Apie Vėlines arba lietuviškąją martirologiją

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Skelbiame tekstą iš netrukus pasirodysiančio žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“.
 
Štai ir vėl ruduo – patamsių, šmėklų, nemigos, neurozių metas. Tačiau būna viena diena – Vėlinės, kurios nepriklauso nuo krizių, biudžeto, politinių intrigų, bankų, korupcijos, neurozių, niūrių kasdienių nuotaikų, net ir orų. Tai susitaikymo, susitikimo metas su mirusiaisiais, visuotinė atlaidų diena, kai ten, kapinėse, nustoja galioti mūsų nuopelnai, pareigos, turtai, pinigai, privilegijos, kilmė. Ten niekada nebūsi aukštesnis, teisingesnis, gražesnis.
 
Čia visi tampa lygūs, vienos gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenės nariais. Nėra dėl ko konkuruoti, intriguoti, stumdytis dėl geresnės vietos žemėje, nes žemė visiems ta pati. Ten niekas nesiekia greičiau iš kapo išversti savo priešininką ir atsigulti jo vietoje, kaip įprasta stumdantis prie valdžios kėdžių.
 
Kaip niekada Vėlinių vakarą įsiviešpatauja ramybė, susikaupimas, tyla. Nepamatysi pikto veido, neišgirsi grasaus žodžio, juo labiau keiksmo. Net, rodos, ir automobiliai rieda tyliau, praleidžia pėsčiuosius, jaunesnieji padeda į amžinojo poilsio kalnelį įkopti senesniesiems, neįgaliesiems.
 
Vieną vakarą įvyksta stebuklas – pasikeičia visa Lietuva. Įsižiebia didžiuliai mirusiųjų miestai, tikriausiai net iš kosmoso matomi geriau, negu tie nelemtieji naujametiniai Europos kultūros sostinės fejerverkai Vilniuje. Visa Lietuva nematytai apšviesta.
 
Šį vakarą pamatome, kiek daug Lietuvoje kapų. Nušvinta kalneliai, aukštų medžių būriai, kalvelės šalia miestelių ir bažnyčių šventorių. Atgyja vietos, kurios vakarais būdavo tamsios, niekieno nelankomos. Viena kita žvakelė sumirksi net senkapiuose, kurių jau nėra kam lankyti.
 
Baigėsi mirusiųjų vienatvė. Čia dabar gyva, iš tolo matai, kaip knibždėte knibžda lyg ir žmonės, lyg ir kažkokios dvasios, o gal iš dausų sugrįžusios vėlės ieško savo kapų bei juos lankyti atėjusių artimųjų? Negirdi žodžių, o tik kuždesį, lyg tarpusavy kalbėtųsi vėlės. Sklinda chrizantemų, degančių žvakelių kvapai.
 
Taigi, ką tie lietuviai daro čia, lapkričio tamsoje, Vėlinių ugnelių keistai apšviesti? Kam tiek žvakelių? Dangui, mirusiesiems ar savo pačių nusiraminimui? O gal čia ateinama susitaikyti, prašyti atleidimo tų, kurių jau nėra ir kuriems buvome negeri, neteisingi? Jų dabar atsiprašoma ir daroma pavėluota atgaila? Juk čia guli kentėjusieji ir išdavusieji, teisieji ir pasmerktieji, o dabar ateina tie, kurie kada nors čia, žemėje, taip pat susilygins su mirusiaisiais.
 
Tai didysis susitaikymo, nacionalinio susitarimo metas, ko dabar niekaip nepasiekia gyvieji, išsiskirstę pagal pareigas, frakcijas, partijas, verslus, nesusitariantys dėl mokesčių ir atlyginimų mažinimo, senukų pensijų apkarpymo.
 
Atrodytų, kad ne Seime, o čia, kapinėse, būtų tinkamiausia vieta pasirašyti tą vadinamąjį nacionalinį susitarimą. Čia susirenka vienos dienos, vieno vakaro parlamentas, turintis aukščiausių įgaliojimų, kuriuos suteikia dangaus aukštybėse priimta ir patvirtinta amžius galiojanti konstitucija – Šventojo Rašto ištarmės.
 
Ar esate pastebėję, kad Vėlinių vakarą žmonių veiduose mažiau liūdesio, nusiminimo nei tada, kai prie kapo atsisveikinama su velioniu? Nepaprasta, sunkiai nusakoma bei aprašoma nuotaika. Čia ateinama su mirusiuoju susitikti, jei ne su jo vėle, kaip buvo tikima senovėje, tai bent su juo savo mintyse, prisiminimuose, kurie nebūna liūdni. Mūsų kapinėse nebūna klaiku, beviltiška, kaip kartais atsitinka gyvenime.
 
Jau dabar beveik pamirštas ypatingas mūsų tautosakos žanras – raudos, kuriose būdavo mėginama prakalbinti velionį, išgirsti jo ištarmes, o dainose jis net atsakydavo į artimųjų klausimus. Žmogus po mirties tarsi gerėja, retai prisimenamas su piktumu, atleidžiama net ir nusikaltusiems. Tik gal dabar jau pamirštama tai, ką būtų galima pavadinti mirties etika, siejama su įvairių atminų tradicijomis, kurių dažnai nepaisoma žiniasklaidoje, bulvarinėje spaudoje. Senovės lietuviams mirtis nebuvo baisi, nes jie dar neturėjo pragaro nei danguje, nei žemėje, tik savo dausas.
 
Šiaip ar taip lietuviai ypač myli kapus, gal kartais labiau nei gyvuosius. Dabar Lietuvoje, matyt, geriausiai prižiūrimos ir puoselėjamos kapinės, čia beveik visada mažiau šiukšlių, visokios netvarkos, nei, sakysime, kokioje nors gyvenvietėje, miestelyje ar kaimo sodybos kieme. Kapinės suviešina artimuosius ir mirusiojo amžinojo atilsio vietą iki tam tikro laiko, kol tebėra įžiūrimas jo kapas, tebestovi kryžius ar paminklėlis su įrašytu vardu ir pavarde, kol jo kokie vandalai nenugriovė, neišniekino.
 
Kilus Atgimimo bangai, pirmiausia šokome ieškoti ne po įvairius kraštus išblaškytų artimųjų, o atsikasinėdami savo mirusiuosius svetimose žemėse, ieškodami jų savo prisiminimuose, atmintyje, žūties vietose. Iš Sibiro tolumų mirusiuosius, nukankintuosius ėmėme parsivežti anksčiau, nei ten tremtį ištvėrusius gyvuosius, kuriuos šiandien, galima sakyti, beveik užmiršome.
 
Deja, didelė mūsų neužrašytos istorijos dalis buvo ir tebėra žemėje: pilkapiuose, piliavietėse, senose apleistose kapinaitėse, buvusių mūšių laukuose, partizanų žūties vietose, kurių vis dar ieškome. Tokia mūsų istorija – žemėje palaidota gal net daugiau paslapčių, negu jų randame kronikose, įvairiuose praeities šaltiniuose.
 
Taigi, naršome žemę, joje vis dar ieškodami savo dingusios praeities, klausinėjame išsikastų kaulų, daiktų, ginklų. Štai Maironis siūlė kalbinti iš kapų prikeltus senelius, nes gyvieji jau lyg ir neturį ką pasakyti. Lietuvių žemė tebėra labai jautri, nežinai, ką kartais joje gali išsikasti su akmenimis, runkeliais, bulvėmis ar medžių šaknimis.
 
Mūsų martirologija nuo seno stebindavo čia užklydusius svetimšalius, ypač mirusiųjų deginimas ar gyvųjų susideginimai. Beveik tautiniu didvyriu dar vis laikomas Margiris, supleškinęs Pilėnus kartu su jų gynėjais. Viename sename aprašyme pasakojama, kaip XIII amžiaus pradžioje dabartinės Estijos žemėje pralaimėjus mūšį keliasdešimt moterų žengė į laužą, kuriame liepsnojo jų žuvę vyrai, skubėdamos su jais greičiau susitikti dausose. Pokario Lietuvoje buvo daug tokių pilėnų, kai paskutinę akimirką stribų užklupti partizanai bunkeriuose susisprogdindavo granatomis, kartais kartu ir su savo mylimosiomis. Lietuvių karinėse–istorinėse bei partizanų dainose dažniausiai minima ne kova, laimėti mūšiai, o žuvęs, namo nesugrįžęs, kažkur palaidotas svetimoje žemėje.
 
Toks lietuviškas mirties kompleksas yra giliai įspaustas literatūroje, mene, tautosakoje, religinėse apeigose. Dabarties ir ateities samprata dažniausiai būna niūri, ji tokia liko net ir atgavus Nepriklausomybę, pradėjus tvarkyti gyvenimą savo protu ir jėgomis. Savo lūkesčius vis perkeliame kur nors kitur, net į anapusinį pasaulį, tikėdamiesi jų visiško išsipildymo.
 
Ar nesame kažko paveldėję iš senosios baltų pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, ypač to susigyvenimo su mirtimi? Juk Europoje pirmaujame savižudžių skaičiumi dabar, kai niekas nepuola, kai nesame apsupti bunkeriuose ar savo pačių namuose, kai jau netikima senosiomis baltų dausomis, į kurias protėviai būriais traukdavo po pralaimėtų mūšių.
 
Ištikus vienokiai ar kitokiai krizei, griebiamasi paskutinių priemonių susikaupusiems negerumams išspręsti. Vieni tvarko savo reikalus su revolveriu, kiti – pasirišę brangius kaklaryšius su deimantais, o dar kiti – su kilpa ant kaklo. Ar čia neatsiliepia istorinės valios stoka, kai rezignuojama prieš gyvenimą – verčiau atsitraukti, pralaimėti paskutinę akimirką. Praeityje panašiai buvo pralaimėtas ne vienas mūšis. Ką čia praeitis! Net mūsų krepšininkai paskutinėmis sekundėmis yra prakišę ne vienas laimėtas rungtynes!
 
Ar su visu tuo nėra susijęs keistas mūsų kompleksas, kuris reiškiasi ir šiandien: pralaimėjimuose ieškoma didvyrių, o pergalėse – kaltųjų? Yra kažko negero mūsų martirologijoje.
 
Bet štai žuvusieji Sausio 13–ąją laimėjo įspūdingiausią pergalę prieš okupantus! Tokia pergalė nebūtų pasiekta nei kulkosvaidžiais, nei granatomis, nei raketomis. Gerai ginkluoti agresoriai traukėsi neįveikę žuvusiųjų!
 
Tiesa ir tai, kad mūsų mirusieji kartais būna pavojingesni nei gyvieji. Ar ne iš čia kartais kyla mūsų sugebėjimas gintis aukomis. Kaip kitaip būtų galima suprasti mūsų partizanų paskutinius kovos metus, kurie aiškiai turėjo baigtis vien aukomis? O juk tada pralaimėjusieji laimėjo po dešimtmečių, šiandien.
 
Gal dėl to sovietinis režimas labiau nei gyvųjų bijojo mirusiųjų, žuvusiųjų, jų pačių nužudytųjų, kurių masinio laidojimo vietas taip kruopščiai slėpė? Buvo stengiamasi ištrinti jų vardus, datas, su jais susijusius įvykius, nes mirusieji gali liudyti teisingiausiai. Buvo apkaltinti kapai, pagal ideologines režimo doktrinas suskirstyti į „gerus“ ir blogus, į „teisingus“ ir pavojingus, įvesta griežta mirusiųjų hierarchija. Tvarkant mirusiųjų pasaulį buvo siekiama tvarkyti dabartį ir ateitį.
 
Ir žemėje mirusiesiems buvo nesaugu. Naikinamos kapinės jas apariant, jų vietoje statant garažus ir net tvartus. Žmonės ėmė slapstyti ne tik gyvuosius, bet ir žuvusiųjų kapus. Savo tolimo miške žuvusio giminaičio Keparučio kapą Kalnujų kapinėse man parodė tik prieš dešimtmetį. Buvo įvestas keisčiausias, nežmoniškas genocidas net ir mirusiųjų atžvilgiu.
 
Režimui buvo ypač nepalankios Vėlinės, tie niekieno neorganizuoti susibūrimai kapinėse. Vyresnieji gerai prisimename, kaip tą dieną būdavome vaikomi Vilniaus Rasų, Kauno ar kitų miestų kapinėse. Kaune paslapčia, kad nežinotų slapukai, tą vakarą traukdavome į miesto kapines. Gerai prisimenu, kaip per galvas aktyvistų, apsupusių Dariaus ir Girėno memorialą, mėtydavome degančias žvakutes, kaip prie žinomesnių kapų negalėdavome prieiti per kapą apstojusius žymaus asmens „gerbėjus“.
 
Mūsų mirusiesiems suteikiami nemenki įgaliojimai veikti gyvųjų pasaulį. Tai sako, kad turime veikti ir mes – gyvieji, nebijodami būti teisūs, ištikimi, o kai būtina – aukodamiesi. Kartais sunkiau paaukoti ne gyvybę, o pinigus.
 
Kad neužmirštume, kas esame, kasmet Vėlinių vakarą degiojame žvakutes, kurios apšviečia ir mūsų atmintį.
 
Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Poetas M. Martinaitis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra