Apie Vermachto nusikaltimus Dzūkijoje

Autorius: Data: 2012-02-29, 09:23 Spausdinti

Dr. Arūnas BUBNYS

Alytiškis istorikas ir kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas jau keletą metų džiugina skaitytojus vis naujomis knygomis apie laisvės kovas ir rezistencinę veiklą Alytaus krašte XX amžiaus pirmojoje pusėje. Pavydėtinas šio Dzūkijos patrioto ir istorijos mėgėjo darbštumas – neskaitant gausių straipsnių, nuo 2008 m. kasmet parašoma ir išleidžiama vis nauja knyga. Nėra išimtis ir 2011-ieji. Metų pabaigoje G. Lučinskas išleido 256 puslapių gausiai iliustruotą originaliomis nuotraukomis knygą apie Vermachto nusikaltimus Dzūkijoje 1941 m. birželį. Knygoje nagrinėjami Vermachto nusikaltimai pirmomis karo dienomis Alytaus ir Seinų (Lazdijų) apskrityse.

Lietuvos skaitytojai per pastaruosius 20 metų nuodugniai ir intensyviai buvo supažindinami su sovietų okupantų ir kolaborantų nusikaltimais nacių-sovietų karo pradžioje. Turbūt visi bent kiek išprususieji yra skaitę apie bolševikų padarytus nusikaltimus Rainių miškelyje, Pravieniškėse, Červenėje, Juodupėje, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose 1941 m. birželio pabaigoje. Nacių okupantų padaryti nusikaltimai (išskyrus holokaustą) šiek tiek primiršti. Net ir sovietmečiu daugiau buvo rašoma apie Pirčiupius ir Ablingą (buvusi Kretingos apskritis) negu apie nacistų vykdytas civilių žmonių žudynes Alytaus mieste 1941 m. birželio 23–24 dienomis.

Knygos autorius teisingai pažymi, kad Alytaus žudynių faktas propagandos tikslais sovietmečiu beveik nebuvo minimas, nes nacių okupantų aukomis didele dalimi tapo netgi vokiečių atžvilgiu palankiai nusiteikę miesto ir apskrities gyventojai – 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, šauliai, atkurtų policijos įstaigų darbuotojai ir net kunigai. Šios kategorijos žmonės komunistinės propagandos buvo vadinami „buržuaziniais nacionalistais“ ir netilpo į propagandines fašistų nužudytų „tarybinių darbo žmonių“ klišes. Šiuo požiūriu Alytaus žudynės yra ypatingas atvejis visos Lietuvos mastu. Iš knygoje pateiktų nužudytų žmonių sąrašų ir aprašomų įvykių galima daryti išvadą, kad Alytaus mieste ir apskrityje pirmomis karo dienomis daugiau sukilėlių bei lietuvių policininkų žuvo ne nuo besitraukiančių sovietų, bet nuo puolančių vokiečių kareivių. Šis faktas itin stebina, žinant, kad lietuvių antisovietiniai sukilėliai (partizanai) ir iš Raudonosios armijos pasitraukę lietuvių kariai vokiečių karius laikė savo sąjungininkais kovoje su bolševikais. Alytaus gyventojai labai greitai nusivylė naujaisiais „išlaisvintojais“ – Vermachto kariais. Kaip vaizdingai pasakė vienas knygoje cituojamas liudininkas: „Laukėm vokiečių kaip išganymo, o atėjo kaip velniai, nes buvo žiaurūs, lietuvių laisvė jiems visai nerūpėjo“. Nekaltų civilių žmonių ir įkaitų žudynės Alytuje yra išskirtinis atvejis ir dėl jų masiškumo (čia nekalbama apie nacių rasiniu pagrindu vykdytą totalinį žydų sunaikinimą – holokaustą).

Buvo Lietuvoje ir daugiau vietų (žinomiausia Ablingos tragedija), kur vokiečių kareiviai, 1941 m. birželį keršydami už kelių saviškių žuvimą, šaudė nekaltus vietos gyventojus. Tačiau pagal aukų skaičių nė vienas įvykis negali prilygti Alytaus tragedijai. G. Lučinskas daug metų kruopščiai rinko medžiagą apie šią tragediją iš visų jam prieinamų šaltinių. Buvo peržiūrėti Lietuvos archyvai, civilinės metrikacijos skyrių metrikų knygos, parapijų mirimo protokolų knygos, pasinaudota privačių asmenų sukaupta medžiaga, konsultuotasi su Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojais, apklausta dešimtys įvykių liudininkų ir užrašyti jų parodymai. Visi, besidomintys karo istorija, turėtų būti dėkingi knygos autoriui už dar gyvenančių ar tuomet gyvenusių liudininkų prisiminimų užrašymą. Kiekvienais metais tokių liudininkų lieka vis mažiau, ir netrukus jų visai nebeliks. Liudininkų suteiktos informacijos dažnai nerasi jokiuose archyvuose, o jų liudijimai gali būti labai svarbūs atkuriant detalią tragiškų įvykių eigą. Knygos autorius atidžiai perskaitė sovietmečio, lietuvių išeivijos ir atkurtos Lietuvos (po 1990 m.) spaudą bei istorinę literatūrą, atrinkdamas iš šių šaltinių visus, net ir pačius menkiausius, Alytaus tragedijos paminėjimus ir aprašymus. Šaudydami Alytaus miesto gyventojus, naujieji okupantai nesirinko jų tautybės – buvo žudomi ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai – visi, kas tik papuolė įsiutusiems, žiauriems ir nacistine ideologija užkrėstiems kareiviams. Vis dėlto iš knygoje minimų pavardžių ir įvykių galima spręsti, kad dauguma aukų buvo lietuvių tautybės vyrai.

Nors Trečiojo Reicho politinė ir kariuomenės vadovybė, ypač karinė žvalgyba, žinojo apie Lietuvoje prieš karą tvyrojusias antisovietines ir Vokietijai palankias daugumos lietuvių nuotaikas, vis tiek jie traktavo Lietuvą ne kaip buvusią savarankišką valstybę, bet kaip okupuotos Sovietų Sąjungos dalį. Lietuvos gyventojai taip pat buvo traktuojami kaip „menkaverčiai“ SSRS gyventojai, su kuriais galima elgtis bet kaip, nesilaikant jokių tarptautinių sutarčių ir karo normų. Knygos pratarmę parašęs doc. dr. Sigitas Jegelevičius (beje, kilęs iš Alytaus rajono) akcentavo, kad pagal 1929 m. Ženevos konvenciją, įkaitais paimtų beginklių civilių gyventojų žudymas okupuotoje teritorijoje yra karo nusikaltimas. O karo nusikaltimams, kaip žinome, nėra senaties termino. Neturi būti senaties termino ne tik teisine, bet ir atminimo bei įamžinimo prasme.

Nagrinėjant grupinių ir masinių žudynių faktus beveik visuomet sunkiausia yra nustatyti tikslų aukų skaičių. Liudininkų pateikti, įvairiuose šaltiniuose ir literatūroje minimi Alytaus žudynių aukų skaičiai svyruoja nuo 42 iki 1 000 žmonių. Tai yra ribiniai (minimalūs ir maksimalūs) duomenys. Išnagrinėjęs įvairius teiginius ir versijas, G. Lučinskas padaro išvadą, kad pirmomis karo dienomis (1941 m. birželio 22–24 d.) Alytuje vokiečiai nužudė apie tris šimtus žmonių. Knygos autoriui pavyko nustatyti 154 nužudytųjų pavardes. Vien jau už nustatytą ir įvardintą aukų skaičių G. Lučinskas vertas padėkos ir pagyrimo. Kiekvienas okupantų nužudytas mūsų šalies žmogus turi būti žinomas ir prisimenamas.

Be to, vokiečių aviacijos bombardavimo metu Alytuje žuvo daugiau kaip 80 žmonių (nustatyta 41 žuvusiojo pavardė). Knygos autorius siekė ne tik nustatyti aukų skaičių, bet ir maksimaliai atkurti žudynių priežastis, aplinkybes ir vykdytojus. Dėl daugybės prieštaringų ir skirtingų aprašymų bei liudijimų beveik neįmanoma atsakyti į kai kuriuos svarbius knygoje keliamus klausimus. Pavyzdžiui, lieka neaišku, kas vis dėlto iš Maršako malūno šaudė į pravažiuojančius vokiečių kareivius (raudonarmiečiai, sovietų aktyvistai, komjaunuoliai, žydai, lietuvių sukilėliai) ir kiek jų nušovė. Būtent šis incidentas išprovokavo nacių masines civilių Alytaus gyventojų žudynes. Tiksliai į šį klausimą turbūt jau niekados nebus atsakyta. Yra daugiau vilčių, jog įmanoma bus įvardinti egzekuciją vykdžiusius Vermachto padalinius ir jų vadus.

Tikėkimės, kad Lietuvos istorikai ateityje turės galimybių padirbėti Vokietijos ir Rusijos archyvuose bei surasti iki šiol mums nežinomus dokumentus. Galima visiškai pritarti knygos autoriaus baigiamiesiems žodžiams, kad „geriausias paminklas totalitarinių režimų aukoms – tai jų vardų ir likimų rašytinis įamžinimas dabarties ir ateities kartoms“.

www.punskas.pl

Spauda , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra