Apie Vygrius

Autorius: Data: 2017-06-27, 10:22 Spausdinti

Apie Vygrius

Vygrių vienuolyno kiemas. 2015 m., R. Kilinskaitės nuotr.

Kaimo rašytojas Juozas Petrauskas iš Mankūnėlių surinkęs nemažai medžiagos apie daugelį bažnyčių, taip pat Vygrių („Lietuvių pėdsakai Vygriuose“).

Pietų Sūduvoje pirmiausia lenkintos Vygrių apylinkės. Vienuoliai kamenduliai daugiausia buvo lenkai. Jie nenorėjo ir nematė reikalo išmokti lietuviškai, o gudai ir lietuviai turėjo mokytis lenkiškai. Ir čia kamenduliai kviesdavosi daugiausia lenkų. Netgi įkūrė Magdalenavo kaimą.

Seinų vyskupystė jauniausia Lietuvoje. Ji sutvarkyta XVIII a. pabaigoje, kai 1795 m. Lietuvą pasidalijo Rusija ir Prūsija. Nuo tada Suvalkų gubernija prijungta prie Prūsijos. Tais metais iš Vygrių vienuolyno išvaryti kamenduliai (jie vykdė polonizavimo politiką, bet ne dėl to išvaryti) ir jiems konfiskuotas turtas (A. Połujański „Wędrówki po gubernii augustowskiej“).

Per 40 metų Vygriuose dirbo 22 lietuviai kunigai. Jų pėdsakai negilūs, nes parapija buvo lenkiška. Dėl to kunigai stengėsi kuo greičiau sugrįžti iš Vygrių į Lietuvą. Kita priežastis: bažnyčia pusiasaly, gražioje vietoje, iki parapijiečių per ežerą vienas kilometras, o aplinkui keliolika, bet tais laikais laiveliu nesaugu buvo plaukti. Žiemą vasarą per ežerą reikėjo irtis pas ligonius.

vygriai1Vygrių vyskupijoje pirmuoju vyskupu skiriamas Poznanės kanauninkas Mykolas Pranciškus Karpavičius, anksčiau buvęs Vilniaus vyskupystės vyresnis kunigas.

M. Karpavičius – bajorų kilmės. Gimė 1744-09-29. Mokslus baigė pas jėzuitus Brastoje (Lietuva) ir Varšuvos kunigų misionierių seminarijoje. Šioje Varšuvos seminarijoje bei Krokuvoje profesoriavo. Sugrįžęs Lietuvon mokytojavo Vilniaus seminarijoje (1772–1774), o vėliau iki 1795 m. dirbo akademijoje profesoriumi (pagal M. Baliński „Dawna Akademia Wileńska“, 269, 273, 286, 292 psl.). Garsėjo gražiais pamokslais. Vadintas „pamokslų karaliumi“. Sakė juos Vilniaus bažnyčiose, Gardine ir kt. Jis žinomas ir kaip Lietuvos baudžiauninkų užtarėjas. Gerai žinojo jų baisius vargus (iš 1776 m. sakyto pamokslo). Pamokslai byloja apie jo šviesų protą, iškalbingumą, meilę Tėvynei. Surinktas svarbiausias pamokslų rinkinys – „Kazania Jubileuszowe, św. Ducha, św. Franciszka, św. Jana z rozkazu Masalskiego – Biskupa Wileńskiego“.

Iš Bartninkų klebono Simo Varaksos užrašytos metrikos matyti, kad 1779 m. Karpavičius buvo Prienų ir Gražiškių klebonas, turbūt gyveno Gražiškių dvarelyje. Nežinia, kelintais metais ir kieno šis dvarelis padovanotas Gražiškių bažnyčiai, paskui vis mažesne kaina perparduodamas naujiems savininkams.

Kai Lietuvos kraštas atiteko Prūsijai, pradėtos derybos su popiežiumi dėl vyskupijos įkūrimo Vygriuose. Kanauninkas Karpavičius, kaip naujai paskirtas Vygrių diecezijos valdytojas, 1796 m. liepos 6 d. prisiekė Gumbinėje Prūsijos karaliui Fridrichui Vilhelmui II. Nuo 1800 m. kovo 30 d. M. Karpavičius būdamas jau patvirtintas vyskupas vis gyveno Gražiškių dvarelyje ir numylėtose Gražiškėse turėjo kurijos kanceliariją. Vygrių vyskupu jis net dvejų metų neišbuvo, nes mirė 59 metų, 1803-11-05, būdamas Berznyke, bet parvežtas ir palaidotas Vygrių katedros požemyje.

Juozas Petrauskas rašo, kad M. Karpavičiaus svitoje tik Polikarpas Marciejevskis, vėliau tapęs Seinų sufraganu, mokėjo lietuviškai. Vygriams tapus parapija, jos pirmieji klebonai buvo Papuncijus Kanopka, Feliksas Naruševičius, Adalbertas Olševskis. Jie nieko nerestauravo, laikas naikino pastatus, nyko bažnyčia ir vienuolynas. Vyresnybė nusprendė ten siųsti klebonauti kuo nors neįtikusius kunigus. Jie vikarų lyg ir neturėjo. Tik senam A. Olševskiui paskirtas vikaras lietuvis. Bet jis nenusipelnė Vygriams, po metų jau klebonavo Liškiavoje.

1876–1880 m. Vygriuose vikaravo Silvestras Leonavičius. Jis 1869 m. Veisiejuose mokė vaikus katekizmo lietuviškai, sakė lietuviškus pamokslus, vėliau tapo aušrininku, lietuviškos spaudos platintoju. Vygriuose nebuvo palankios dirvos lietuvių veiklai.

Kun. Izidorius Sniečkus, gimęs 1844 m., Vygriuose keletą metų vikaravo, o paskui paskirtas klebonu. Jis susirūpino Vygrių likimu ir remontavo bažnyčios išorę, sutvarkė būstą klebonui gyventi. Kun. Jonas Zvingilas iš Krokialaukio Vygriuose buvo 1883–1886. Jis 1900 m. kivirčų su lenkais metu palaikė lietuvius. Nubaustas mėnesio pobūviu vienuolyne ir iškeltas į lenkišką parapiją. Žinomas kaip spaudos platintojas. Mirė 1910-09-17 vietovėje Posviatne.

1876–1880 m. Vygrių klebonas buvo kun. Kazimieras Slepšys. Jis mirė 1904 m. Plocke. 1889–1891 vikaravo kun. Simonas Pautienius. 1891–1893 (po metus ar dvejus) Vygriuose kunigavo: Matas Olekas, Juozas Bacevičius, Jonas Klimas.

1894–1896 Vygriuose klebonavo kun. Jonas Užupis, gim. 1848 m. Jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. 1875 m. įšventintas kunigu, dirbo sielovados darbą Vygriuose, Seinuose ir kt. parapijose. Rašė lietuvybės išsaugojimo, satyrinėmis temomis (jo slapyvardis Serenga). Bendradarbiavo laikraštyje „Aušra“, joje paskelbė du eilėraščius. Svarbiausias jo veikalas – dviejų dalių eiliuotas epas apie lietuvių tautos kilmę „Lietuvos Eneida“, buvo paruošęs ir trečią dalį, kuri liko rankraštyje. Laikraštyje „Viltis“ paskelbė dramą „Čigono priegoda“, kurią dėl stiliaus kritikavo Vaižgantas. Vertė iš lenkų kalbos, rinko tautosaką. Mirė 1917 m. Seinuose kaip altarista.

1894–1900 m. vikaravo Vygriuose Juozas Jurgilas. Kai susirgo džiova, jį pasiėmė pas save brolis – Metelių klebonas Vincas Jurgilas. Mirus palaidojo ir pastatė gražų paminklą.

1896–1904 m. Vygriuose klebonavo Liudvikas Adomavičius. Jis atkeltas iš Lazdijų, kur palaikė lietuvybę, atnaujino bažnyčią. Už tai lenkai iškėlė į Vygrius. Čia jis suremontavo bažnyčios vidų, išpuošė ją. Tačiau jo pasiaukojimas puošiant šventovę neįvertintas – jis iškeltas į Mozūrų parapijas.

1904–1908 m. į Vygrius atkeltas kun. Juozapas Marma, kuris paskui iš čia išsiveržė į Lietuvą, į Veisiejus (matyt, lenkai jam įkyrėjo), kur remontavo bažnyčią. Lenkams skyrė kas dešimtą sekmadienį. Jie greit išvis atsisakė lenkiškų mišių.

Vygriuose prie Juozo Marmos vikarais dirbo lietuviai Juozas Didžpinigaitis (vienerius metus; didis patriotas) ir Jonas Jurgelionis iš Seirijų parapijos, kuris vikaraudamas Liubave ir Vižainyje palaikė lietuvius. Per Pirmąjį pasaulinį karą atsidūrė Sibire. Per Antrąjį pasaulinį karą traukėsi į Vakarus, buvo sužeistas, nesuteikus medicinos pagalbos mirė, palaidotas Bidgoščiaus mieste (Lenkijoje). Patekęs į rašytojos Birutės Pūkelevičiūtės romanus.

1909–1911 m. Vygriuose klebonavo dzūkas Jurgis Masionis iš Rimkežerių kaimo, Seinų parapijos. Seminarijoje su kitais klierikais: S. Leonavičiumi, K. Sakavičiumi, M. Dabrila, M. Buksniu kovojo už lietuvybę. Taip pat kovojo dėl lietuvių kalbos teisių Dzūkijos bažnyčiose. Dėl to Jurgis Masionis buvo amžinas vikaras, tik senatvėj paskirtas klebonu Krasnibore (altarista).

Iš Miroslavo į Seinus, o iš Seinų į Vygrius atkeltas klebono pareigoms kun. Kazimieras Stonkaitis. Jis puoselėjo lietuvybę ir ilgai dirbo Miroslave, buvo žmonių pamiltas. Jie prašė, kad kunigą paliktų, bet šiam pasakyta, kad perkeliamas už nuopelnus („už uolų darbą paaukštinamas“). Jis matė Vygrių sunaikinimą per Pirmąjį pasaulinį karą. Jie pradėti atstatyti tik 1972 m. Tai ir K. Stonkaičio mirties metai. Prie jo vikaravo kun. Vincas Kudirkevičius. Tai paskutiniai lietuviai kunigai Vygriuose. Jų darbų pėdsakus panaikino vėliau čia dirbę Lomžos kunigų seminarijos auklėtiniai.

Prie Vygrių kamendulių įkurtame Magdalenavo kaime veikė valdiška mokykla, kurioje dirbo ir lietuviai: Vladislovas Albavičius, Simonas Starkus, Liudvikas Lisauskas. Ypač geras mokinių išprusimas, išsilavinimas pastebimas vadovaujant Vladislovui Albavičiui (jis buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją) – tuomet ši mokykla buvo geriausia iš pradinių Suvalkų apskrityje.

Gilų pėdsaką Vygriuose paliko 1927 m. gimęs Viktoras Vinikaitis, atsikėlęs čia su Seinų klebonu Kaikovskiu. Jis prisidėjo prie bažnyčios remonto, gražiai ir tiksliai nutapė visus Vygrių bažnyčios paveikslus iš mažų nuotraukyčių, išlikusių tik archyvuose, nes bažnyčia buvo karo metais stipriai nukentėjusi. Viktoras Vinikaitis žinojo vienuolyno istoriją, nes skaitė daug knygų. Lankantis ekskursijoms jis tapo puikiu gidu. Pramoko keletą kalbų. Tai Bažnyčios vaikas. Mylėjo ir Vygrius, ir Lietuvą. Mirė staiga 1994 m. paskutinę naktį, pasitikti Naujųjų nuėjęs kaip paprastai ant Vygrių ežero kranto. Palaidotas Magdalenavo kapinėse. Jo kapas su raudono granito paminklu ir lenkišku įrašu. Prie namelio, kur jis gyveno Vygriuose, yra atminimo lenta su lenkišku užrašu. „Aušroje“ (2007/1) Juozas Petrauskas iš Mankūnėlių kaimo susirūpinęs klausė, kodėl ir  antkapyje, ir prie namelio vien tik lenkiškai užrašyta.

G. P., punskas.pl

http://punskas.pl/apie-vygrius/

Seinų - Punsko kraštas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra