Ar „Laisvės kelias“ galėjo būti ilgesnis?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Plyta po plytos – vienoje iš judriausių Vilniaus vietų ima ryškėti būsimas skulptūros „Laisvės kelias“ vaizdas. Grupelė plušančių vyrų suteikia fizinę išraišką kompozicijai, kurią neakivaizdžiai vadovaujami originaliomis idėjomis pagarsėjusio menininko Tado Gutausko tris mėnesius kūrė beveik dvi dešimtys tūkstančių po visą pasaulį išsibarsčiusių Lietuvą mylinčių žmonių.
 
Baltijos keliui skirtoje sienoje bus mažiausiai 17 880 vardinių plytų su šeimų ir pavienių asmenų – lietuvių ir ne, gyvenančių Dotnuvoje, Niujorke ar Osle, įrašais.
 
Molis paruoštas pagal specialią technologiją, todėl nebijantis nei kaitros, nei šalčių. Plytos, kurių kiekviena kruopščiai apčiupinėta, – beveik iščiūčiuotos keramiko Gintaro Kniežos dirbtuvėse Varėnos rajone. Rankomis įspausti užrašai – regis, net ir pastatytas šalto urbanistinio peizažo fone, automobilių išmetamosiomis dujomis dvelkiančių vėjų pagairėje šis statinys alsuos šiluma. Jį lipdžiusių žmonių rankų, jame savo įrašus įspaudusių patriotų širdžių šiluma.
 
Kitaip ir negali būti – juk tai rankų darbo vaisius, pasakytų visa, kas apčiuopiama, į vienetinės ir serijinės gamybos daiktus skirstantis snobas. Kitaip ir negali būti – jam pritars žmonės, kurie, pasirašydami aukos T.Gutausko fondui perlaidą, pajuto širdies virptelėjimą. Tokį pat, kokį pajaučia matydami Atgimimo laikų kadrus ar prisimindami tikrąjį Baltijos kelią, kuriame stovėjo kas dar būdamas visai vaikas, kas – jaunuolis ar viltį vis dėlto išvysti laisvą Lietuvą turintis brandaus amžiaus pilietis.
 
Šis statinys tapo savotišku lakmuso popierėliu mūsų patriotizmo Ph nustatyti. Vos paskelbta ši idėja sulaukė nevienareikšmių vertinimų. Tie projekto autorių užsibrėžti 60 metrų ir dvi dešimtys tūkstančių plytų kai kam atrodė juokingai mažai: regėjosi, kad norinčių vėl atsidurti Baltijos kelyje – tik šįkart simboliškai ir simboliniame – bus ne dešimtys, bet šimtai tūkstančių. Kiti šį projektą vertino skeptiškai vien dėl to, kad jis tiesiogiai priminė garsų vaikišką juoką „Pirk plytą“. Tretiems buvo visiškai nusispjauti į dar vieną patriotų akciją, kurioje dalyvaudamas nei pasireklamuosi, nei gausi kitokios materialinės naudos.
 
Kad ir kiek džiaugtųsi Laisvės kelio kūrėjai, surinkę net 20 tūkst. aukotojų, tačiau projektui artėjant prie finišo tiesės paaiškėjo, jog tokio spontaniško patriotizmo, kokiu alsavo Lietuva prieš du dešimtmečius, šiandien daug mažiau nei galima įsivaizduoti.
 
Laisvės kelias būtų buvęs kur kas ilgesnis, jei tiesti jis būtų buvęs pradėtas sočiaisiais metais, kai net ir 25 litai, kuriuos prašyta paaukoti už vardinę plytą, daugeliui buvo daug menkesnis pinigas nei šiandien. Ilgesnis jis būtų buvęs ir tuomet, jei jame savo vardines plytas būtų palikę visi visų kadencijų Seimo nariai, ministrai ir kiti į patriotų pirmąsias gretas alkūnėmis kelią skynęsi veikėjai. Kita vertus, Laisvės kelio jėga – ne jo ilgumas, bet pati idėja.
 
Kaip ir Baltijos kelias 1989-aisiais, taip ir Laisvės kelias yra daugiau nei vien siena iš darbo rankų plytų, prie kurios galima nusifotografuoti. Jo unikalumas tas, kad ši idėja atsirado lygiai kaip ir Baltijos kelias – spontaniškai, kažkur apačioje, toli nuo valdžios, politinių rietenų ir net atokiau korupcijos šešėliais pridengtų valstybės ir/ar ES fondų remiamų kultūros projektų, kuriuose aptakių frazių – daugiau nei meno. Kad ir koks būtų Laisvės kelio mūro ilgis – daug svarbiau už patį mūrą yra noras pažadinti tas patriotizmo kibirkštėles, nuo kurių kadaise žibėjo mūsų, stovinčių Baltijos kelyje, akys.
 
Gedimino Bartuškos nuotr.
 
Redakcijos žvilgsnis

www.diena.lt
 
Nuotraukoje: Vienoje iš judriausių Vilniaus vietų ryškėja skulptūros „Laisvės kelias“ vaizdas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra