Kalbama apie žmogaus organizme esamos medžiagos melanino vaidmenį. Kiek straipsnio autoriaus samprotavimuose yra tiesos, galėtų pasakyti biologai, genetikai, medikai ir jiems artimų sričių specialistai. Kaip kalbos istorikas, noriu „Vorutos“ skaitytojų dėmesį atkreipti į tai, kad straipsnio autorius savo teiginiams pagrįsti griebiasi lingvistikos. Ir labai nevykusiai. Jis prišneka visokių nesąmonių.

 

Kadangi autoriaus įsitikinimu pirmasis žmogus buvęs baltasis, tai jis turėjęs gyventi vidutinio klimato kraštuose. Būtent šiam teiginiui įrodyti autorius pasitelkia lingvistiką. Neturėdamas lingvistinio išsilavinimo jis susipainiojo. Ką ten susipainiojo, jis rašo, gal ir nesąmoningai, netiesą, netgi meluoja. Leiskime kalbėti pačiam Vladui Kazlauskui. Jis rašo: „Tokį klimatą (suprask vidutinį) turime ir čia, Lietuvoje, kuri, pagal akademiko profesoriaus Z. Zinkevičiaus teiginį, buvo arėjų (indoeuropiečių) protėvynė“. Niekuomet nieko panašaus nesu sakęs ar rašęs. Kad Lietuva galinti būti indoeuropiečių protėvynė, tai straipsnio autoriaus prasimanymas. Aš taip niekuomet nemaniau ir dabar nemanau. Kad toji protėvynė galėjusi (bet nebūtinai turėjusi) būti kažkur Europoje, gal ir netoli nuo Lietuvos – tokia mintis man nėra svetima. Autorius mano mintį savaip „apibendrino“ ir parašė netiesą.

 

Indoeuropiečių niekuomet nevadinau nei arėjais (tai savamokslių „kalbininkų“ susigalvotas žodis), nei arijais. Pastaruoju terminu (arijai) iš seno yra vadinama tik indoeuropiečių dalis, kurią sudarė senovės indai ir iranėnai. Taigi terminų arijai ir indoeuropiečiai nevalia sutapatinti, kaip daro autorius.

 

Toliau V. Kazlauskas savo straipsnyje taip samprotauja (ir labai nevykusiai, klaidindamas skaitytojus): Beje, pats žodis „arėjas“ (iškreiptai „arijas“) reiškia artoją. Jis sudarytas taisyklingai – nuo žodžio „arė“ (plg. „siuvo“ – „siuvėjas“, „audė“ – „audėjas“ ir t. t.), t. y. nuo priebalsiu besibaigiančio kamieno. Žodis „artojas“ kaip tik sudarytas netaisyklingai, priesaga „-tojas“ paprastai pridedama prie balse besibaigiančių kamienų (plg. „moky-ti“ – „mokytojas“, „rašy-ti“ – „rašytojas“ ir t. t. Čia jau visai nusišnekėjo, bemaž kiekvienas žodis – neteisybė.

 

Netiesa, kad žodis arijas yra iškreiptas arėjo pavadinimas. Atvirkščiai, arėjas kalbamąja reikšme yra, kaip minėta, naujas žodis, pasidarytas vietoj arijas tokių „kalbininkų“ kaip V. Kazlauskas (o gal ir jo paties?) iš lietuviško veiksmažodžio arti (plg. artojas). Žodis arėjas negali išstumti iš vartosenos visame pasaulyje žinomo termino arijas, kuriam pradžią davė ne lietuvių, bet indų-iranėnų kalbos (pirmykštė jo reikšmė – kilnusis, kilmingasis) ir, žinoma, jis neturi nieko bendro su artoju ir apskritai su lietuvių kalba.

 

Norėdamas pateisinti tariamą arėjo pranašumą lyginant su artoju straipsnio autorius susigalvojo nebūtą priesagų -ėjas ir -tojas vartojimo taisyklę. Juk pakaktų pažiūrėti į bet kurį mokslinį lietuvių kalbos gramatikos ar žodžių darybos veikalą, kad įsitikintų, jog priesagų –ėjas ir -tojas vartojimas iš seno nepriklausė nuo to, balsiu ar priebalsiu baigėsi veiksmažodžio kamienas. Žodis artojas nėra naujadaras, kaip linkęs manyti straipsnio autorius, bet iš senų laikų paveldėtas žodis, turintis atitikmenų senovės prūsų (plg. prūsų artoys „artojas“) ir slavų (plg. sen. slavų ratajь) kalbose. Taigi priesaga -tojas senovėje buvo dedama darantis daiktavardžius ir iš pirminių veiksmažodžių (be kita ko, turėjusių priebalsę prieš -tojas), tik naujaisiais laikais įsigalėjo daiktavardžių su –tojas daryba iš išvestinių (turinčių balsinę priesagą) veiksmažodžių, suklaidinusi straipsnio autorių.

 

Visa tai, kas pasakyta, rodo, jog straipsnio autorius nėra susipažinęs su lingvistikos mokslu. Kildindamas žodžius jis vadovaujasi vieninteliu savamoksliams kalbininkams prieinamu metodu – žiūri vien skambesio panašumo, kuris yra klaidinantis. Kur veda toks elgesys, „Vorutos“ skaitytojai gali įsitikinti paskaitę mano knygelę „Lingvistikos mokslas ir pseudomokslas“, išleistą Lietuvių kalbos instituto 2006 m.

 

Į tokius, kaip V. Kazlausko, straipsnius galima būtų nekreipti dėmesio, jeigu jie neklaidintų skaitytojų, nejauktų prasimanytais dalykais jų sąmonės. Nuo to ir norima apsaugoti „Vorutos“ skaitytojus.