Apie vyskupo tarnybą

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kas yra vyskupas? Šis klausimas iškyla kiekvienam, kas tik bando iš arčiau pažvelgti į krikščionybę ir į regimąjį Bažnyčios organizmą, kaip istorinį darinį, kuris ir šiandien pretenduoja į žmogaus sielą ir jo gyvenimo išgelbėjimą. Šiame tekste ir bus bandoma kukliai atsakyti į šį klausimą.
 
Įpėdinystė
 
Katalikų Bažnyčios katekizmas taip apibūdina vyskupo tarnybos esmę:
 
„Kad jiems patikėtoji pasiuntinybė būtų tęsiama ir po jų mirties, apaštalai tartum testamentu įpareigojo savo tiesioginius bendradarbius tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą; jie liepė jiems rūpintis visa kaimene, kuriai Šventoji Dvasia juos paskyrė, kad ganytų Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai suteikė įgaliojimus tiems vyrams ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnystę perimtų kiti patikimi vyrai.“
 
„Kaip visais laikais galioja Viešpaties asmeniškai Petrui, pirmajam iš apaštalų, suteiktos ir jo įpėdiniams perduotinos pareigos, taip galioja ir apaštalų pareiga ganyti Bažnyčią; nepaliaujamai turi tai daryti įšventintieji vyskupai. Dėl to Bažnyčia moko, kad vyskupai, kaip Bažnyčios ganytojai, Dievo patvarkymu yra apaštalų įpėdiniai; kas jų klauso, Kristaus klauso, o kas juos niekina, niekina Kristų ir Tą, kuris Kristų siuntė.“(KBK 861–862)
 
Taigi vyskupas yra apaštalų įpėdinis, valdantis Dievo valia jam patikėtąją Bažnyčią arba atliekantis kitokią misiją visos Bažnyčios gerovei. Vyskupo valdžia Bažnyčioje išreiškia ir realizuoja apaštalinį Bažnyčios sutvarkymo principą, kuris išpažįstamas Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo simbolyje.
 
Naujojo Testamento liudijimas mums aiškiai atveria apaštalų vaidmenį gimstančioje Bažnyčioje. Pirminė Bažnyčia yra bendrija, kuri išaugo apaštalų liudijimo apie Kristų dėka, ir tai glaudžiai siejasi su Šventosios Dvasios išliejimu Sekminių dieną, kurio tiesioginis padarinys ir buvo nesiliaujantis Evangelijos skelbimas iki pat žemės pakraščių.
 
Bažnyčia išaugo apaštalų liudijimo apie Kristų dėka.
 
Šis Dievo raiškos istorijoje būdas yra tarsi precedentas, suponuojantis Bažnyčios santvarką kiekvienoje istorinėje epochoje, būtent egzistuoja apaštalinis principas, kuris, pirmojoje kartoje buvęs natūrali Bažnyčios egzistencijos kasdienybė, Šventajai Dvasiai veikiant išlieka istorijoje kaip į ateitį pereinanti tikrovė, Šventosios Dvasios galia nuolat sudabartinanti apaštalinį principą ir taip statydinanti Bažnyčią ant amžinai nepajudinamo pamato.
 
Visa tai tam, kad Dievo pažadai galiotų kiekvienoje epochoje, kad nepasidarytų žmogaus sužeistos prigimties įkaitais, kad Bažnyčia stovėtų ant tvirtų pamatų, kad Dievo artumas būtų ne sąlygiškas, bet per Šventąją Dvasią – absoliutus.
 
Naujasis Testamentas mums byloja, jog apaštalai paskyrė tinkamus vyrus tęsti jų pradėtąjį darbą, apie ką liudija taip pat ir patristinės epochos istoriniai ir teologiniai duomenys. Yra akivaizdu, kad apaštalų autoritetas ir natūraliai jų autoritetą tęsianti ir įkūnijanti vyskupų galia poapaštalinėje kartoje buvo laikomi ta pačia tikrove, taigi aiškiai suponuojama, kad apaštalų paskirti vyskupai yra apaštalų įpėdiniai, ir juose tęsiama pačių apaštalų galia, tampanti pirmyn bėgančios istorijos dalimi ir naujų Bažnyčios kartų pagrindu, veikiant Šventajai Dvasiai, kuri teikia sakramentams gyvybę. Dėl to Bažnyčia moko, kad vyskupai, kaip Bažnyčios ganytojai, Dievo patvarkymu yra apaštalų įpėdiniai.
 
Kiekvieno tikrai konsekruoto vyskupo asmenyje dėl Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčioje egzistuoja pačių apaštalų galia ir kompetencija.
 
Tai reiškia ir tai, kad istorijos eigoje kiekvieno tikrai konsekruoto vyskupo asmenyje dėl Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčioje egzistuoja pačių apaštalų galia ir kompetencija – turi tiktai būti išlaikyta vadinamoji apaštalinė sukcesija, būtent rankų uždėjimo perimamumas, kaip gija, jungianti apaštalus su jų įpėdiniais, o pastaruosius – su kitais ganytojais: taip apaštalai suteikė įgaliojimus šiems vyrams ir sutvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnystę perimtų kiti patikimi vyrai. Apie šią tikrovę lydinčius teisinius momentus – šiek tiek toliau.
 
Tikėjimo saugotojas
 
Jei vėl sugrįžtume prie apaštalinio principo, išpažįstamo tikėjimo išpažinime, galėtume dar labiau pažinti vyskupo tarnybos esmę:
 
Bažnyčia yra apaštalinė, nes pastatyta ant apaštalų pamato, ir tai trejopa prasme:
 
– ji buvo pastatyta ir stovi ant „apaštalų […] pamato“ (Ef 2, 20), ant paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų;
 
– joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą, brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus;
 
– ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per tuos asmenis, kurie perima jų ganytojiškas pareigas, tai yra per vyskupų kolegiją; ši, kunigų padedama, veikia vienybėje su Petro įpėdiniu, vyriausiuoju Bažnyčios ganytoju“ (KBK 857).
 
Šiame Katekizmo paragrafe minima pati vyskupystės esmė. Vyskupo tarnyba pirmiausia yra susijusi su apaštalinio principo raiška, tai yra su apaštalų perduoto tikėjimo, arba ortodoksalaus tikėjimo, perdavimu ir apsauga. Šioje tarnyboje vyskupų autoritetas yra aiškiai susijęs su apaštalų autoritetu taip, kad jie patys vadovauja Bažnyčiai per vyskupų luomą, veikiant Šventajai Dvasiai. Vyskupo Mokymas, per kurį realizuojama ši vyskupystės pareiga, yra tas fundamentas, kuriuo remiasi jam patikėti bažnytiniai dariniai, pačiai Šventajai Dvasiai veikiant ir vienijant tikinčiuosius, jei tik vyskupas tikrai skelbia autentišką mokslą.
 
Mokymo funkcija yra svarbiausia vyskupystėje, nes ji yra arčiausiai pačios vyskupystės esmės. Kai vyskupas moko, jame ir per jį apsireiškia visą dalinę Bažnyčią išlaikanti šaknis: pirma, Šventoji Dvasia saugo jo žodžius, jei tik jis sąmoningai nesipriešina ortodoksijai ir gerai suvokia aplinką, antra, jis realizuoja aukščiausiąją Mokymo galią ir autoritetingiausiai veikia tikinčiuosius, formuodamas paties Dievo suponuotą vienybę Dvasioje, trečia, tai suponuoja jo autoritetą kitose bažnytinio gyvenimo sferose.
 
Mokymo funkcija yra svarbiausia vyskupystėje, nes ji yra arčiausiai pačios vyskupystės esmės.
 
Paskutinis segmentas yra labai svarbus. Dėl minėtos vyskupo svarbos bažnytinėje bendruomenėje yra natūralu ir savaime suprantama, jog jam atitenka ir žmogiškoji tiesioginė atsakomybė už Bažnyčią, dėl ko Bažnyčios Teisynas formuoja ne tariamą demokratiją, bet orientuoja į vyskupo sutvarkytą valdžią, ir tai yra natūrali Dievo Bažnyčioje per Dvasią įkūnytų principų raiška. Priešingu atveju kiltų rimtas klausimas dėl atitikimo tam, ką Bažnyčia gavo iš Viešpaties ir apaštalų. Todėl vyskupas, jei tik yra ordinaras, tai yra visateisis dalinės Bažnyčios ganytojas, turi galią administruoti Bažnyčią tikrąja šio žodžio prasme.
 
Šiame kontekste išryškėja triguba vyskupo veikimo kryptis, kuri turi sakramentinę galią: pareigą mokyti, pareigą šventinti ir pareigą valdyti. Pareiga mokyti, kaip minėta, – tai apaštalų Mokymo, Tradicijos perdavimas ir apsauga, pareiga šventinti susijusi su pareiga švęsti sakramentus ir prižiūrėti jų šventimą, pareiga valdyti susijusi su tiesiogine ganytojiška atsakomybe už vyskupui Viešpaties pavestuosius. Todėl katekizmas sako: „Vyskupo šventimais perduodama ne tik tarnybinė pareiga šventinti, bet ir mokyti bei valdyti. […] Akivaizdu, kad rankų uždėjimu ir konsekracijos žodžiais Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo, Kunigo – pareigas ir veikia Jam atstovaudami (in Eius persona agant). Tad vyskupai jiems duota Šventąja Dvasia tampa tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais“ (KBK 1558).
 
Vienybės pradas
 
Gali kilti klausimas, koks yra vyskupo santykis su kitais šventimų laipsniais, būtent kunigais ir diakonais. Čia būtų vertinga prisiminti, kad vyskupą su jo kunigais jungia tos pačios Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo kunigystės kilnumas, bet vyskupo kunigystė yra pati kunigystės pilnatvė, o kunigo kunigystė yra tarsi dalinė, ji yra sujungta su vyskupo kunigyste, neprilygsta šiai įgaliojimais ir gali būti vykdoma tik glaudžioje vienybėje su vyskupo kunigyste. Ne vyskupas yra skiriamas kaip kolegijos galva, pridedant jam atitinkamų įgaliojimų, bet kunigai yra šventinami kaip vyskupui patikėtos Kristaus kunigystės pagalbininkai ir padėjėjai.
 
Šiuo atžvilgiu vyskupą ir jo kunigus jungia broliškumo bei bendradarbiavimo tvarkant tuos pačius reikalus ryšys, bet taip pat  jurisdikcijos ir pavaldumo vyskupui tikrovė. Diakonas pagal šią dar apaštalų ir pirminės Bažnyčios nustatytą tvarką skiriamas tarnauti, padedant vyskupui ir jo kunigams vadovauti Eucharistijos šventimui ir pasitarnaudamas artimo meilės tarnybai.
 
„Niekas tenetvarko Bažnyčios reikalų be vyskupo“, – Laiške Smirnos Bažnyčiai rašė šv. Ignacas Antiochietis. Šie apaštališkojo Tėvo žodžiai atspindi pirminės Bažnyčios vyskupystės sampratą. Niekas dalinėje Bažnyčioje negali būti daroma be vyskupo ar prieš vyskupą, nes toks veiksmas jau savaime išskiria veikiantįjį iš pačios dalinės Bažnyčios. Toks veiksmas tampa neteisėtas, atskirdamas nuo Dievo kuriamos vienybės, patikėtos vyskupo galiai, atskirdamas nuo paties vyskupo, kaip Dievo pateptojo.
 
„Paskiri vyskupai yra regimasis vienybės pradmuo bei pagrindas savo dalinėse Bažnyčiose. Būdami ganytojai, jie vadovauja jiems pavestajai Dievo tautos daliai, padedami kunigų ir diakonų. Bet, būdami vyskupų kolegijos nariai, visi jie rūpinasi visomis Bažnyčiomis;pirmiausia tai daro, gerai valdydami jiems pavestas Bažnyčias kaip visuotinės Bažnyčios dalis, ir tuo prisidėdami prie gerovės viso mistinio kūno, kuris yra ir visų Bažnyčių kūnas. Ganytojai ypač turi rūpintis vargšais,persekiojamaisiais už tikėjimą, taip pat visame pasaulyje besidarbuojančiais misionieriais“ (KBK 886).
 
Taigi vyskupystės realybė yra ir kolegiali, ji glaudžiai sieja šio sakramento vienijamus žmones ir jų vadovaujamas dalines Bažnyčias. Visame pasaulyje išsisklaidžiusios dalinės Bažnyčios sudaro vientisą Kristaus Kūną, kuris yra patikėtas vyskupų, Dievo Dvasios buriamų į kolegiją, globai. Taip pats Kristus vadovauja savo tautai. Šiame kontekste išryškėja vienas svarbiausių vyskupus kaip visumą liečiančių veiksnių – Romos vyskupo tarnyba.
 
„Kristus, paskyręs Dvylika, juos įteisino kaip kolegiją, tai yra pastovią tarnybą, kuriai vadovauti paskyrė iš jų pačių būrio išrinktą Petrą. Viešpaties valia šventasis Petras ir kiti apaštalai sudarė vieną apaštalų kolegiją; panašiai yra suvienyti Romos vyskupas – Petro įpėdinis ir vyskupai – apaštalų įpėdiniai.“
 
„Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus;jį paskyrė visos kaimenės ganytoju. Savaime aišku, kad Petrui duotoji galia surišti ir atrišti buvo suteikta ir to vyriausiojo vadovo vienijamai apaštalų kolegijai. Ši ganytojiška Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus“ (KBK 880–881).
 
Popiežiaus autoritetas, kaip moko Bažnyčia, paties Kristaus sprendimo galia ir dėka įsitvirtina Išganytojo ir Jo apaštalų tikrovėje taip pat, kaip ir vyskupų tarnybos tikrovė. Kaip vyskupų tarnyba yra natūrali apaštalų tarnybos tąsa veikiant Šventajai Dvasiai, taip Romos vyskupo tarnyba natūraliai yra apaštalo Petro tarnybos ir atsakomybės už visuotinę Bažnyčią tąsa. Pontifikatas nėra papildomas istorinis segmentas, kurį Bažnyčia užsiaugino kaip savo stabilumą palaikantį veiksnį, lygiai kaip vyskupai nėra vien tik visuotinės popiežiaus galios statytiniai, bet visateisiai Kristaus pateptieji, besirūpinantys jiems patikėtųjų išganymu.
 
Vyskupai yra regimasis vienybės pradmuo bei pagrindas savo dalinėse Bažnyčiose.
 
Tarp popiežystės ir vyskupystės egzistuoja toks pat glaudus principinis suderinamumas, kaip tarp apaštalų ir Petro – vieno iš jų, bet kartu turėjusio tik jam patikėtąją atsakomybę. Šia tvirta vienybe pasirūpino pats Išganytojas, suformuodamas visais laikais Bažnyčią lydintį glaudžios vienybės ir to paties tarnybos tikslo principą. Ką tai reiškia praktiškai? Tiek tai, kad Šventasis Tėvas ir Apaštalų Sostas nenaikina vyskupų valdžios, bet savo autoritetu ir galia ją remia, palaiko ir saugo, tiek tai, kad aukščiausioji popiežiaus galia, pagal I Vatikano Susirinkimo Mokymą, gauta ne iš Bažnyčios, bet remiantis paties Išganytojo autoritetu, galioja visame Bažnyčios gyvenime ir saisto visą Bažnyčią. Popiežius turi teisę pats pasirinkti savo pontifikato vykdymo būdą ir savo galios veikimo dalinių Bažnyčių atžvilgiu mastą. Todėl Katekizmas teigia:
 
„Popiežius, Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis, yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradmuo ir pagrindas. Tad Romos vyskupas, kaip teisėtas Kristaus Vietininkas ir visos Bažnyčios Ganytojas, turi Bažnyčioje pilnutinę, aukščiausią ir visuotinę galią, kurią visada gali laisvai vartoti.
 
„Vyskupų kolegija, arba episkopatas, tokią galią turi tik imamas išvien su Romos vyskupu, […] kaip savo vyriausiuoju vadovu. Taigi šiai kolegijai taip pat priklauso aukščiausia ir pilnutinė galia visoje Bažnyčioje, tačiau ją vartoti ji gali tik su Romos vyskupo pritarimu“ (KBK 882–883).
 
Kaip tampama vyskupu
 
O dabar apie minėtus teisinius aspektus. Pirminėje Bažnyčioje vyskupą rinkdavo dalinės Bažnyčios susirinkimas. Išties Šventoji Dvasia veikia per visą Dievo tautą, ką paliudija ir kita, būtent liaudiškojo tikėjimo tikrovė, ne kartą buvusi argumentu skelbiant dogmas ir reglamentuojant pamaldumo kryptis. Šis principas buvo natūrali pirminės Bažnyčios nesusietumo su pasauliu ir jos kiekybinio mažumo išraiška, kita vertus, nuostabaus Dvasios veikimo per Dievo Dvasios sukviestą tikinčiųjų bendruomenę išraiška.
 
Tačiau jau šv. Augustinas savo veikale „De civitate Dei" leido suprasti, kad pirminės Bažnyčios laikai pasibaigė Kristaus įpareigojimo išplėsti geografines Evangelijos ribas iki žemės pakraščių naudai. Bažnyčia plėtėsi, steigėsi krikščioniškoji civilizacija, reikėjo stipriai reaguoti į naujus jos gyvenimo principus, vienas iš jų buvo nykstanti riba tarp Bažnyčios ir pasaulio. Kadangi krikščioniškų tautų daugėjo, karaliaus dvaras, besiremiantis Bažnyčia kaip kultūros skleidėja ir ją saugantis, siekė daryti įtaką skiriant vyskupus. Tačiau šis principas, nors ir stipriai palaikytas pačių dalinių Bažnyčių, nebegalėjo atitikti Bažnyčios prigimties, iš pradžių buvęs pagalba, tapo kliūtimi bažnytinio viseto ir krikščioniškosios kultūros išsiskleidimo vyksmui. Čia atsakomybės ėmėsi darinys, kylantis iš visuotinės Petro atsakomybės už Bažnyčią, būtent Roma.
 
XI a. popiežių reformos programoje, pagrįstoje „libertas Ecclesiae“ principais, buvo nustatyta, kad skirti vyskupus yra popiežiaus kompetencija. Civilinė valdžia negalėjo atlaikyti prieš iš pačios Bažnyčios kylančius ir Išganytojo valioje įsišaknijusius principus, o dalinės Bažnyčios negalėjo laikytis ankstesnės tvarkos ir prieštarauti Romos siekiams, neardydamos Kristaus viršenybės prieš pasaulį principo. Senasis vyskupų rinkimų principas jau seniai nefunkcionavo, o naujomis aplinkybėmis tik popiežius galėjo skirti vyskupus, įgyvendindamas Bažnyčios gėrį kaip aukščiausiąjį principą, nes sąjungos su imperija ar stiprėjančiomis karalystėmis principas bet kuriuo atveju suponavo dalinius interesus ir sekuliarumo įsiveržimą į Bažnyčią.
 
Skirti vyskupus yra popiežiaus kompetencija.
 
Romos įvesta vyskupų skyrimo tvarka įkūnijo ne tik Bažnyčios vidinės struktūros veiksnumą ir jos galimybes pačiai pasirūpinti teisinga kryptimi, ne tik nuo apaštalų laikų egzistuojantį Petro primatą Romos soste, bet taip pat paties Išganytojo nuolatinį buvimą savo Bažnyčioje. 1122 m. Vormso konkordatu nustatyta, jog dvasinę kompetenciją vyskupui patiki popiežius, o pasaulietinę galią, susijusią su atsakomybe valstybėje, – monarchas. Įsigalėjus šiam vyskupo skyrimo principui, pateikiant kandidatus ilgą laiką ypatingą svarbą turėjo katedros kapitulos, o nuo XV–XVI a. iki šiol – nuncijaus tarnyba. Naujausiaisiais laikais, visiškai išnykus ligtoliniam viduramžių suponuotam Bažnyčios ir valstybės sambūvio principui, valstybės reikšmė skiriant vyskupus praktiškai visiškai išnyko.
 
Dėl minėtų priežasčių konsekruotas vyskupu gali būti tik Apaštalų Sosto paskirtasis asmuo. Kanonų teisės kodeksas kalba apie ekskomunikos bausmę už vyskupo konsekravimą prieš popiežiaus valią, tai yra vyskupo galios perdavimą popiežiaus nepaskirtam asmeniui. Visa tai išreiškia Katalikų Bažnyčios organizacinių pamatų, susiformavusių veikiant Šventajai Dvasiai, istorinį matmenį, tvirtumą ir kreipia mūsų akis į Viešpaties Apvaizdą, įvairiais keliais vedančią Bažnyčią į galutinį išsipildymą Dievo karalystėje.
 
Istorijoje būta ir prieš Romą nukreiptų mąstymo srovių, kurios kadaise gerokai paveikė ištisas dalines Bažnyčias. Štai Prancūzijoje XII–XVIII a., ypač po Reformacijos, buvo gaji galikanizmo srovė, kuri siekė silpninti vyskupų ryšius su Roma dėl sąjungos su karaliaus dvaru, taip pat konsiliarizmo idėja, dar XV a. iškėlusi Romos taip ir nepriimtą, ir dogmatikoje neįsigalėjusį visuotinio Susirinkimo viršenybės prieš popiežių principą. Ispanijos Bažnyčioje buvo įsigalėjusi episkopalizmo srovė, siekusi išryškinti vietos vyskupo vaidmenį ir atpalaiduoti jį nuo priklausomybės aukštesniems bažnytiniams organizaciniams vienetams. Visa tai neišliko, praėjo. Bažnyčia, paties Išganytojo pastatyta ant popiežiaus uolos, visada ant jos stovėjo ir būtent ant jos stovėdama išliko ir perdavė Evangeliją vis naujoms kartoms.
 
Kolegialus autoritetas
 
Pastaraisiais šimtmečiais vyskupų vienybė su popiežiumi vis glaudesnė. Tačiau krikščionybei sklindant į naujus žemynus, ji įgauna naujų, ne tokių europietiškų formų. Ištisuose regionuose egzistuojantis istorinės aplinkos priešiškumas Evangelijos žiniai tik dar labiau paryškina šį iš Kristaus ir Šventosios Dvasios kylantį galutinės Bažnyčios vienybės principą. II Vatikano Susirinkimas atgaivino vyskupystės kaip ganytojiškos funkcijos dėl dalinės Bažnyčios suvokimą, išryškino vyskupų ir popiežiaus bendrystės aspektą ir kolegialumo principą kaip papildantį ir praturtinanti bažnytinio autoriteto tikrovę.
 
Pravartu prisiminti, jog aukščiausiasis Bažnyčios ganytojas yra pats Kristus, mūsų Išganytojas. Vyskupo tarnyba yra aukščiausiosios Kristaus kunigystės ir Jo valdžios Bažnyčiai ir pasauliui raiška.
 
II Vatikano Susirinkimas išryškino vyskupų ir popiežiaus bendrystės aspektą ir kolegialumo principą kaip papildantį ir praturtinanti bažnytinio autoriteto tikrovę.
 
Kristaus žodžiai, ištarti per Paskutinę vakarienę, dramatiškai išreiškia šią tikrovę:
 
Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir tavo duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui. Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs. Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji!“ (Jn 17, 1–9).
 
Tai ir yra svarbiausia Bažnyčioje – Kristus. Galiausiai Jis yra Tasai, kuris atbaigia ganytojų pastangas dėl Dievo tautos ir lydi juos savo galia ir palaima. Jis yra ir Tasai, kuris nuolat teikia jiems galią per Šventąją Dvasią, kad Bažnyčios gėris augtų ir klestėtų, o Bažnyčia nuolat tarnautų pasaulio išgelbėjimui. Kristaus buvimas visa ko centre lydi Bažnyčią, teikdamas jai gyvybę ir klestėjimą, – tik dėl šio buvimo Bažnyčia ir šiandien tebėra gebanti pakviesti žmogų kelionei į tikrąjį išgelbėjimą, į Kristų, kuris yra Tėvo atsiųstasis Mesijas.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje 2010 m. kovo 4 d. vyskupo šventinimus priima kun. Arūnas Poniškaitis

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra