Ar atsivers Europai akys?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis

<…> Apie asmeninę atsakomybę mes šiandien negalime tiksliai pasakyti, nors už bet kokius kariuomenės agresyvius veiksmus atsako arba valstybės galva ir vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas, arba jeigu kas nors buvo padaryta be jo žinios ir ne pagal jo įsakymą, tai jis turi rasti būdų nubausti tuos, kurie taip pasielgė. Galbūt mes sužinosime apie tai, o gal ir nesužinosime, bent iki tam tikro laiko.

Dėl pripažinimo daugelis pasaulio valstybių visai neginčija teisėtai išrinkto Lietuvos parlamento kaip vienintelės teisėtos valdžios Lietuvoje. Paprastai kalbama apie diplomatinių santykių nustatymą su tam tikra vyriausybe. Ir čia yra toks klausimas, kuris mums atrodo vienaip, o politikams daugelyje Vakarų šalių atrodo kitaip. Jie žiūri atsargiai, jie delsia arba mano, kad tas klausimas pamažu subręs ir bus pamažu realizuojamas. Ilgas diplomatinis pripažinimas galėjo įvykti jau seniai ir tai būtų padėję ir Lietuvai, ir Michailui Gorbačiovui nepasiduoti kraštutinių reakcinių jėgų spaudimui. <…>

Jeigu kokios nors politinės jėgos sugebės išreikalauti iš Sovietų Sąjungos vadovybės atsakymo į šį klausimą, mes būtume labai dėkingi. Bet kaip žinome galutinio atsakymo nebuvo nei dėl Tbilisio, nei dėl Baku žudynių.

Mūsų pagrindinė gynybos jėga-arba priemonė – tai yra viešumas, tai yra diplomatinės politinės priemonės, kurių imamės, ir, žinoma, mūsų pačių atsparumas, mūsų-aš turiu galvoje labai plačią, labai veiksmingą visos Lietuvos paramą. Labai sunku inscenizuoti, nors ir buvo stengiamasi, suplanuota ir mėginta parodyti, kad gyventojai, piliečiai yra prieš parlamentą, tos inscenizacijos niekaip neįtikina turbūt net ir pačių informacijos klastotojų. Jie gana dažnai mėgindavo skleisti gandus neva Lietuvoje esama etninių nesutarimų ar net neramumų. Šiandieną aš gavau kreipimąsi į mane, kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, kartu tas kreipimasis adresuotas Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui ir pasaulio tautoms. Jį pasirašė Lietuvos Respublikos tautinių bendrijų atstovai. Jame sakoma, kad mes, tautinių bendrijų atstovai, „pritariame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, pirmininko Landsbergio, Lietuvos vyriausybės veiksmams. Mūsų ir mūsų vaikų ateitis yra susijusi su Lietuvos Respublikos likimu. Protestuojame prieš veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respubliką.“

<…> Prezidentas Gorbačiovas dar praėjusį pavasarį, raginamas didžiųjų Vakarų valstybių vadovų ir pasaulio opinijos,yra pasisakęs už politinius sprendimus. Šiandien jūs matote, kokio pobūdžio politinių sprendimų ieškoma, kokiomis priemonėmis. Tai liudija liūdną ir blogą evoliuciją, arba tai, kad žodis nėra labai vertinamas.

(1991 m. sausio 12 d. vakaro spaudos konferencija)

Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos Pirmininkas Juozas Tumelis

Apie prognozes aš negalvoju. Prognozes dabar išmuša įvairiausios, prieštaringiausios žinios <…> Dabar sunku pasakyti, ar M. Gorbačiovas suvaidins angelą ir lieps atitraukti kariuomenę, ar čia suvaidinta želigovskiada ar bermontiada, ar dar velnias žino kas. Ar čia yra jo tiesioginis nurodymas… Kol Aukščiausioji Taryba neužimta ir Ministrų Taryba neužimta, tol dar yra įmanomas, palyginti, jeigu galima būtų taip pasakyti, galvokim ir apie aukas, dar lengvas atsitraukimo kelias…Jeigu būtų šturmuojama Aukščiausioji ir Ministrų Taryba, tuomet mes būtume nublokšti, tik neilgam. O šiaip jau imperija pati pasirašė mirties nuosprendį. Tai niekam nedviprasmiškai aišku. Tik gaila, kad tie 13 žmonių sausio 13 turėjo atverti Europai akis, bet ne Dieve duok, jeigu tos akys dar atsivers…tankai nueis iki Paryžiaus.

Prisimenu prieš dvidešimt metų vienas prancūzas, mano geras prietelius, sako, tu atvažiuok pas mane, atvažiuok, aš tau visą išlaikymą duosiu, net ir kelionę apmokėsiu, kad tik tu atvažiuok… Sakau, aš negaliu, aš negausiu vizos. Kaip tu negausi vizos, aš tau atsiunčiu iškvietimą, jeigu pas jus tokio reikia, tu nueini į policiją ir tau sutvarko. Kodėl tu negali atvažiuoti… Sakau aš kažkuo tu nepatinku valdžiai, mano figūra perkreipta… Mūsų žmonės, kad ir kaip bebūtų nusikaltę, jie gali išvažiuoti jeigu nepadarė kriminalinių nusikaltimų. Ir jis mane taip kamantinėjo, kamantinėjo, grįždavom ir grįždavom prie to paties kai vaikščiojom Maskvoje prieš atsisveikindami. Pagaliau aš neiškentęs jam pasakiau: jeigu jūs šito nesuprantant, tai į Paryžių aš atvažiuoti galėčiau nebent ant sovietinio tanko…

Ar bus šią naktį šturmuojama Aukščiausioji Taryba? Aš ne Mikalda… Tai būtų baisu… Jie viską gali išdrįsti. Priklausys nuo to kaip pažiūrės pasaulis. Vis dėltoEuropa aš nenustojau tikėjęs…
Aš ne kartą sakiau, kad pirmiausia norės mus pasmaugti mūsų pačių rankomis, kad mes susipaškudintume patys prieš save ir pasaulį. Ir dar padėkotume už atneštą laimę…

(1991 m. sausio 13 d., 14 val., Sąjūdžio būstinė)

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė

Pirmiausia matėm 30 tankų, kurie suko aplink Viršuliškes ir tada jie pradėjo supti žmones, šaudyti į orą, Baisingas gaisras, tokia didelė baisinga šviesa ir kaip jie pradėjo spausti žmones link bokšto, kai pasigirdo žmonių klyksmas šaudymas į žmones. Buvo galima atskirti kada šaudė į viršų ir kada į žmones pagal garsą. Nes šaudant į viršų yra kitas garsas su aidu, o į žmones – duslus… Aš buvau su užsieniečiais ir tada bėgte bėgte bėgom į parlamentą… Atvažiavom ir buvom čia visą naktį iki šešių…

(1991 m. sausio 13 d., 14.30 val.)

Dr. Vytautas Kubilius

Baisu darosi… Kartojasi Lotynų Amerikos juodųjų pulkininkų taktika. Man baisiausias dalykas šito motyvacija: kaip 1941 metais vežė lietuvius tai kareiviams buvo pasakyta, kad veža fašistus. Tai dabar kareiviai irgi ideologiškai paruošti, jie likviduoja fašistinę Lietuvos vyriausybę. Kada prie Spaudos rūmų privažiavo šarvuočiai, tai moterys klausia: „synočki, što vy delajete“, tai vienas kareivis sako: „my vsech vas perebjom, gady“. Toks kareivių paruošimas, turi tokį priešo įvaizdį, priešo substratą ir dabar jį reikia sunaikinti visa jėga. Pats baisiausias – tai Rusijos demokratijos krachas. Po Sachorovo, po Ševarnadzės atsistatydinimo visiškai yra suardyta Rusijos demokratija. Po Ševarnadzės desperatiško pareiškimo nebuvo jokio atkirčio ir visa perestrojka eina velniop…

Kas gali Lietuvai padėti? Mūsų kančios, mūsų žuvimai neliks be pėdsako taip kaip buvo 1945-1950 metais. Pasaulis nieko nežinojo, kad mūsų 30 tūkstančių žmonių miške suguldyta, 300 tūkstančių į Sibirą išgabenta… Dabar bent pasaulis sužinos ir atsivers akys. Kaip Solženycinas sakė „Archipelage gulage“ Europai, kad kol jūs šito nepatirsite, tai nežinosite ir nieko nesusigaudysite. Kai visa tai priartės prie jų, tada jie iš tų iliuzijų praregės. Baisiausia tos iliuzijos…

(1991 m. sausio 13 d., 16 val., Nepriklausomybės aikštė)

Kunigas Robertas Grigas

Pastarųjų dienų įvykius vertinu pirmiausia jų teigiamąja puse. Tai ką mes matome čia ir už Aukščiausiosios Tarybos rūmų kolonų, liudija apie mūsų tautinę konsolidaciją, brendimą. Žmonės, kurie pasiryžę ginti savo teises, aukoti už jas gyvybę jau nėra tie, iš kurių galima daryti vergus, žmonės, kurie dvasines, idealines vertybes sugebėjo iškelti aukščiau materialinių. Tai yra vienintelė mūsų trokštamos, mūsų būsimos laisvės garantija. Ypatingai mus jaudina šitų mūsų vaikų buvimas, pasiryžimas ginti savo teisėtą vyriausybę vos ne lazdomis prieš tankus primena tokio vilniečio poeto amžinatelsį Albino Žukausko eiles, kuriose sakoma, kad lenkų legionierius, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ietimi nudūrė vokiečių lėktuvą. Mūsų pastangos panašios…jeigu mes manome, kad istorijos raidą kreipia ne techniką, o žmogaus protas, mintis, labiausiai žmogaus sąžinė. Tai verčia labai optimistiškai žiūrėti į visą ir tai, kad iki šiol nėra užimti gyvybiškai svarbūs mūsų valstybės punktai. Ir Aukščiausiosios Tarybos rūmai rodo, kad ir su šituo ir tokia grubi, su niekuo nesiskaitanti imperinė jėga skaitosi, turi skaitytis.
Kaip bepasibaigtų mūsų budėjimas, mūsų pastangos gintis tai ką išvardijau yra didelis laimėjimas, kuris formuos dar gimsiančių, dar ateisiančių kartų dvasią, ves jas Dievo laisvės, tikro žmogiškumo kryptimi.

Pats sunkiausias dalykas yra prognozės. Nesugebėčiau paaiškinti kodėl, bet visą laiką tikiuosi geros, optimistinės pabaigos, ypač matydamas žmonių gerumą, šitų vaikų, kurie pasiruošę negailintį savo gyvybės, idealizmą, dalyvavimą šv. Mišiose, matau jų eiles, einančias išpažinties, komunijos… Norisi tikėtis, kad šitas dvasinis kilnumas atsvers mus supantį prievartaujantį blogį, bet nepaisant to, kokį variantą mums bepasiūlytų pasaulis, Sąjunga, mūsų pačių vidinė padėtis, blogiausiu atveju labai norėčiau būti su šitais žmonėmis.

Pati įkyriausia gerąja prasme mintis stebint pirmąją Lietuvos savanorių gvardiją kad tai yra Lietuvos kariuomenės užuomazga, branduolys ir kad jis išbandomas nuo pat pradžių, nuo savo gemalo, apsisprendimu gyventi ar mirti, turbūt irgi yra labai rimtas požymis. Yra jaunų žmonių, kurie žada, prisiekia, ryžtasi negailėti savo gyvybės bei idealų. Tai turėtų byloti apie labai rimtą, labai taurią būsimą ginkluotą Lietuvos Respublikos jėgą.

(1991 m. sausio 12 d., 21 val., Parlamento rūmai)

Kunigas Vaclovas Aliulis

Sunkaus laiko tikėjomės, bent jau lengvo laiko nesitikėjom. Man atrodo, kad esame išlaikę dar baisesnius laikus, kada kiekvieną dieną ir kiekvienam kaime vykdavo teroras. O dabar grėsmė didžiulė. Per kokių trejetą paskutiniųjų dešimtmečių didžiausia grėsmė šiuo metu. Štai išgirdom Rusijos federacijos parlamento pirmininko Boriso Jelcino tokį įspėjimą. Man atrodo, kad jis duoda progą Michailui Gorbačiovui garbingiau negu be niekur nieko atsitraukti. Bet iš visur visko galima tikėtis. Bažnyčia Lietuvoje turi savo aiškią kryptį-ji su visuomene, su tauta, aišku ne tik su lietuvių tauta, nes jai brangūs ir kitų tautų žmonės ir ji turi uždavinį vesti jų išganymą, o čia, žemėje padėti žmoniškai, taikingai, dorai sugyventi.

Atlaikytos pirmosios šv. Mišios Nepriklausomybės aikštė…

Taip. Buvo ketinta įrengti koplyčią parlamento rūmuose… Dabar ypatingas atvejis, ypatinga forma. Bažnyčia tam tikrą atstumą, sakytume, išlaiko ir turi išlaikyti nuo valstybinių struktūrų, ypač nuo partijų. Tas jai reikalinga, tas privaloma. Bet kada sprendžiamas visos šalies, visos tautos likimas ji nelieka nuošalyje. Ir tai gražiai pareiškė mūsų Kardinolas pasakydamas, kad ir meile ir malda ir širdimi viskuo su jumis, ir su parlamentu, su jo pirmininku ir visa tauta, ir su Sąjūdžiu, kuris šiomis dienomis vėl labiau pasirodo kaip tautos lūkesčių reiškėjas.

Šiuo sunkiu Lietuvos valstybei laiku kaip turėtume elgtis?

Visi dorieji žmonės turi pirmiausia elgtis išmintingai ir apdairiai, netikėti įvairiais skleidžiamais gandais, kuriais stengiamasi pakirsti pasitikėjimą Parlamentu, Valstybės vadovybe, kur perdėtai gąsdinama visokiausiais sunkumais, kur žadama aukso kalnai tiems, kas palaikys vadinamą sąjunginę sutartį, vadinasi vėl įtrauks Lietuvą į tą senąjį maišą. Aišku, kad tas maišas kiauras ir matome kitas respublikas, kur seniau ta tvarka įvesta, dar blogiau už mus gyvena. Ir kad prie šitų sunkumų, kuriais dabar pasinaudodami kursto prieš mūsų valdžią, taigi tie sunkumai taip pat iš tenai, iš tos santvarkos išugdyti ir mums tos tvarkos primesti. Žmonės elgiasi trumparegiškai, jeigu šito nesupranta, jeigu pasiduoda kurstymui, ne tuo adresu reiškia savo nepasitenkinimą. Tai viena. O antra – dirbti. Be darbo niekad nieko nebuvo.

Trečia – nepasiduoti kurstytojams, pavyzdžiui, streikuoti susisiekime ar kitur, taigi grynas kenkimas visiems žmonėms: ir saviems, ir svetimiems, ir pravažiuojantiems pro mus. Tie žmonės, kurie organizuoja streikus, visiškai ne dėl kainos pakėlimo, o tam tikro sąmyšio momentus stengiasi panaudoti savo negražiems tikslams.

Daug ten yra po Antrojo pasaulinio karo atkeldintų žmonių, kurie jautėsi, kad čia jie dabar bus šeimininkai, na ir jie gerokai galėjo, dabar nenori paleisti iš rankų tos galios, kurią čia turėjo. Jie norėtų toliau šeimininkauti nepaisydami to, kad jeigu jie pasiliks čia ir ramiai, dorai dirbs, jie geriau gyvens negu savo tėvynėje, kurią paliko.

(1991 m. sausio 12 d., 16 val.)

Deputatas Vidmantas Pavilionis

Visi įvykiai Lietuvoje – ekonominiai, politiniai turi ryšių tarpusavyje. Kulminacija matyt yra susijusi su įvykiais, esančiais toliau nuo Lietuvos ir toliau nuo pačios Tarybų Sąjungos. Ta kulminacija yra taikoma ne tik Lietuvoje, bet ir kitose respublikose. Šiandien sužinojau, kad ir Estijoje darosi panašūs dalykai, rytoj numatytas mitingas Rygoje, jau desantininkai tą aikštę yra išvažinėję su savo mašinomis.

Spaudimas yra visuotinis ir yra vienas iš paskutiniųjų bandymų prieš lemiamus pasikeitimus, bandymas išlaikyti Tarybų Sąjungą, bandymas paskutinį kartą pagąsdinti. Priemonės laikomos visos geromis. Mes daugiau kalbame apie tautinius santykius, p panaudojami įvairūs sluoksniai ne tik kitataučių, bet ir mūsų tautiečių. Pavojus gana rimtas ne tik Aukščiausios Tarybos rūmams… Mūsų sutelktumas, geranoriškumas vieno kito atžvilgiu, vienijimasis padarė didelį darbą. Šiuo metu tai kas buvo numatyta-neįvykdyta. Dėlto viskas užsidelsė ir laukiama naujo įsakymo <…>

Jaunimas, kurie čia yra Aukščiausioje Taryboje, jos gynėjai pajuto draugo petį. Tūkstančių tūkstančiai žmonių, kurie praėjo anoje pusėje, jie jaučia ir mato nepriklausomą Lietuvą, jie pasiryžę ją ginti. Pirmą kartą pajutau, kad gyvename istoriniu laiku.

Kas bandė mus gąsdinti, jie apsiskaičiavo-jie suvienijo mus. Tas jaunimas, kuris ateityje eis į karo mokyklas. Dar neseniai skundėmės, kad jaunimas niekuo nesidomi… O dabar matome puikų jaunimą-Lietuvos valstybės gynėją, kurie netgi be ginklo pasiryžę numirti už Lietuvą… Jie mato savo nepriklausomą valstybę, mato ateitį…

(1991 m. sausio 12 d., 21 val., Parlamento rūmai)

Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius

Parlamento rūmų vestibiulyje prisiekę žmonės, kurie yra pasiryžę, esant reikalui, ginti Lietuvos Respubliką, jos žmones, Parlamentą ir Vyriausybę, ir visa tai kas yra Lietuvos valstybė. Kiekvienas, kuris čia atėjo, yra savanoris ir pats apsisprendžia kaip jam elgtis, čia nėra tokių, kurie būtų priversti.
Koks pavojus gresia? TSRS kariuomenė ir specialiosios tarnybos organizuoja Lietuvoje karinį perversmą. Tam naudojama karinė technika, specialūs padaliniai, kurstomi žmonės. Perrengti agentai organizuoja provokacijas, užpuolimus. Visa tai neramina ir sudaro galimybę priešiškoms jėgoms kenkti Lietuvai.

Labai norėčiau, kad kiekviename Lietuvos rajone, kiekviename kaime mes turėtume savanorių grupes, į kurias galėtumėm kreiptis esant reikalui ir kurie padėtų palaikyti tvarką, rimtį Lietuvoje tuo atveju, jeigu būtų išvestos iš rikiuotės svarbios valstybinės valdžios struktūros.

Lietuvos savanoriai yra savanoriška kariuomenė, tai yra nacionalinės gvardijos prototipas. Aš nemanau, kad Lietuvai būtų reikalinga kariuomenė, kuri nieko daugiau nelauktų, o tik būtų pasiruošusi galimam puolimui. Mes turim turėti stiprias, gerai organizuotas profesionalias tarybas, Nacionalinę gvardiją, kuri galėtų atlikti gelbėjimo tarnybų, civilinės gynybos funkcijas.

Tik tuo atveju, jeigu Lietuva taptų kolektyvinio saugumo sistemos nare, kuriai būtų reikalinga duoti indėlį į kolektyvinio saugumo sistemą savo lėšomis ir mobilizaciniais resursais. Tokiu atveju mums gali būti reikalinga reguliari kariuomenės struktūra. Bet tai yra daugiau politinis klausimas negu karinės būtinybės klausimas.

Jeigu kariuomenė bandys pulti Parlamento rūmus, savanoriai priešinsis ginklui.

(1991 m. sausio 12 d. 22.30 val., Parlamento rūmai)

Pabaigos žodis

Lietuvos Respublikai iškilo grėsmė-vietos kolaborantai, padedami sovietinės kariuomenės desantininkų siekia nuversti teisėtai išrinktą parlamentą ir vyriausybę. Nori sugrąžinti Lietuvą į Sovietų Sąjungą, į tą imperiją, kuri 1940-asiais okupavo Lietuvą ir kraujuje paskandino mūsų valstybę. Tūkstančių tūkstančiai ištremti į Sibirą ir numarinti iš bado, tūkstančiai Lietuvos jaunuolių suguldyta miškuose… Tai jau mūsų valstybės istorijos puslapiai.

O dabar? Pirmame laikraščio puslapyje spausdiname Lietuvos radijo diktorės pranešimus į eterį tuojau po Lietuvos radijo ir televizijos užgrobimo. Kas girdėjo juos, tam jie išliks atmintyje išliks amžinai, nes tai nepaskelbto karo Lietuvai pradžia. Deja, kolaborantai ir jų generolai apsiskaičiavo, pučas nepavyko. Tauta apgynė savo Parlamentą ir Vyriausybę. Tūkstančiai žmonių budėjo ir budi prie Parlamento, svarbių valstybės struktūros objektų.

Lietuvių tauta dar XIII amžiuje sukūrė savo valstybę. Pirmasis Lietuvos valstybės karalius Mindaugas 1251 metais priėmė krikštą. Septynis šimtmečius gyvuoja Lietuvos valstybė ir tai rodo lietuvių tautos dvasines, materialines, ir žinoma, fizines galias. Ir jeigu šiandien kalbame apie Lietuvos Respubliką-mūsų valstybę-tai jos medis pasodintas prieš 700 metų. Dabartinei lietuvių kartai teko istorinė misija-atkurti Lietuvos valstybingumą, kurį sutrypė sovietiniai tankai 1940-aisiais metais.

1990 kovo 11 Parlamentas įvykdė tautos valią-atkūrė Lietuvos valstybę. Tačiau šito dar maža-reikia ją apginti. Ir ne tik nuo sovietinių tankų. Okupantui aišku, kad brutualia jėga mažai ką pasieksi. Juo labiau pasaulyje tai nepopuliaru. Tokie veiksmai bus pasmerkti. Tas lieka seniai išbandytas kelias-ieškoti kolaborantų.

Kol ne visi valstybės institutai funkcionuoja normaliai, pagaliau ne visi dar ir sukurti-nėra savų pinigų, savo kariuomenės, tol realiai egzistuoja kolaboravimo grėsmė. Jaunos Lietuvos valstybės institutai atakuojami iš visų pusių-ir savo valstybėje, ir iš svetur. Pasipriešinimas didžiulis, tačiau valstybė su kiekviena diena stiprėja, nes Lietuvos piliečiai patyrę laisvę jau niekad nebenorės sugrįžti į nelaisvę.

Šiame laikraščio numeryje talpiname daug istorinių dokumentų, kurie nužymi Lietuvos valstybės ir jos piliečių sąmoningos kovos kelią. Ir tuo atveju, jeigu okupantai ir jų pakalikai okupuotų visą Lietuvą. Dabar jie užgrobė ir okupavo kelis pastatus, tačiau ir Lietuvos radijas ir televizija veikia, juos girdi ir mato visa Lietuva ir visas pasaulis…

Po sausio 13-osios žudynių ar atsivers Europai akys? Apie tai mąsto žymūs Lietuvos intelektualai. Bet tai svarbu ir kiekvienam Lietuvos piliečiui, nes ryšys su pasauliu būtinas tam, kad Lietuva sugrįžtų į Europos tautų bendriją ir užimtų deramą vietą, tokią, kokią ji turėjo iki 1940-ųjų metų. To reikalauja visa Lietuva, visi Lietuvos žmonės.

… Prie Parlamento-barikados. Kažkas panašaus būta tik pastarojo , Antrojo pasaulinio karo metais. Bet jos nieko nestebina. Dažnas vyras pažiūri ir mąsto: ar atlaikys, ar ne per menkos? Teko išgirsti daug daug patarimų, pokalbių, reikėtų apsaugoti Parlamento rūmus nuo tankų, desantininkų, snaiperių…Negirdėjau, kad sakytų nereikia saugotis, nereikia gintis.

Mačiau, kaip Parlamento rūmų vestibiulyje prieš tragišką sausio 13-ąją Lietuvos savanoriai priiminėjo priesaiką. Todėl jauni ir pasiryžę mirti už Lietuvos laisvę “Tepadeda mums Dievas”-skamba paskutinieji priesaikos žodžiai.

Iš tikrųjų Lietuvai gali padėti tik Dievas, nes pasauliui akys dar neatsivėrė, gaila…

Voruta – 1991, saus., nr. 2 (20).

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra