Ar buvo Vilniuje vyskupas Jurgis Matulaitis?

Autorius: Data: 2012-05-10, 16:39 Spausdinti

Genovaitė GUSTAITĖ, Vilnius

Atviras laiškas Laimonui Briedžiui

Laišką rašyti, tokį neistorišką (tarsi ir nenuovokų) klausimą kelti paskatino Laimono Briedžio knyga „Vilnius savas ir svetimas“, iš tikrųjų jos skyrius „Tautų veidrodyje“, apimantis poversalinį, pokarinį laikotarpį.

„Baltų lankų“ leidyklos išleista pirmiausia anglų kalba (2009) knyga susilaukė puikiausių atsiliepimų ir netrukus (2010) išėjo lietuvių kalba, dar su dedikacija, įrašyta jidiš, be vertimo į valstybinę kalbą. Jo nepasigedo nei autorius, nei leidėjai su recenzentais. Sako, dabar taip madinga?.. Niekas nepasigedo taip pat pirmojo nepriklausomos Lietuvos Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio (Matulevičiaus), to socialinio teisingumo apaštalo, padėjusio visiems skriaudžiamiems, bet labiausiai žydams, Pasaulinio žydų PEN centro prezidento, jidiš literatūros klasiko Mošės Kulbako (1896-1937) sukurto himno miestui, kitų vardų.

Kaip atsitiko, kad dedikacija nuteikęs skaitytoją atrasti gilesnį domėjimąsi Jerušolaim d’Lita (Lietuvos Jeruzale), autorius nepamatė vyskupo Jurgio asmenybės, įrašytos į istoriją (ne vien miesto, bet Europos, pasaulio) visų čia (Jidišlande, tuteišų žemėje) gyvenusių tautų, neišgirdo himno, „Der Tog“ pavadinto „<…> gražiausiu kūriniu apie mūsų [!] miestą“, apskritai nusisuko nuo jų ateities kartoms paliktų vardų, ženklų, jų balso?

Skaitytoją, matyt, turėtų įtikinti pristatymas, kuriame teigiama: „Ši knyga tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje“ (sukirba klausimas vėl: argi remiantis Lietuvos istorija to padaryti – įrašyti į Europos žemėlapį, ar nors padėti kitiems tai padaryti – nepajėgtume?). Pabaigoje tvirtinama: „Tik kito, svetimo vaizduotės galia Vilnius atsiveria tarsi neregėtas stebuklas – nežinomybė Europos šerdyje“. Tad nuo Lietuvos istorijos atsitveriama, riboženkliai sukalami tvirtai, nepajudinamai – tik, tik.

Vis dėlto pabūkime ilgaausiu drąsuoliu, liuoktelėkime per vieną (pirmąjį) riboženklį ir, atsidūrę atmestoje, nuvertintoje žemėje, nors akies krašteliu žvilgtelėkime į ją. Gal pamatysime kai ką netikėto, gal net stebuklą?

Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz), mintimis grįždamas į studijų laikus, tebejausdamas LDK dvasią, „<…> kuri sklando universiteto kiemelių arkose ir stropiai globoja Tado Vrublevskio [Wroblewski] bibliotekos, dabartinės Lietuvos Mokslų Akademijos, rinkinius <…>“, pasvajoja: „Jeigu gyvenčiau antrąjį gyvenimą, mėgčiau ten sėdėti ir tyrinėti miesto praeitį“. Pasvajoja sėdėti „ten“: „Eustakijaus ir Emilijos Vrublevskių vardo bibliotekoje“, kaupusioje „visokeriopą medžiagą apie Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės praeitį“. Savo išsvajotos bibliotekos steigėją (garsųjį advokatą, gynusį lenkų, rusų, lietuvių politinius kalinius, revoliucionierius) Č. Milošas yra pavadinęs „legendiniu personažu Vilniuje“. (Įdomu, jog tas legendinis personažas endekų valdomame mieste nepabūgo bičiuliautis su lietuviu, vyskupu Jurgiu.)

Poeto paskatinti sėskime ir pasidomėkime vysk. Jurgio valdymo metais (1918-1925), kaip jie įrašomi į miesto istoriją čia (būtent čia!) gyvenusių tautų: žydų, gudų, lenkų, rusų, vokiečių (galima būtų pridurti dar ir Varšuvos italų iš nunciatūros, nekalbant apie lietuvius).

Apžvelgdami Palaimintojo veiklą (pirmiausia Vilniaus laikotarpio), lenkai 1987 m. parašė: „Vyskupas gynė kiekvieną nuskriaustąjį, bet labiausiai žydus“. Teiginys neturėtų stebinti – ano meto visuomenėje jiems grėsė didžiausias pavojus. Kaip daug apie jį pasako M. Vainraichas (vienas iš JIVO instituto steigėjas, direktorius) žodžiai: „Laimei jie niekada nepuolė moterų, vaikų“; jis pats po vieno užpuolimo neteko akies – ją išmušė nepažįstamo paleistas akmuo. Jį iš šaudyklės į pirmą sutiktą žydą rengėsi paleisti ir dvylikametis berniūkštis – Žygimanto Augusto gimnazijos moksleivis – Č. Milošas. Persmelkusį visuomenę nusiteikimą („Netgi žydas yra žmogus“, „Jis žydas, bet padorus“, tačiau dažniausiai žydas – priešas, mušk jį) stiprino politinis netikrumas, kariuomenių, valdžių kaitaliojimasis, bado grėsmė. (Minėtos Žygimanto Augusto gimnazijos direktorius Z. Fiodorovičius atsiminimuose pasakoja, kad 1917 m. pavasarį, eidamas Naugarduko gatve į Vilniaus gatvę, suskaičiavo mirusių iš bado (gulėjusių ant šaligatvio) septynis lavonus. Padėtį patvirtina ir kun. Prano Bieliausko „Vilniaus dienoraštis“, rašytas 1915–1919 m.). Ką tuomet reiškė kariuomenės stovėjimas, parodo Mykolo Riomerio (Romerio) „Dienoraščio“ (1919) eilutės apie generolo Daubaro-Musnickio korpuso elgesį: „<…> tik rekvizicijos, baltarusių liaudies [vysk. Jurgio ganomosios] ir žydų kankinimas, prievarta, tuštybė ir hotentotų moralė“. Pastraipos pabaigoje šūksnis: „O karo sukeltas siaubingasai moralinis skurde, o baisingasai sulaukėjimo prakeiksme!“ Labai gerai nusimanydamas, kas dėjosi krašte, mieste, knygos autorius nupiešė taip pat sukrečiantį vaizdą: „Vilnius tapo mirusiųjų miestu, tie, kurie dar krutėjo, jautėsi lyg šmėklos“. (Kiek teliko tų vos krutančių, parodo statistika: 1914 m. Vilniuje gyveno 235 tūkst. gyventojų, iš jų žydų – 98 tūkst. (41,7%), o 1920 m. – 120 tūkst. iš jų žydų – 46 tūkst. (35,94 %). Tad 1920 m. gyventojų sumažėjo 45,53 %, žydų – 53,06 %).

Ir štai tame siaubingo moralinio skurdo, žmonių sužvėrėjimo, tame mirusiųjų mieste vysk. Jurgis 1918 m. gruodžio 8 d. lenkų ir lietuvių kalba katedroje paskelbė savo programą, pagrįstą meilės ir teisingumo dvasia. Prisistatė: „Stoju nepažįstamas, todėl pirmiausia prašau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu <…> Rūpinsiuos kaip Kristus globoti visus, būti visiems visu kuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą. Skleisiu meilę, teisybę, blaivybę. Noriu jums būti ne kuo kitu, bet kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. Mano darbo dirva – Kristaus karalija <…>; mano partija – Kristus“. Pabaigoje sveikino: „Sveikinu visus čia susirinkusius ir likusius namie; teisius ir nusidėjėlius [!]. Ateinu pas jus su meile <…>“. Kreipėsi į Aušros Vartų Dievo Motiną: „Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė [!] meilė.“

Nuo išdėstytos programos nenutolo, jos laikėsi nuosekliai, nepaisydamas valdžių spaudimo, batalionų vadų reikalavimų. Antai, kai 1919 m. balandžio mėn. išvytų bolševikų maisto atsargos atiteko lenkams, pagal jų reikalavimus „<…> žydai visiškai nieko neprivalo gauti [taip pat, kad] ir jokiems pirmeiviams nežydams nieko netektų“, vyskupo atsakymas nesikeitė: „Kiekvienas alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo ir reikia jį gelbėti, nepaisant jo įsitikinimų ir tautybės“. (Žydai savo dalį gavo).

Kitas pavyzdys – tų pačių metų (1919-ųjų) balandžio mėn. pogromo įvykiai. Tuomet, išmušę „iš Vilniaus Raudonąją Kapsuko armiją“, lenkų batalionai (vadovaujami kapitono V. Belinos-Pražmovskio (Praźmowski) suėmė galybę žydų, 80 nužudė (tarp jų rašytoją A. Vaiterį), daugelį kankino – degino barzdas, skandino Neryje – apiplėšė ne vieną dešimtį krautuvių, ieškodami ginklų, aukso niokojo kapines. Tuomet pas vysk. Jurgį ne sykį bėgo Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas dr. C. Šabadas (garsusis Šabadas…) su rabinu I. Rubinšteinu, prašydami išgelbėti nors du – poetą L. Jofę bei JIVO instituto bendradarbį S. Čarny-Nigerį. Vyskupo „Užrašuose“ (ano meto istoriniame šaltinyje) vienas žodis – „Pažadėjau“. Žodį išlaikė, suimtuosius išgelbėjo. Beveik po dviejų dešimtmečių S. Čarny parašė: „Mūsų [L. Jofės ir jo] vos nesušaudė“. Tą „vos“ nulėmė vysk. Jurgio pastangos. (Neabejoju, autorius įsivaizduoja, kiek jų reikėjo, kad iš įsiutusių legionierių nagų išplėštų du žydus).

Žydai J. Matulaičio nepamiršo. Po netikėtos jo mirties (Kaune 1927 m. sausio 27 d. nuo trukusio apendicito) įtakingiausias bendruomenės dienraštis „Di jidiše štime“ įdėjo išsamų nekrologą, kupiną pagarbos, dėkingumo, didelio asmenybės, veiklos bei aplinkos supratimo, kartu subtilaus laidotuvių nuotaikos perteikimo. (Už aiškinimą, vertimą esu nuoširdžiai dėkinga F. Bramson-Alpernienei).

Jau pirmai neilgai žiniai (apie ligą, mirties priežastį, biografiją, laidotuves) parinkta vieta parodo redakcijos požiūrį: ji įdėta pirmo puslapio viršuje per vidurį, tuoj po dienraščio pavadinimo – garbingiausioje vietoje. Žinia baigiama sakiniu, apibendrinančiu Vilniaus metus: „Vyskupas Matulevič buvo lietuvis, todėl Vilniaus lenkai ji persekiojo“. Šie keli žodžiai (istorinės reikšmės) parodo gilų ganytojo padėties suvokimą – kas, kodėl ir kaip.

Kitos dienos pranešime rašoma: „Mes savo ruožtu trokštame pridurti [prie daugybės straipsnių ne vien lietuvių dienraščiuose], jog velionis į žydus žiūrėjo labai palankiai. Kiek sykių Vilniuje į jį kreipėsi žydų delegacijos [C. Šabadas, I. Rubinšteinas] visuomet jas gražiai priimdavo ir jų prašymus išpildydavo [!].“ (Nurodo vyskupo pastangas apsaugoti žydus, Vilnių užėmus gen. L. Želigovskiui, kartoja apie dėkingumą, asmenybę). „<…> jo vardas privalo būti paminėtas taip pat žydų spaudoje. Buvo jis neabejotinai išskirtinė asmenybė“. Sustoja prie dviejų savybių, „<…> kurios jo asmenį nušviečia malonia šviesa“. Pabrėžia ypač neturtą, lydėjusį per visą gyvenimą: „Arkiv. Matulevičiui svetimas buvo pelno troškimas. Niekuomet nesidomėjo laikinais medžiaginiais turtais, nesirūpino pajamomis, nešykštėjo, nekaupė gėrybių ir dažnai gyveno trūkdamas. Žmogui, jaunystėje vargusiam, buvo tai išmėginimas, kurį ne kiekvienas mirtingasis galėtų atlaikyti“. (Ne kiekvienas…). Antroji savybė: „Arkivyskupas Matulevič išsiskyrė ir dar vienu privalumu – humanišku požiūriu į žmogų, taigi lygiai taip pat į žydus“. Pabaigoje vėl apie mokėjimą bendrauti, palankumą žydams (jau trečią kartą): „Arkivyskupas Matulevič dažnai sugebėjo pakilti aukščiau savo oficialios bažnytinės padėties ir kalbėti su žmogum žmoniška kalba, nuoširdžiai, paprastai. Todėl Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai kreipėsi į jį paramos ir pagalbos.“

Šalia tų dviejų savybių, asmenybės išskirtinumo iškėlimo kaip daug pasako arkivyskupo lyginimas su belgų kardinolu D. J. Mersjė (Mercier; 1851–1926 m.), kuris vadintas Belgijos sąžine, didžiuoju reformatorium – nova et vetera derintoju. Pasakyta: „<…> Tuo, kuo buvo Mersjė Belgijai, tuo buvo Matulevič Lietuvai“. (Įdomu, kad belgą ir lietuvį sieja dar viena jungtis: abu jie vadinamosios Sodalicijos, kovojusios prieš modernistus, demokratus, jėzuitus ir ypač nekentusios žydų bei masonų, buvo įrašyti į pavojingiausių pasaulyje modernistų sąrašą). Pats lyginimas, paimtas iš mūsų spaudos, parodo, jog žydai J. Matulaitį iškelia į europinį lygį, o paskutiniu nekrologo sakiniu – pavyzdžiu visai katalikų dvasininkijai: „Kad katalikų dvasininkija <…> daugiau iš to žmogaus mokytųsi ir eitų jo pėdomis.“

Tai buvo Jidišlando balsas, skelbiantis: arkivyskupas Jurgis Matulaitis – humanistas, europinio lygio asmenybė, pavyzdys katalikų dvasininkijai. Jis privalo būti paminėtas žydų spaudoje. Svarbu pabrėžti, kad Jidišlando balsas nebuvo vienišas, jis įsiliejo į visų(!) čia gyvenusių minėtų tautų – gudų, rusų, lenkų, vokiečių, nekalbant apie lietuvių – balsus, iš esmės vienaip ar kitaip kartojusius pagrindines „Di jidiše štime“ mintis. Iš daugelio atsiminimų, nekrologų (saugomų „ten“) susidaro toks ryškus vyskupo paveikslas: gudams – jis Batka (tėvas), „viena tragiškiausių asmenybių Vilniaus vyskupijos istorijoje“; rusams (stačiatikiams, sentikiams) – „labai pavyzdingas ganytojas, nusipelnęs visuotinės [!] pagarbos <…> kilnus žmogus <…> rasdavęs kiekvienam ir paguodos žodį ir netgi [galimybę] padėti materialiai“, be to, tikras europietis, didelės kultūros ir plačių mąstymo akiračių; lenkams (išskyrus endekus) – tai „vyskupas ne kokios [vienos] tautos, bet tikriausias, koks begali būti, Episcopus Ecclesiae Universalis“; vokiečiams – „<…> ir kare randasi žmonių <…>, kurie pažįsta gyvenimo tragizmą, kurie stovi aukščiau visokių rietenų, kaip pridera tikram krikščioniui. <…> Vyskupo Matulevičiaus širdyje viešpatavo taika Dievo, kurio saulė šviečia visiems žmonėms. Tada [ne tik tada...] tai turėjo labai didelės reikšmės. Tai buvo tikėjimo kvėpavimas, meilės dvasios <…> dvelkimas. Tokį mes jį [„nepaprastąjį vyskupą“] matėme, <…>, gerbėme“; lietuviams – labai „kilnus ir šventas“, „teisingas visoms [!] tautoms ir visokių [!] pažiūrų žmonėms, per europėjiškas ir katalikiškas.“

Knygos skyriuje veltui mėgintum („suklusęs uoliai“) balsus išgirsti – tylu (lyg „Krymo sonetų“ Akermano stepėse – „važiuokim, nieks nešaukia“. LDK dvasia nepajausta…).

Iš daugelio cituotų „kitų“, „svetimų“ gal jautriausiai apie miestą atsiliepė F. Bonoskis (lietuvių kilmės), jį palygindamas su gyvu organizmu, su žmogum. Jam atiduoti septyneri „tokio nepaprastojo“ vyskupo metai, šūkio „Nugalėk blogį gerumu“ (kokiais laikais, kokiomis aplinkybėmis – prisiminkime M. Riomerio, paties ganytojo žodžius), argi nebuvo miestui tikras stebuklas? Bet tie „kiti“ apie jį neišgirdo, jo nepamatė, o autorius, ištikimai jais sekdamas, taip pat neatrado, neieškojo.

Įdomu, kad po gražaus, dėmesingo pristatymo ( 2011 m. vasario mėn. Knygų mugėje) paklaustas, ar žino tokį Jurgį Matulaitį, autorius atsakė labai žvaliai – „Žinau“. Žinau?.. Panašaus „žinojimo“ pavyzdžių, deja, netrūksta. Tokiu atveju ar neprimename Emauso mokinių? Einame šalia Viešpaties, tačiau jo nematome, nes mūsų akys aptrauktos lyg migla. Popiežius Benediktas XVI po pirmosios oficialios kelionės į Vokietiją pasakė: „Bažnyčia nuvertinama“: Jurgis Matulaits – jos žmogus, Lietuvos istorijos ženklas – ar ne todėl nuvertinamas?

Nesusilaukė dėmesio ir kita asmenybė – žymus vokiečių sociologas, karo kapelionas F. Mukermanas (Muckermann, 1883-1946), tuomet šv. Kazimiero bažnyčios rektorius, jos istorijoje palikęs, atrodo, jokių vėjų neužpustomą pėdsaką. Deja, knygoje jį, matyt, pakankamai turi priminti aplankas su šios šventovės nuotrauka. Tai ir viskas.

O F. Mukermanas – tikras ordino (SJ) karys, savo ryžtinga veikla (jam tuomet 36-eri) apėmė ne vien tikybinę sritį: sakė tokius pamokslus, jog buvo pramintas Petru Skarga, įkūrė Krikščionių [įsidėmėtina – ne vien katalikų] darbininkų sąjungą, į kurią „tiek žmonių [įvairių tautybių, tikybų] patraukė“, atidarė valgyklą, maisto sandėlį, dar… teatrą, dar ėmėsi leisti laikraštėlį. Savo veikla pelnė visuotinį žmonių pasitikėjimą, palaikymą ir raudonųjų nuosprendį: suimti (tai pavyko 1919 m. vasario 12 d. po trijų dienų bažnyčios apgulties, po grumtynių viduje, kur įsiveržę raudonarmiečiai šaudė į lubas, mušė, tąsė jį ginančius) ir teisti. Teisti už „Geltonųjų „darbininkų“ organizacijų“ kūrimą, darbininkų klasės skaldymą, už tai, kad jis „Vokietijos imperialistų agentas“. Minske (kur nuvežtas iš Vilniaus) keli Revoliucinio karinio tribunolo nariai balsavo „už sušaudymą tuoj pat <…>“. Išgelbėtas buvo ne be ganytojo pastangų – tribunolo narius paveikė jo skatinimu surinkti Vilniaus darbininkų parašai, reikalaujantys kalinį paleisti; pabijota sujudimų (apie tai laiške vyskupui pranešė jo pasiųstasis į Minską marijonas, baltarusis A. Cikota, vėliau supūdytas Stalino lageriuose). Apie tai glaustai, išraiškingai „Užrašuose“: „Ir aš dariau, ką tik galėjau <…> jokios politikos joje [darbininkų sąjungoje jis] nevarinėjo, bet viską darė su mano žinia ir mano įgaliotas“. (Iš rašto kun. J. Tumo nunešto V. Kapsukui). Aiškiau būti nebegali: jis nekaltas, suimkite, teiskite mane – „Bonus pastor animam ponit pro ovibus“ (Gerasis ganytojas už savo avis atiduoda gyvybę).

Vilnietiškoji šv. Kazimiero bažnyčios rektoriaus istorija baigėsi laimingai: Smolenske (kur atsidūrė pervežtas iš Minsko) Tarptautinio raudonojo kryžiaus buvo iškeistas į Vokietijos komunistų partijos organizatorių Radeką ir po 9 mėnesių kalinimo sugrįžo į gimtąją šalį. Čia, leisdamas katalikišką-literatūrinį žurnalą „ Der Gral“, užsitraukė kito režimo – nacionalsocializmo – mirtiną pavojų (naciai jį vadino visuomenės priešu Nr. 1). Turėjo bėgti (1933). Pernai, 2011-aisiais, sukako 65-eri nuo jo mirties Šveicarijoje. Miesto istorija (sava ir svetima) pateikta be F. Mukermano, be to du kartus mirtininko, kilusio prieš antikrikščionišką raudonąjį ir rudąjį režimą. Argi tai nėra vėl asmenybės, Lietuvos istorijos nuvertinimas? Ypač, kad autorius pats yra pamąstęs: tarp tų „svetimų“ pasitaikė tokių, kurie dėl apkūnaus stoto netoli tenuėjo už Aušros vartų. Tačiau vieta miesto istorijoje (ir Europos žemėlapyje) jiems užtikrinta (kaip netenkama galvos iš Labai neabejingas miestui („nigdy od ciebie miasto <…>“– niekuomet nuo tavęs…) Č. Milošas apie anuometinį žydiškąjį Vilnių parašė: „Tai buvo milžiniškos koncentruotos energijos miestas“. O, su kokia galia ji išsiveržia minėtoje M. Kulbako poemoje „Miestas“ (vėliau pavadintoje „Vilnius“)! Knygos autorius, jos himno (savo gimtajam miestui…) neišgirdo, neperskaitė. Todėl atsiverskime, pajauskime jos slėpiningą grožį, įvaizdžių vilnietiškas reikšmes, žodžio įtaigą (vertė Alfonsas Bukontas; beje, 1997-aisiais, minint poeto žūties 60-metį, apipavidalinta dailininko Broniaus Leonavičiaus ji buvo išleista septyniomis kalbomis: be jidiš ir lietuvių, dar anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų).

„Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais. <…> // Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos // Akli lyg apdulkėjus, užkimus širdis. // Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio; // Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda. <…> // Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, <…> // Kiekviena siena – pergamentas, // Kiekvienas akmuo – šventas raštas, // Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia, // Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas // Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes“. Toliau poetas miestą vėl lygina su Lietuvon įstatytu tamsiu talismanu, bet sieja jį jau su grynai vilnietiškomis, nepraeinančios reikšmės vertybėmis Jerušolaim d’Lita istorijoje.

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, <…> // Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai, <…> // Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai, <…> // Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas //Ant šventiškai kasdienių vartų miestan. <…> //Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje // Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi. // O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje? // Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį <…> // Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas // Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje. // Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!“. Kaip stipru, kaip vilnietiška!

Himnas liko nesugiedotas, nepapuošė knygos ir paminklinės lentos (kur gyveno poetas) nuotrauka – liepsna nelyžtelėjo rašančiojo rankos, širdies…

Po Jurgio Matulaičio (tuomet jau arkivyskupo) mirties 1927 m. sausio 27 d. „Di jidiše štime“, kaip minėta, parašė nenykstančios reikšmės nekrologą. Yra jame ir įpareigojimas (norėtųsi tikėti, nenykstantis): „Jo vardas privalo [!] būti paminėtas taip pat žydų spaudoje“. Taip skelbta anuomet, prieš 85-erius metus.

J. Matulaičio mirties 70-mečio proga – 1997-aisiais – „Lietuvos Jeruzalė“ jidiš, lietuvių, rusų, anglų kalbomis paskelbė šių eilučių autorės straipsnį, pavadintą vyskupo žodžiais „Man buvo gaila žydų“, apie kurį anuometinis redaktorius Michailas Mirskis pasakė: „ Kokią medžiagą Jūs turit. Kodėl anksčiau jos neatnešėt?“ (patarė straipsnį išplėsti, atiduoti rengiamam metraščiui; tai buvo padaryta, tačiau dienos šviesos straipsnis neišvydo. Kodėl – nepaaiškinta. Matyt, kas vienam „tokia medžiaga“, kitiems – maloniai priėmusioms moterims – bevertė?).

Šiandien tarp miestui (ar litvakams) skirtų įvairaus pobūdžio leidinių, kurių autoriai (ar recenzentai) žydai, arkivyskupo vardo veltui ieškotum. Kartais atrodo, jog žudikams (minėtiems 1919 m. balandžio mėn. siautėjusiems V. Belinos-Pražmovskio legionieriams) skiriama kur kas daugiau dėmesio nei gelbėtojams, pagalbos ieškotojams. Kur dingo taurus „Di jidiše štime“ įpareigojimas – Jidišlando balsas, senoji Talmudo išmintis: „Išgelbėjai gyvybę, išgelbėjai pasaulį“?

Pabaigoje reikia autoriui … padėkoti, dėl kai ko suabejoti, palinkėti. Padėkoti už tų „kitų“, „svetimų“ (į kuriuos taip jaunatviškai įsimylėta) įvedimą į Vilniaus istoriją, ypač mokėjimą pasakoti, žodyną (nenusususį, valdišką, vis labiau įsigalintį). Suabejoti antraštės „savas“ tinkamumu, jei tų savų žemių balso nei garselio, jei iš žavios, jaukios vardų polifonijos (taip pabrėžtos tekste) dedikacijoje ištraukiamas vienas. Palinkėti: „Irkitės į gilumą“, irkitės abiem (!) irklais. Pasėdėkite „ten“, paskubėkite, kol optimizavimo apaštalai dar nesunaikino LDK dvasios.

Kuo geriausios kloties.

Tėviškės žiburiai“, nr. 11-13 (Kanada)

Nuotraukose:

1. Knygos viršelis

2. Vyskupas J. Matulaitis

3. Vokiečių sociologas, karo kapelionas F. Mukermanas

Voruta. – 2012, geg. 26, nr. 11 (749), p. 5.

Voruta. – 2012, birž. 9, nr. 12 (750), p. 5.

Spauda , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra