Apie valstybę ir spaudą*

Autorius: Data: 2012-05-09, 11:16 Spausdinti

Apie valstybę ir spaudą*

Romualdas OZOLAS, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Vilnius

Gerbiamieji šios šventinės konferencijos dalyviai!

Kad nepasimestų kur nors pakeliui, svarbiausią mintį pasakysiu iš karto: spauda yra tautos valstybinė atmintis. Ilgaamžė Lietuvos valstybingumo istorija kaip reta akivaizdžiai leidžia patikrinti šio teiginio pagrįstumą. Koks buvo valstybingumas, tokie buvo ir kalba, raštas, spauda. Tik tada, kai valstybės nelikdavo, savo valstybės siekius reprezentuoti imdavosi tauta, tokiais momentais įvykdydama ir didžiausius spausdinto žodžio vartosenos pertvarkymus. Tai liudija ir ankstyviausios su reformacijos judėjimu Lietuvoje susijusios naujųjų laikų nepriklausomybinės tendencijos, davusios mums pirmąsias spausdintas lietuviškas knygas ir kitus leidinius, ir naujausių laikų nepriklausomybininkai, pasirodę su „Aušra“ ir „Varpu“, XX amžiuje – išsivadavimo kovotojai ir veikėjai su partizanine ir pogrindžio spauda, pagaliau – Sąjūdžio spaudos fenomenas.

Šiandien, kai nuo tų spaudos reiškinių mus skiria ne vienas dešimtmetis, o nuo 2004-ųjų metų pati Lietuva gyvena nebe valstybinio, o privataus kapitalo integracinių procesų politiškai valdomame subregione – Europos Sąjungoje – Lietuvos spauda ir visa informacinė erdvė yra pasikeitusi sunkiai beatpažįstamai, nors kai kuriuos nacionalinius ypatumus išsaugo.

Kaip galima būtų apibūdinti šiandieninį valstybės ir spaudos santykį, kaip to reikalauja mano pranešimo tema?

Vienareikšmiai jį būtų galima apibūdinti taip: spauda valstybei neatstovauja. Tai šen, tai ten bandoma atstovauti tautai, tačiau beveik be išimties visur valstybė tapatinama su valdžia, partijomis, bet kadangi valdžia beveik visada ir visiems yra bloga, o už partijas nieko blogesnio, atrodo, nebėra, tai ir Lietuvos valstybė beveik visiems yra bloga, net niekinga: šita valstybė, valstybėlė, provincija… Žinoma, kai pasakyti, kokia valstybė yra Lietuva, nebegali nė viena valdžia, ir netgi dėl generalinio nacionalinio intereso nesutaria valdančiosios partijos, ko norėti iš spaudos, tuo labiau, kad ir ji seniai tapo neslepiamu verslu! Ir vis dėlto valstybės lietuvių spaudoje ir norėtųsi, ir turėtų būti daugiau, nepalyginamai daugiau.

Valstybę kaip kriterijų mūsų mąstyme pakeitė žmogus – kaip to reikalauja Žmogaus teisių deklaracija, Europos Sąjungos konstituciniai dokumentai, Pasaulio gerovės programos.

Štai čia, ties ta riba, man atrodo, mes ir pasimetėm – ir valstybė, ir spauda. Kai mano aukščiausioji valdžia man sako, kad iki šiol nebuvusio masto emigracija žmogui yra gėrio galimybė ir net grynasis gėris, aš sakau: atsiprašau, ar tai jums nieko neprimena? Deja, kai reikia prabilti apie Lietuvos išsivaikščiojimą, Lietuvos spauda valgo karštą bulvę. Turiu vilties, kad nors vienas milijonas lietuvių mūsų valstybėje liks ir sugebės pradėti viską iš naujo, bet ar už valstybės nugyvenimą atsakomybės galės neprisiimti spauda?

Klausimas ne retorinis, klausimas labai konkretus: ar esama pakankamai aiškaus kriterijaus, kaip teisingai pasidalinti atsakomybės naštą, kad dalybos netaptų tarpusavio rietenomis arba kokiomis nors kiekvienos iš pusių disponuojamomis baudžiamosiomis akcijomis, pavyzdžiui, Vyriausybės spaudai įvestu finansiniu režimu, ar – dar blogiau – nepaskęstų anonimiškumo liūne, abiem pusėms maloniai sutariant, kad kiekvienos atsakomybė yra didelė, bet sunkiai apibrėžiama?

Deja, dalybų kriterijus yra, ir juo tegali būti konfliktas, konfliktas dėl teisės geriau, teisingiau, adekvačiau atstovauti visuomenės interesui, galinčiam tapti valstybės, t. y. Visos visuomenės, o ne jos grupės ar grupuotės, interesu. Tokio konflikto pavidalų įvairovė sudaro viešojo mąstymo kultūrą, kad ir kokia šiurkšti kartais ji galėtų būti, – svarbu tik, kad ji nenusileistų žemiau internetinių komentatorių raštijos kultūrinio lygio. Matyt, kad kiekvieno rašytinio teksto personalizavimas, pradedant laikraštine informacija, baigiant įstatymo projektu, yra vienintelis kelias ir iš žiniasklaidos, ir iš politinių sprendimų anonimiškumo, t. y. iš visuotinės neatsakomybės nirvanos.

Žurnalistų, dirbančių pagal aukščiausius – asmens profesinio prestižo – reikalavimus, jau randasi, tačiau didžiumos jų priklausomybė nuo klaninių kapitalų ir juos aptarnaujančių leidinių kaip verslo įmonių reikalavimų dar tokia galinga, kad su skausmu matai, kaip lūžta ne vienas talentas, kaip kyla jauni pikti daigai, be problemų pritampantys prie leidinių verslininkiško partiškumo. Valstybė kaip migla tebeklajoja virš šių leidybinių kunigaikštijų.

Labai įdomus aspektas būtų mūsų spaudos intelektinio lygmens publikacijų ir problematikos bei kalbėjimo stilistikos apžvalga. Tačiau tai, matyt, kitų profesinių pasikalbėjimų reikalas. Čia tegalėčiau pasakyti, kad iki esmingos analitikos mums gana toli. Apžvalgos dažniausiai lieka faktografinio pobūdžio tekstais, todėl laikraščiai yra geriausiu atveju valstybės gyvenimo politiškai paspalvinta kronika, juodesni ar baltesni metraščiai.

Kai kas jau bando aiškinti, kad Lietuva tampa nuobodžia Vakarų Europos šalimi. Na, dar nesiekiančia Estijos nuobodulio, bet įteisinus vienas kitas eitynes, bus beveik pasivijusi.

Man atrodo, Lietuvoj gyventi labai įdomu ir darosi vis įdomiau: mes įžengiam į baigiamąjį savo tautos išsivadavimo etapą, kai savo sąžine ir protu pradedam suvedinėti sąskaitas su laisve (jau imam suvokti jos ribas) ir bandom apčiuopti, ką gi iš tiesų reiškia nepriklausomybė, kurią 1990 metų kovo 11-ąją deklaravo Aukščiausioji Taryba. Visa tai tiesiogiai siejasi su viešąja refleksija, su brandžiu mąstymu. Kad jis galėtų remtis tvirtu empiriniu pamatu, turim disponuoti kuo plačiausia sistemine valstybės gyvenimo tėkmes ir posūkius fiksuojančia faktine medžiaga – pradedant kronika, baigiant valstybės institucijų dokumentais, kurie dabar mieliau slepiasi vis gilesniuose tik tarnybiniam naudojimui skirtuose stalčiuose. Problemai spręsti turim idealias sąlygas – reikia tik konsoliduoti valstybės dabar neaiškiems komunikacijos projektams išdalijamas lėšas ir „Valstybės žinias“ perorganizuoti į nacionalinį laikraštį. Idėja nenauja, ne kartą kelta, niekam nemiela, bet tautai ir valstybei būtina, kaip būtinas nacionalinis radijas, nacionalinė televizija, dėl kurių kokybės šiandien jau galim tik rūpintis, augdami kartu su šiais susižinojimo ir sąmonėjimo būdais.

Gražios šventės ir gerų darbų einant sunkiu, bet nuostabiu mūsų brandos, mūsų sąmonėjimo keliu!

* Pranešimas skaitytas šventinėje konferencijoje, skirtoje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, Seimo Konstitucijos salėje 2012 m. gegužės 7 d.

Nuotraukoje: R. Ozolas Seime

Voruta. – 2012, geg. 12, nr. 10 (748), p. 1, 10.

Spauda , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra