris palaikė savo asmeninį gydytoją.
 
Dabar, praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams po fiurerio mirties, H. Eberle ir H. J. Neumannas pabandė atskleisti paslaptį, ar T. Morellis išties nugydė Hitlerį. Išanalizavę jo skirtų vaistų sudėtį ir kiekį, jie atmetė įtarimus, kad T. Morellis nuodijo diktatorių. Gydytojas tikriausiai teisingai spėjo, kad hepatitą Hitleriui išprovokavo tulžies pūslės užsikimšimas.
 
Taigi T. Morellis greičiausiai buvo kompetentingas gydytojas, o ne „šundaktaris“ ar „Rasputinas“, kokiu jį laikė.
 
Vis dėlto tokiai išvadai prieštarauja faktas, kad T. Morellis nedrįso atsisakyti patenkinti nė vienos Hitlerio užgaidos ir dideliais kiekiais tiekė jam vaistus. Vienas jų – stimuliacinį poveikį turintis pervitinas. T. Morellis buvo kaltinamas dėl Hitlerio priklausomybės nuo vaistų – kuri yra tikėtina, nes priklausomybę turėjo ir keli kiti nacių elito nariai.
 
Didelius pervitino kiekius suvartodavo ir fronte kovojantys vokiečių kariai – šios medžiagos netgi buvo dedama į šokoladą. Šiandien ji įeina į populiaraus narkotiko metamfetamino – kartais vadinamo „Hitlerio greičiu“ – sudėtį. Vis dėlto T. Morellio užrašuose minimas tik vienas kartas, kai jis Hitleriui skyrė šio medikamento.
 
H. Eberle ir H. J. Neumannas pabandė paneigti ir kitus nepagrįstus mitus, atkreipdami dėmesį į įrodymų trūkumą. Vienas jų – kad Hitlerio įsiūčio bei megalomanijos priepuoliai buvę neišgydyto meningito pasekmė. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad Hitleriui trūko vienos sėklidės ar kad jo varpa buvo deformuota, nes jaunystėje jam įkando ožka.
 
Knygos autoriai atmeta ir, jų žodžiais, absurdišką istoriko Bernhardo Horstmanno teoriją, kuri teigia, kad Hitlerio asmenybė drastiškai pasikeitė 1918-aisiais, nes hipnozės seanso metu gydytojui nepavyko jo pažadinti iš transo. Tarnaudamas kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metu jis buvo laikinai netekęs regėjimo po dujų atakos. Karo ligoninėje jam buvo taikoma hipnozės terapija.
 
Sąmokslo teorijų mėgėjai greičiausiai nusivils H. Eberle’s ir H. J. Neumanno išvadomis apie tariamas Hitlerio ligas. Knygos pabaigoje jie rašo, kad fiureris sirgo Parkinsono liga ir jo sveikata paskutiniais mėnesiais prieš savižudybę 1945-ųjų balandį akivaizdžiai blogėjo.
 
Vis dėlto „Hitlerio nekamavo patologinės manijos“, rašo jie. Istorikų išvada – despotas visą laiką žinojo, ką daro: „Jis buvo visiškai atsakingas už savo veiksmus“.
 
www.lrytas.lt
 
AP nuotr.
 
Nuotraukoje: Hitleris apžiūrinėja sugriautą Reicho kanceliariją. Tai viena iš paskutinių nuotraukų prieš jo savižudybę 1945 metais balandžio 30 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra