Aptaria Lietuvos vardo kilmę
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti
Lietuvos vardo kilmė ir formų daryba aptariama naujoje akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygoje. Kalbininkas kelia ir savo teorijas.
Pasak autoriaus, Lietuvos vardo kilme domimasi seniai. XV–XVII a. paplitus romantiškajai lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, buvo manoma, kad žodis Lietuva yra iškraipyta L`Italia, nes tikėta, kad lietuviai, kaip ir romėnų palikuonys, yra atsikėlę iš Italijos.
Vėliau buvo prisigalvota visokių fantastiškų Lietuvos vardo kilmės aiškinimų: esą jis kilęs iš legendinio Vaidevučio sūnaus vardo Litalanus. Lietuvos vardą imta sieti ir su lotynų kalbos žodžiu „litus“ („jūros pakraštys“).
Nusivylus ieškojimu svetimose kalbose imta žodį Lietuva kildinti iš lietuvių kalbos žodžio „lietus“. Tačiau tai vis liaudiški Lietuvos vardo kilmės aiškinimai.
Akademikas Z. Zinkevičius savo knygelėje, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, apibendrina ir mokslines Lietuvos vardo kilmės teorijas, svarsto jų pagrįstumą, kelia savas.
Pasak mokslininko, vedinys „Lietuva“ atsirado greičiausiai Rytų baltų epochoje. Kokia buvo pirmykštė priesagos –uva reikšmė, irgi neaišku. Galbūt artima priesagos –ava reikšmei, rodančiai „ko nors sankaupą“ (plg. broliava – „brolija“).
Pradžioje Lietuva buvo tik sritinis, vienos lietuvių gyvenamos „žemės“ pavadinimas, tačiau jungiantis lietuvių gentims į vieną valstybę jis vis plito, kol pagaliau tapo didelės įvairiatautės valstybės pavadinimu.
2005 m. išleistoje Z. Zinkevičiaus studijoje „Lietuvių tautos kilmė“ autorius daro vieną iš svarbiausių išvadų – lietuvių tautos kilmė labai glaudžiai susijusi su kalbos kilme.
Sausio pradžioje paminėjęs 85 metų jubiliejų, profesorius Z. Zinkevičius dar turi daugybę ateities sumanymų, kai kurie įgyvendinami. 2009 m. išleistas didelis Z. Zinkevičiaus viso gyvenimo darbas „Lietuvių asmenvardžiai“. Tai, kas nepateko į šį veikalą, bus sudėta į netrukus turinčią pasirodyti knygą „Krikščionių vardyno kelionė į Lietuvą“. Spaudai parengta ir knyga „Lietuvių pavardės Suvalkų-Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“.
Be daugelio knygų, Z. Zinkevičius yra šešių tomų veikalo „Lietuvių kalbos kilmė“ autorius, parašė „Lietuvių dialektologiją“, taip pat akademikas yra keturių tomų „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ atsakingasis redaktorius.
Už nuopelnus lietuvių kalbos mokslui Z. Zinkevičius yra pelnęs daug svarių apdovanojimų, kalbotyros premijų, tapęs Lietuvos ir užsienio mokslo akademijų nariu, aukštųjų mokyklų garbės daktaru.
S. Mažeikos/BFL nuotr.
Nuotraukoje: Akad. prof. habil. dr. Z. Zinkevičius
Susiję straipsniai
Lietuva
2018-11-13, 16:12
0 komentarų
Dalia Savickaitė. Ne tualetuose grėsmė Lietuvai
- Sutaupykite laiko ir pinigų – rinkitės mobilųjį parašą
- Arida Riaubienė. Keletas faktų apie Vytauto Didžiojo albumą
- Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje ir filialuose – „Senjorų dienos internete“
- Lietuvos kariuomenės 100-mečio minėjimas ir šventinis koncertas
- Vincent Hunt „Kruvini miškai: Antrojo pasaulinio karo pabaiga Kuršo katile“
Europa
Pasaulis
2018-11-08, 11:39
0 komentarų
2018 m. ekspedicijos į Sibirą pristatymas
Religija
2018-11-05, 14:17
0 komentarų
„Šimtus jau metus… Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminarui – 300“
- Ingė Lukšaitė apie Reformaciją: suvokti modernumo jėgą ir silpnybes
- Kęstutis Pulokas. Reformacijos dieną pasitinkant
- Kauno arkivyskupijos kronika
- Irena Petraitienė. Pirmosios lietuviškos moterų vienuolijos veikla tarpukariu: nuo spaustuvės iki prieglaudos
- Įprastai Popiežius vyskupais konsekruoja kelis kunigus iš karto. Tačiau 1988 m. spalio 4 d. įvyko maloni išimtis – Šv. Jonas Paulius II vyskupu konsekravo vieną kunigą – Audrį Juozą Bačkį
REKLAMA
Krūmų pjovimas. Apleistų žemių tvarkymas. Mokame 100–300 Eur/ha. Tel. 8 624 82 234.
DRAUGAI
