Autorius: Voruta Data: 2013-04-02 , 16:47 Spausdinti

Algimantas MIŠEIKIS, „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus narys, Kaunas

Lietuvoje plačiai žinomi žiniasklaidos laidų vedėjai Virginijus Savukynas ir Rimvydas Valatka dažnai pasako, kad kelios naujos raidės lietuviškame raidyne ar keli šimtai nevalstybine kalba paršytų gatvių pavadinimų lentelių yra mažareikšmis dalykas.

Kad tai nėra menkas dalykas, galima spręsti iš prieš daugelį metų sovietinėje spaudoje aprašyto įvykio. Vienas lenkų mokslininkas iš Vroclavo, bendravęs ir turėjęs bendrų mokslinių interesų su kolega iš vakarų Vokietijos, gavo iš jo banderolę, ant kurios vietoje Vroclavo buvo užrašytas Breslau miesto pavadinimas. Lenkas banderolės nepriėmė motyvuodamas, kad Lenkijoje Breslau miesto nėra.

Mano nuomone, lenkų mokslininkas pasielgė teisingai, nes gerbė savo tautos istoriją ir savo valstybę. Silezija jau nuo VI amžiaus buvo slavų apgyvendinta teritorija. Vroclavui vardą suteikė ar tai čekų karalius Vratislavas I-asis, ar tai vietinis didikas, tai nėra taip svarbu. Pavadinimas „Vroclav“ turi slavišką prasmę, o „Breslau“ yra antrinis, išvestinis iš pirmojo pavadinimas. Net ir tuo atvėju, jeigu mieste gyvenusi vokiškoji gyventojų dauguma nebūtų iškeldinta, pirminio pavadinimo sugrąžinimas yra Lenkijos teisė. Lietuva, kaip ir Lenkija, nebūdama federacinė valstybė, atstatė pirminius etnolingvistinius vietovių ar miestų pavadinimus. Lietuvoje yra Šalčininkai, bet ne Solečniki, Šalčia ir Merkys, bet ne Solčia ir Mereč. Lietuvos valstybė naudoja pirminius vietovių ir gatvių , upių bei ežerų pavadinimus, turinčius lietuvišką prasmę. Kad tai nuo senų laikų lietuviškas kraštas, pritaria ir rimti lenkų mokslininkai (Halina Turska ir kt).

Krašto informacinės erdvės žymėjimas kita kalba yra teritorinės autonomijos požymis ir tai turi atsispindėti valstybės konstitucijoje. Būta įvairių teritorinės autonomijos variantų:

Pirmasis – sovietinis. Mes jį atsimename iš netolimos praeities. Gatvių, vietovių, įstaigų pavadinimai buvo rašomi pirma lietuviškai, o po juo – rusiškai (kirilica), nekeičiant pavadinimo prasmės. Pavyzdžiui, „Šiauliai“ arba „Pumpurų“, nors ir kaip keistai tai skambėtų slaviškai. Postringaujantiems, kad Lietuva turėjo valstybingumą, atsakau: Lietuva iki smulkmenų buvo priklausoma nuo Maskvos, viską valdė komunistų partija, viešpatavo komunistiškai rusiškasis nacionalizmas, bet autonomizacijos struktūra išoriškai buvo gerbiama.

Kitas variantas – hitlerinis. Vokietijos Trečiąjame Reiche buvo sudarytas toks valstybinis darinys – Čekijos ir Moravijos protektoratas, kuris buvo laikomas ne užkariauta teritorija, bet – prijungta (protektoratas), t. y. globojama. (Skirtingai nuo sovietinio, kur Lietuva buvo skaitoma prisijungusi, t. y. lygiateisė). Protektorate griežtai buvo laikomasi autonomijos elementų. Gatvių, miestų ir vietovių pavadinimai buvo rašomi pirmoje eilėje vokiškai, antroje – čekiškai. Skirtingai nuo sovietinio varianto pavadinimai buvo verčiami į vietinę kalbą. Pavyzdžiui, Prag-Praha, Tiefenbach-Hloubetin ir t. t. Protektoratui buvo leista turėti savus pinigus, savus pašto ženklus, net vietinį prezidentą.

Dabartiniams Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vadovams bei visai Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, kaip matome, daugiau prie širdies protektorato forma, kaip daugiau žadanti ateityje. Vilniaus ir Šalčininkų gatvių pavadinimų lentelėse lietuvių kalba parašytas pavadinimas verčiamas į lenkų kalbą. Pavyzdžiui, Turgelių miestelyje Bažnyčios garvė – ul.Kostelna ir t. t.

Taigi, Lietuvos valdžiai, įvykdžius pirmąjį lenkų reikalavimų paketą, bus galima reikalauti antrojo – savų pinigų ir savų pašto ženklų. O kandidatas į savus prezidentus jau yra. Viskas kaip protektorate! Kaip aiškiai pasakė Nepriklausomybės akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimas „Suslavintų baltiškų vietovių pavadinimas jau yra autonomija nacionaliniu pagrindu, atskiras valstybinis darinys, paruoštas būti kitos valstybės suveriniteto anklavu“.

Dabar, kai Lietuvos užsienio reikalų ministras Varšuvoje jau atsiprašė už nepadarytas nuodėmes, o ponai V. Savukynas ir R. Valatka to poelgio nesuprantančius auklėja per spaudą ir televiziją, kai Seime buvę ir esantys premjerai įrodinėja balsavę taip, kaip to reikalavo Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kiek šviesmečių dar turi praeiti, kad Seimo dauguma, koalicinė vyriausybė ir energingieji žiniasklaidos atstovai suprastų tą tiesą, kuri buvo aiški garbingam lenkų mokslininkui grąžinusiam savo kolegai vokiečiui banderolę adresuotą į neegzistujantį Breslau miestą.

K. Čachovskio nuotr.

Voruta. – 2013, bal. 13, nr. 8 (772), p. 4.

Lietuva - Lenkija Algimantas Mišeikis, Autonomija, Dvikalbės lentelės, Lietuva - Lenkija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), Liudvikas Narcizas Rasimas, Protektoratas, Rimvydas Valatka, Varšuva (Lenkija), Vietovardžių rašymas, Virginijus Savukynas