Faustas JONČYS
2011 m. kovo 14 d. kunigas, marijonas Vaclovas Aliulis šventė savo 90-ąjį gimtadienį. Nėra lengva glaustai pristatyti šią asmenybę: redaktorių, leidėją, publicistą, aktyvų visuomenininką…, kuris daugeliui paprasčiausiai yra tėvelis Vaclovas.
Šia proga kalbiname keletą jubiliato bičiulių ir bendražygių, kurie įvairiu metu ir įvairiomis aplinkybėmis artimai bendravo su kun. Vaclovu Aliuliu. Vienas iš tokių yra dr. Faustas Jončys – ilgametis Kauno kunigų seminarijos ir VDU Katalikų teologijos fakulteto filosofijos dėstytojas, kuris sutiko pasidalyti mintimis apie ilgametį bičiulį.
Kunigo V. Aliulio fenomenas
Taip pat skaitykite
Įdomu tai, kad Vaclovas Aliulis yra vienas iš keturių itin iškilių asmenybių, kurios gyveno ir dirbo kartu ir kurios labai gražiai išsirikiuoja į vieną eilę: kunigas Aliulis gimė 1921 m., 1922-aisiais gimė kardinolas Vincentas Sladkevičius (jie abu – marijonai), 1923-iaisiais – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, o 1924-aisiais – Česlovas Kavaliauskas. Juos visus gerai pažinojau ir su jais artimai bendravau.
Kun. V. Aliulis kažkada „N. Židinyje“ yra publikavęs straipsnį „Kazimiero Vasiliausko fenomenas“. Tikiuos, kad ateis laikais ir kas nors parašys apie Vaclovo Aliulio fenomeną. Būtent jis ir pastebėjo šį žmonių išsirikiavimą – mūsų istorijai, kultūrai, Bažnyčios ir katalikybės istorijai reikšmingų žmonių.
Tiek kardinolas Vincentas Sladkevičius, tiek ir monsinjoras K. Vasiliauskas yra gerai žinomi visuomenei. Kunigas Česlovas Kavaliauskas taip pat labai garsus. Jo pomėgiai buvo labai įvairūs, domėjosi jis ir gamtos mokslais. Būtent su kun. Č. Kavaliausku labai bendravo kun. V. Aliulis.
Dar gūdžiais sovietiniais metais jie abu tapo pionieriais mūsų katalikiškos spaudos srity, ten, kur sugebėjo prasmukti, būtent – rengdami bažnytinius tekstus. Išties kun. V. Aliulis labai prisidėjo leidžiant lietuviškąjį mišiolą ir Naująjį Testamentą. Č. Kavaliauskas pats vertė Naująjį Testamentą, o V. Aliulis, būdamas rimtas kalbos žinovas, redagavo tekstus. Tai buvo pirmosios kregždės.
Tik 1982 metais Bažnytinė katalikų vyresnybė sugebėjo gauti valdžios sutikimą pradėti leisti Katalikų kalendorių žinyną (KKŽ). KKŽ išeidavo tik kartą per metus, bet juose sukaupta daug vertingos medžiagos, iškilesnių laikmečio kunigų, užsienio autorių tekstų.
1988 metų birželį, dalyvavome vieno iš KKŽ spausdintų autorių kunigo Broniaus Bulikos laidotuvėse ir kaip tik su V. Aliuliu šnekėjome apie tai, kad Vilniuje buriasi katalikiškas aktyvas. Kvietė prisijungti ir mane, bet aš nenuvykau… Tuo tarpu kun. Vaclovas ten veikė visomis jėgomis: pamažu įsibėgėjo Sąjūdis, atsikūrė Ateitininkija…
Visa tai ir leidžia įžvelgti V. Aliulio fenomeną, kurį derėtų išsamiau patyrinėti. Tai buvo išties iškilių žmonių kumštis, iš kurių tarsi eiliniam darbuotojui ilgiausiai teko darbuotis būtent V. Aliuliui.
Asmeninė pažintis
Mes pažįstami dar nuo jaunystės metų, bendravome visą gyvenimą. Vėliau mums abiem teko imtis naujojo Katalikų Bažnyčios katekizmo vertimo 1994–1997 m., kai bendravome itin intensyviai.
Kadangi V. Aliulis tuo metu darbavosi Vilniuje, o vėliau kurį laiką – Romoje, nes vadovavo Marijonų kongregacijai, aktyviai susirašinėjome laiškais. Pavyzdžiui, štai ką rašiau jam, kartą gavęs jo kalbos pataisas: „Jaučiu didelį intelektualinį malonumą, skaitydamas jūsų pataisas, taip tiksliai pagautą ir gludintą žodį ir tokią kalbinę orientaciją.“ Kita proga: „Atgimimo metų tėvynėj mes neturėjom kito tokio reikalingo, visapusiško ir brandaus Bažnyčios žmogaus, kaip jūs: darantį tai, ką reikia, taip kaip reikia ir tokiu Kuraitišku stiliumi, kuriuo turėtų sekti ne vienas dabartinis apaštalas.“ Pranas Kuraitis buvo mano mokytojas, teologas ir filosofas. Jo stilius – tai mažai į akis krentančio, bet vadžias tvirtai laikančio vadovo stilius. Buvau įsitikinęs, kad tokius pačius sugebėjimus turi ir V. Aliulis.
Kartą perskaičiau spaudoje V. Aliulio pokalbį su rašytoju Kaziu Saja, kuris buvo toks bravūriškas, susišiaušęs… Ta proga parašiau kunigui: „Pasigardžiuoju jūsų brolišku ir misionierišku pokalbiu su Saja. Kaip reikia dabar ne tyliosios rezistencijos, bet tyliųjų atakų evangelinės kultūros baruose.“ Savotiško tiesmukumo ir drąsumo V. Aliuliui nestigo. Tik viską jis įvilkdavo į ramią ir mandagią formą.
Jo laiškai – visada šilti ir nuoširdūs. Kažkuriais metais parašė prieš pat šv. Kalėdas, ir man labai įstrigo ypač dvi išsakytos mintys, atskleidžiančios jo žmogišką jautrumą. Jis rašo: „Daugoką metų įpratau nejučiomis mintimis apkeliauti visas Lietuvos kapines, į kurias esu lydėjęs mirusius per savo tarnystės pusę šimtmečio. (…) O Kūčių vakaro minčių kelionė yra kitokia. Tada prisimenu visus gerus pažįstamus, bendražygius, stiprius ir pavargusius, geranoriškus ir klumpančius žmones“…
Būdamas puikus Biblijos žinovas, laiškuose iš Šventosios Žemės, kur buvo nuvykęs iš Romos, jis rašė: „Įsitikinau savo akimis, pamatęs tas vietas ir atkastus būstus, kad Jėzus gyveno labai neturtingai, keliavo pėsčias per akmenuotus kalnus labai vargingai, kad viskas buvo labai paprasta, kad didinga buvo tik dvasia, o tai, kas matoma buvo be galo kuklu.“
Politiką mažiau liesdavome, nes vienas kito pažiūras ir taip gerai supratome. Turiu vieną laišką, kuriame užfiksuotos jo mintys prieš kažkuriuos rinkimus: „Patyliukais tikiuosi, kad mano bičiuliai savo balsus atiduos krikščioniškos dvasios politikams.“ Man tas sakinys labai patiko. „Bet kokiam Seimui ir bet kokiai valdžiai bus sunku ištraukti Lietuvą iš balos, – rašė jis, – bet kad daugiau sąžiningų žmonių kibtų sutartinai tai daryti.“
Man prisimena Evangelijos sakinys, raginantis būti gudriems kaip žalčiai ir neklastingiems kaip balandžiai. Gal toks jis ir buvo – dzūkas nuo Simno ir Alytaus paribių, kuo visada didžiavosi, gavęs progą mielai šnekėdamas tarmiškai.
Bendri darbai
Kai 1992 metais tuometinis Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas J. Ratzingeris pristatė naująjį visuotinį Katalikų Bažnyčios katekizmą, Lietuvos Bažnyčia ėmė rūpintis jį išversti. Man buvo pavesta organizuoti darbą. Reikėjo versti iš prancūzų kalbos – Vatikanas paskyrė būtent šį originalą pagrindu kitų kalbų vertimams.
Tuo metu dėsčiau seminarijoje ir, pietaujant kartu su kitais dėstytojais, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kuris buvo ką tik paskirtas į šias pareigas, pradėjo kalbą apie katekizmą. Man šovė į galvą mintis pasisiūlyti šiam darbui, kadangi turiu dvi puikias bičiules, vertėjas iš prancūzų kalbos: tai – Palmyra Petrauskaitė ir Birutė Demkutė, kurios yra atlikusios ne vieną rimtą vertimą, dirbusios leidyklose. Dėl dogminio turinio konsultantu galvojau pasitelkti monsinjorą Vytautą Sidarą, kuris taip pat yra artimas mano bičiulis. Ne vieną dalyką vėliau teko nagrinėti drauge ir net V. Aliulį pataisydavome dogminiu požiūriu. O dėl kalbos redagavimo – iškart į galvą atėjo V. Aliulis. Toks kolektyvas ir dirbome, vyko didžiulis ir įtemptas darbas.
1994–1995 metais dirbti buvo labai nelengva. Jautėme, kad trūko kai kurių šiuolaikinės teologijos terminų. Vėliau buvo kai kurių pastabų dėl vertimo, tačiau rimtos kritikos negirdėjau. Katekizmas buvo išspausdintas, o vėliau paskelbtas internete www.katekizmas.lt. Šis bendras darbas labai suartino.
Žmogus ir kunigas
Kalbėti atskirai apie žmogų ir apie kunigą turbūt negalima, kunigystė juk yra žmogaus gyvenimo būdas. Savo autobiografinėje knygoje „Vieno žąsiaganio istorija“ (Aidai, 2007) kun. V. Aliulis atsivėrė kaip retas, parodydamas ir savo silpnasias vietas. Man atrodo, kad atsiskleidė labai tikroviškai.
Kartais pagalvodavau: kodėl V. Aliulis netapo vyskupu? Bet gal taip ir geriau. Eidamas oficialias pareigas, žmogus ne visada gali išsklesiti savo talentus kasdieniškesnėje plotmėje. Man atrodo, kad Dievo planas ir buvo toks, kad V. Aliulis didelės karjeros nepadarytų. Nežinau, ką jis širdy galvoja, bet kad turėtų kažkokių ambicijų siekti hierarchinių laiptų, nepastebėjau.
Tam tikro orumo, kuris giminiuojasi gal ne su puikybe, tokio sveiko išdidumo – tai būta. Bet, kita vertus, jį slopindavo jo vienuoliška ir kunigiška gyvenimožiūra.
Seminarijoje studijų metais visi žinojo, kad V. Aliulis tai „rabotiaga“, bet mūsiškis. Santykiuose su valdžia jam kažkaip pavyko neįkliūti: jis išsisukdavo arba sugebėjo nekristi į akis. Esu tikras, kad tikrai nebuvo susidėjęs su valdžia. Jeigu jį ir bandė užverbuoti, tai jam pavyko išsisukti. Esu tuo įsitikinęs.
LKB kronika tuo metu buvo kategoriškiausias leidinys. Kunigijoje buvo susisluoksniavimas: vieni karštai užsidegę kronikininkai, o kiti – ne. Bičiulis kunigas Bronius Bulikas man perduodavo kroniką. Pamenu jo žodžius, kad iš visų kronikininkų didžiausią įspūdį jam darė S. Tamkevičius. Mes visi Kroniką skaitėme ir palaikėme, bet susisieti nenorėjom. Šiuo metu tyrinėju Kauno kunigų seminarijos istoriją, ruošiantis jos 150 metų sukakčiai. Radau daug medžiagos, taip pat ir apie Kroniką, įvairius kunigus: vieni jų pasiduodavo spaudimui, kiti – ne ir dėl to kentėjo, buvo tremiami, treti – išsisukdavo. Įdomu tai, kad ne tiek jau daug tų užverbuotų buvo, kaip kartais yra teigiama eskaluojant šią temą.
Aš pats buvau tris kartus verbuotas, bet kažkaip išsisukdavau. Pirmas verbavimas prasidėjo 1948 m., o paskutinis – 1955-aisiais. Iš karto labai kategoriškai atsisakiau, jie turėjo tam tikrų įkalčių, bet vis tiek galiausiai nieko neišėjo.
Kunigas V. Aliulis sugebėjo arba išsisukti, arba nekristi į akis. Atsiduodamas savo darbui, tikriausiai nukreipdavo saugumo dėmesį. Jis sugebėjo įtikti įvairiems kunigijos sluoksniams. Kunigai Č. Kavaliauskas ir K. Vasiliauskas pabuvo tremty, ir kardinolas V. Sladkevičius, o V. Aliulis – išsisuko. Tai rodo, kad buvo ne vien protingas, bet ir gudrus. Turėjo ir tam tikro lipšnumo, mokėjo užmegzti ryšį, draugystę taip pat ir su įvairias žymiais žmonėmis pasauliečiais. Dievas taip davė, kad kunigas V. Aliulis tarsi slidininkas sugebėjo išlaviruoti per visokias kliūtis ir ilgiausiai darbuotis Bažnyčiai bei visuomenei.
Kalbino Saulena Žiugždaitė
Andriaus Ufarto/BFL nuotr.
© Baltijos fotografijos linija
Nuotraukoje: Kun. V. Aliulis
