Ar buvo Vilniaus okupacija?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Wilno nasze!“ – toks prieškarinis šūkis vis dar skamba ne tik mūsų humoristų lūpose, bet ataidi ir kai kurių šovinistiškai nusiteikusių lenkų galvose. Nors praėjo lygiai 70 metų, kai Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, nostalgiški okupacijos laikų prisiminimai kai kam mūsų šalyje ir Varšuvoje neduoda ramybės.
 
Vartau 1936 m. Kaune leistą vieno iš trijų brolių lietuvybės puoselėtojų Viktoro Biržiškos prisiminimų knygą „Neužgijusios žaizdos“. Matematikas ir visuomenės veikėjas, Vilniaus lietuvių komiteto, paskui 1925 m. įsisteigusios Vilniui vaduoti sąjungos narys (jai vadovavo brolis Mykolas) V.Biržiška aprašo kraupias pirmųjų lenkų okupacijos metų akimirkas.
 
1920 m. rugpjūtį atvykęs iš Petrapilio, lapkričio 23 d. jis buvo lenkų suimtas, kai pabėgo lietuviai kareiviai belaisviai. 1921 m. vėl suimtas dėl straipsnio laikraštyje „Glos Litwy“, bet 1921 m. rugpjūčio 23 d. amnestuotas. 1922 m. sausio 20 d. kartu su broliu Mykolu lenkų apkaltintas tėvynės išdavimu ir tik Tautų Sąjungai pareikalavus, vasario 6 d. su kitais 32 lietuviais ir gudais ištremtas į Nepriklausomą Lietuvą. Baisu, ką jam teko patirti lenkų okupuoto Vilniaus kalėjimuose!
 
Tiesą sakant, kaip teigia istorikai straipsnių rinkinyje „Lietuvos Rytai“, Vilnius buvo užimtas kiek anksčiau, 1919 m. balandžio 19 d. Nors Lietuvos sostinė buvo už demarkacinės linijos ir okupuota lenkų, Aukščiausioji Sąjungininkų taryba, nustačiusi laikinąją Lenkijos rytinę sieną, Vilnių vis tik paliko Lietuvai. Po pusmečio lenkai išsikraustė iš sostinės, bet rugpjūčio mėnesį gen. Lucjano Zeligowskio pulkai, pavadinti „Litewsko-bialoruska dywizja“ (kaip rašo V.Biržiška, Vakarų Europos ir Tautų Sąjungos akims apdumti), vėl įžengė į Lietuvą.
 
Spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, o jau kitą dieną prasidėjo lenkų generolo vadovaujamų pulkų ir Lietuvos kariuomenės mūšiai prie Merkio. Spalio 9 d. po pietų lenkai visiškai užėmė Vilnių, ir tuomet su vietinių ir atsiųstų iš anksto agentų pagalba prasidėjo tikri lietuvių, žydų, kitų tautybių žmonių pogromai.
 
Anot istorikų, oficiali Lenkijos valdžia vykdė vadinamą „fait accompli“ („įvykusio fakto“) politiką: nors Varšuva neva nepritarė L.Zeligowskio ir Jozefo Pilsudskio vykdomai aneksijai, būtent Lenkijos Seime buvo patvirtintas savarankiškos valstybės Vidurio Lietuva sukūrimas. Įtvirtinti Lenkijos valdžią Vilniaus krašte 1922 m. sausio 8 d. įvyko Vilniaus Seimo rinkimai. Jis turėjo įtraukti okupuotą kraštą į Lenkijos sudėtį. Štai tokį „įvykusį faktą“ toliau toleravo oficiali Varšuva, o spręsti okupacijos problemos neskubėjo nei Tautų Sąjunga, nei Vakarų Europos šalys (Tautų Sąjunga 1923 m. įteisino Vilniaus priklausymą Lenkijai). Jas tenkino tokia padėtis, kad tik nebūtų konflikto.

O konfliktas brendo. Lietuva, okupuotas Vilnius ir visas kraštas (maždaug 6 655 kv. km teritorija su beveik 458 tūkst. gyventojų 1939 m. duomenimis), jau griaudžiant II pasaulinio karo kanonadai, buvo ruošiamas pasidalinti tarp to meto pagrindinių veikėjų A. Hitlerio ir J. Stalino. Tą pačią dieną, kai Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai, Raudonoji Armija užėmė Vilnių. Taip jo tariamas grąžinimas, aptartas Molotovo ir Rybbentropo pasirašytuose dokumentuose, tapo ne humaniškumo demonstravimas, o grobuoniškų kėslų išdava.
 
1939 m. spalio 10 d. Vilniaus priklausomybė Lietuvai buvo patvirtinta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartimi, o spalio 27–ąją, pasirašius susitarimą dėl sienų ir Raudonosios armijos karinių bazių dislokavimo Lietuvoje, Vilnius ir visas kraštas oficialiai perėjo Lietuvai.
 
Taigi vieną okupaciją pakeitė kita. Gavusi trumpą atokvėpį, bet prižiūrima sovietų kareivių, Lietuva dar po pusmečio,1940 m. liepos 21 d., buvo priversta priimti deklaraciją dėl įstojimo į SSRS.
 
Praėjo pusė amžiaus. Kaip rašė istorikė Vanda Kašauskienė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įgaliota 1990 m. vasario 7 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba vienuoliktojo šaukimo septynioliktojoje sesijoje, atsižvelgdama į SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą, priėmė sprendimą „Dėl 1939 metų Vokietijos–SSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, kuriuo slaptieji protokolai pripažįstami teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento, nes jie neišreiškė lietuvių tautos valios. Taip pat neteisėtu ir Lietuvos juridiškai nesaistančiu pripažintas SSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas dėl Lietuvos SSR priėmimo į SSRS.

Sakykime, kad tai tolima septynių dešimtmečių, tai yra, vienos kartos nuotoliu atitolusi istorija. Kai kas ją siūlo pamiršti, atidėti į šalį, tarpvalstybiniuose santykiuose vadovautis pragmatiškais interesais. Neseniai Vilniuje įvykusioje diskusijoje „Vilniaus grąžinimo metinės: istorijos nevienareikšmiškumas“ istorikas Česlovas Laurinavičius Vilnių grąžinti Lietuvai privertusias priežastis nurašė „demokratinių idėjų plėtotei Europoje“.
 
Ji, ta demokratiškumo plėtra (prieškarinėje Europoje?), esą ir privertė SSRS geranoriškai ar paisant savo strateginių tikslų grąžinti Lietuvos sostinę. J.Stalinas Vakarų akyse neva norėjo nusiplauti rankas ir tapti tautų teisių gynėju, o abiejų XX a. tironų veiksmuose galima įžiūrėti tik negeranoriškumo požymius.
 
Tokia švelni ir filosofiška okupacijos prielaidų traktuotė gali nuvesti prie atviro pritarimo dažnoms Maskvos radikalų mintims: okupacijos nebuvo, reikalavimas kompensuoti jos padarytą žalą yra absurdiškas, Vilnius grąžintas gera SSRS valia, kitaip jis būtų atitekęs Baltarusijai arba Lenkijai, nacių nelaisvėje lietuvių tauta būtų apskritai išnykusi, tapatinti nacizmo ir stalinizmo negalima ir t. t.
 
Tarsi duslus aidas iš Maskvos ataidi to laikotarpio vertinimai ir iš Varšuvos. Antai pavasarį Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis per TV pasakė, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto. Kaimynai nuolat tvirtina, kad lenkų gyvenimas Vilniaus apskrityje tapo nepakeliamas, nes čia būtent jiems pirmiausia negrąžinama žemė, skriaudžiami švietimo darbuotojai, nukabinėjami lenkiški gatvių, įstaigų pavadinimai…
 
Lenkijos nevyriausybinė organizacija „Wspolnota Polska“ parengė studiją apie neva baisią lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje. Kad lenkai esą yra engiami, Europos Parlamente kalbas skleidžia ir mūsų išrinktasis Valdemaras Tomaševskis (net susimąsčiau, kaip rašyti šią pavardę…).
 
Gal tai ir smulkmenos, žvelgiant į 70–mečio senumo įvykius. Jeigu jos ir nereiškia naujų okupacijų ir konfliktų grėsmės, tai skamba kaip jų pateisinimas, nostalgija, nepakankamas įvertinimas. O tai mus veda prie savotiškos tautiškumo erozijos, kurią išnaikinti bus labai sunku.
 
www.delfi.lt
 
A. Sarcevičiaus nuotr.

Nuotraukoje: Gedimino pilis Vilniuje

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra