Ar atėjo laikas, kai susivieniję krikščionys gali kartu darbuotis?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2009 m. spalio 9–11 dienomis, Vilniaus „Siemens“ arenoje buvo surengtos Evangelijos dienos. Tai ekumeninis renginys, kuriame dalyvavo įvairioms krikščionių bažnyčioms priklausantys žmonės. Šia proga reikėtų labiau pasigilinti, kas yra ekumenizmas, kaip jis galėtų efektyviai plėtotis šiandien.
 
Pirmiausiai reikėtų prisiminti spalio 4 d. Kauno arkivyskupijoje vykusią konferenciją krikščionių vienybės tema „Tegul visi bus viena“. Joje kalbėjo svečias iš Austrijos – diakonas Johannesas Fichtenbaueris.
 
Krikščionių vienybės specialistas ir praktikas J. Fichtenbaueris pasisakydamas dažnai vartojo terminus „senasis ekumenizmas“ ir „naujasis ekumenizmas“. J. Fichtenbaueris teigė, kad senasis ekumenizmas dažnai persunktas išdidumo ir gynybinės pozicijos: „Mano Bažnyčia geriausia. Svarbiausia surasti įtikinamus argumentus, kad parodyčiau savo Bažnyčios pranašumą“. Pasak diakono, tai niekur neveda.
 
Naujasis ekumenizmas, kaip teigia J. Fichtenbaueris, prasideda nuo širdies nuolankumo, jo pasekėjai jaučia skausmą dėl susiskaldymo: „Naujasis ekumenizmas gali veikti per tuos žmones, kurie suvokia savo Bažnyčios silpnybes, nuodėmes ir prašo atleidimo“. Pranešėjas visus paragino sekti popiežiaus Jono Pauliaus II pavyzdžiu, kai jis prieš 2000–ųjų jubiliejų Bažnyčios vardu atsiprašė už Bažnyčios narių padarytus nusižengimus.
 
Prieš 10 metų spalio mėnesį Augsburge buvo pasirašyta bendra katalikų ir liuteronų deklaracija. Tai labai svarbus istorinis ekumenizmo įvykis, bet ar tai abiejų bažnyčių tikinčiuosius padarė artimesnius – susirinkusiųjų klausė pranešėjas.
 
„Netikiu tokiu ekumenizmu, kuris negali drauge skelbti Evangelijos“, – nedviprasmiškai teigė J. Fichtenbaueris. Naujasis ekumenizmas turi remtis tarnavimu drauge, bendru darbu, pasitikėjimu vieni kitais, kai galime dalintis pergalės vaisiais. Senasis ekumenizmas buvo paremtas baime kartu skelbti Evangeliją: o jeigu atsivertęs žmogus nueis ne į jo, o į kitą Bažnyčią? Ateities vienybė, ekumenizmas – tai darbas drauge.
 
Šventoji Tradicija ir kitos tradicijos
 
Sena diskusija tarp protestantų ir katalikų Šventojo Rašto bei šventosios Tradicijos santykio tema – kas svarbiau, kas kuo remiasi. Pradedant apie tai kalbėti pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į dogminę Antrojo Vatikano susirinkimo konstituciją apie Apreiškimą, kurioje sakoma: „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas glaudžiai siejasi tarpusavyje ir papildo vienas kitą. Juk jie abu išplaukia iš to paties dieviškojo šaltinio ir tarsi suauga į vieną bei siekia to paties tikslo“.
 
Šia tema diskutuojant istorijoje neišvengta daugybės nesusipratimų: vieni su vandeniu išpylė ir kūdikį, kiti gindavo visai nebe šventąją Tradiciją, o laikinus pavidalus ar net pagoniškas šiukšles. Cituotas Antrojo Vatikano susirinkimo tekstas aiškiai mini šventąją Tradiciją ir Šventąjį Raštą. Sąlyginai galima matyti tris tradicijų rūšis: šventoji Tradicija, besikeičiančios tam tikro laiko tikėjimo išraiškos – muzikos, meno, kalbos, maldos, liturgijos tradicijos ir pagoniškos tradicijos, kurios turi būti išvalytos.
 
Tradicija, išvertus iš lotynų kalbos „traditio“, reiškia „perdavimą“. Šventojo Rašto vertėjas profesorius, kunigas Antanas Rubšys, vengdamas įmantrių žodžių ir gerbdamas lietuvių kalbą, dažnai pasitelkdavo būtent lietuviškus žodžius. Tradicijai apibūdinti jis vartojo terminą „tikėjimo kraitis“. Visuotinė Bažnyčia ir remiasi ta šventąja Tradicija, esminiu perduotu tikėjimo kraičiu.
 
Norėdami suprasti šias daug ginčų kėlusias diskusijas galime pasinaudoti vaizdžiu nusakymu: einame grybauti, į krepšį prisirenkame grybų, tačiau nenoromis į jį prikrenta ir įvairiausių šapų, spyglių ir vabaliukų. Taigi visas krepšio turinys dar nėra tas tikrasis kraitis. Tikrasis kraitis yra grybai, o visi prikritę nešvarumai – tik šalintinos šiukšlės.
 
Kita tradicijos rūšis – tai besikeičiančios tradicijos, kurios nėra nei labai šventos, nei blogos. Jos gerbtinos, kartais tiesiog gražiai padedamos į muziejų, po kurio laiko vėl atgyjančios – kiek atnaujinta forma. Vienu istoriniu laikotarpiu giedamos vienokios giesmės, kitu – jau kitos, vienu metu liturgijoje naudojami vienokie rūbai, kitu – kitokie. Vakarų ir Rytų krikščionys turi savo liturgines tradicijas, ir jos nėra visiems būtinos bei nekintančios.
 
Šiandien kai kurių tradicionalistų ir lefebristų teiginiai, kad liturgijoje turi būti vartojama neva šventesnė lotynų kalba (pas provoslavus – senoji bažnytinė slavų kalba) arba giedamas tik grigališkasis choralas, meldžiamasi pagal seną ritualą, neatlaiko paprasčiausios kritikos. Sureikšminant besikeičiančią tradiciją, pasiduodama stagnacijai, naftalino garbinimui, o neretai – ir visiškam fariziejizmui, veidmainystei.
 
Katalikų kunigas, ekumenizmo temos specialistas Romualdas Dulskis „Šiaurės Atėnuose“ (2009 m. rugsėjo 4 d., nr. 955) teigia: „Martinas Lutheris išvertė Bibliją į vokiečių kalbą ir skleidė idėją, kad Bibliją reikia skaityti ne tik lotyniškai, kaip tuo metu buvo priimta Europoje, bet ir tautinėmis kalbomis. To meto Europoje šias idėjas kėlė ne tik liuteronai ar kiti reformatoriškai nusiteikę krikščionys, bet ir katalikai.
 
Thomas More‘as, žymus to meto krikščionis ir politikas, po mirties paskelbtas šventuoju, taip pat gynė idėją, kad Bibliją reikia išversti į tautines kalbas. Jis argumentavo maždaug taip: juk Jėzus nekalbėjo kokia senovine kalba, kurios nebūtų supratę jo amžininkai, jis kalbėjo taip, kaip žmonės kalba gatvėje. Panašias idėjas skleidė ir Erazmas Roterdamietis, ir daugelis to meto šviesių žmonių, jie suvokė, kad atėjo laikas nusigręžti nuo tuo metu Europos universitetuose ir bažnyčiose vyravusio lotynizmo“.
 
Gražus ir natūralus įvairių tradicijų elementų sujungimas matomas brolio Rogerio įkurtoje Taizės (Prancūzija) bendruomenėje. Kad ir svarbūs teologiniai dialogai, formuluočių derinimai neprilygsta paprastų tikinčiųjų bendrai maldai, savitarpio nuoširdžiam priėmimui. Taizės bendruomenėje yra ir stačiatikių, ir protestantų, ir katalikų Bažnyčių elementų. Tai širdies ekumenizmas, kuris turi šviesiausią perspektyvą.
 
Naujasis ekumenizmas – darbas drauge
 
Be abejo, gražu, kad šiandien krikščionys vienas kitam „nekandžioja gerklių“, kaip buvo istorijoje, bet reikia ekumenizmo, atsiliepiančio į šiuolaikines aktualijas.
 
Šiame vienybės dialoge nepriimtinas nei perdėtas kritikavimas bandant parodyti, kad mes esame geriausi, nei visiškas sveikos kritikos atsisakymas vieniems kitų atžvilgiu. Kritiką reikia mokytis išsakyti pagarbiai, su meile, gilios analizės kontekste. Beje, tokio ekumenizmo pastaruosius 20 metų Lietuvoje būtent ir trūko. Jokiu būdu negalima svaidytis tokiomis frazėmis, kaip „stabų garbintojai“ ar „atskilėliai“, „sektantai“. Neretai ekumenizmas plaukia tik paviršiumi, apsiribojant „gerklių nekandžiojimo“ politika. Ar to gana?
 
Ekumenizmo dvasios buvo pasigesta naujųjų, laisvųjų evangelinių bažnyčių ir katalikų santykiuose, ypač pirmajame atkurtos nepriklausomybės dešimtmetyje: naujosios bendruomenės rodė polinkį į raidišką Šventojo Rašto supratimą, fundamentalizmą, savęs sureikšminimą. Iš kitos pusės – katalikai su piktdžiuga sutikdavo publikacijas pasaulietinėje žiniasklaidoje apie sektantus, kokie jie psichodelikai, fanatikai ir pan. Tarsi jų sumenkinimas katalikams būtų didelis laimėjimas, konkurentų „nukenksminimas“.
 
Ne veltui naujųjų religinių sąjūdžių tyrinėtojas Arūnas Peškaitis tada ne kartą išsireiškė, kad tokios publikacijos tiesia kelią neigiamam požiūriui į bet kokį aktyvesnį religingumą, neišskiriant ir katalikų.
 
Kiekviena bendruomenė gali pasimokyti viena iš kitos. Jau minėtas J. Fichtenbaueris Kaune teigė, kad didelį potencialą turi naujoji laisvoji Krikščionių bažnyčia, kurios nariai nėra vien formaliai priklausantys savo bendruomenei, jie yra praktikuojantys. Tačiau jie, anot J. Fichtenbauerio, neretai pasirenka „susiaurintą programą“, o galėtų labai daug pasimokyti iš senųjų konfesijų.
 
Norintiems vieniems iš kitų pasimokyti www.tikiu.lt patalpino garso įrašus su konkrečiais krikščionių liudijimais, kurie peržengia konfesijų rėmus. Pateikti multimilijardieriaus Peterio Danielso iš Australijos, buvusio mafiozo Pom Papanios, pastoriaus Davido Yonggi Cho atsivertimo ir tikėjimo pavyzdžiai. O kiek daug gali pasimokyti iš naujosios evangelikų bažnyčios iš senųjų bažnyčių! Pirmiausiai – pasimokyti nebekartoti krikščionybėje padarytų klaidų.
 
Visiems svarbu atsisakyti mąstymo siaurumo, kraštutinumų, išdidumo, fariziejizmo siekiant krikščionių vienybės. Taip norėtųsi, kad Evangelijos dienos Vilniuje nebūti tik vienadienis gražus renginys, o nuolatinis, išmintingas, atviras kritiškoms pastaboms, tobulėjimui. O darbų tikrai yra labai daug. Senas vienuolių benediktinų posakis byloja: „Ora et labora“ – „Melskis ir dirbk“.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: J. Dapšauskas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra