Apie totorių bendruomenę

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2009 m. spalio 22 dieną sukako 125 metai, kai Vilniuje gimė totorių kultūros veikėjas Olgerdas Kričinskis. Šis teisininkas tarpukariu vadovavo Lenkijos totorių kultūros ir švietimo sąjungai. Jo jaunesnysis brolis Leonas parengė Lietuvos totorių istorijos bibliografinius leidinius, redagavo Totorių metraštį.
 
Brolių veikla Vilniuje buvo labai reikšminga totorių dvasiniam ir politiniam atgimimui; jie buvo tikri šios tautinės bendruomenės lyderiai. Jiedu tautos valstybingumą bandė gaivinti ir Kryme, ir Azerbaidžane. Abiejų šviesuolių likimas tragiškas – jaunesnysis žuvo nuo gestapininkų rankos, vyresnysis – sušaudytas sovietų saugumo.
 
Sukaktis – gera proga prisiminti apie šios unikalios etninės grupės istoriją Lietuvoje, jos indėlį į mūsų valstybės raidą bei kultūrą.
 
Lietuvos totoriai yra kilę iš Aukso Ordos ir Krymo chanato. Ši savita bendruomenė, atitrūkusi nuo savo tiurkiškų šaknų ir apsupta svetimų tautų, sugebėjo susitelkti ir išsaugoti per 600 metų savo protėvių etninę kultūrą – nacionalinius ypatumus, tautinę savimonę.
 
Deja, gana anksti, XVI–XVII a. Lietuvos totoriai prarado savąją kalbą. O vienijo juos stiprus prisirišimas prie savo protėvių religijos – islamo. Dauguma totorių ir šiandien yra musulmonai–sunitai.
 
Pirmąją totorių bendruomenę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurdino Vytautas Didysis. Tai buvo karo belaisviai, paimti 1397 m. žygyje prie Juodosios jūros. Jie buvo apgyvendinti Podolėje, Kijevo srityje, apie Minską ir etninėje Lietuvoje. Didesnės totorių gyvenvietes buvo įkurtos netoli Vilniaus ir Trakų – tai Kozaklarų, Kolnolarų kaimai.
 
Galima įžvelgti, kad tos gyvenvietės buvo išdėstytos dviem pusračiais ir saugojo sostinę iš vakarų bei pietų pusės – nuo kryžiuočių. Sutikus totoriams eiti karo tarnybą, jie buvo apdovanoti žemėmis ir bajorų privilegijomis. Galėjo nevaržomai išpažinti savo religiją, statydintis mečetes.
 
Totorių kariai neapvylė Lietuvos valdovų: buvo vertinami už narsą bei ištikimybę. Ir per šimtmečius karyba išliko Lietuvos totorių tradicine profesija. Joje pasižymėjo daugybė sumanių ir narsių karių.
 
Lengvoji kavalerija, pritapusi daugelio pasaulio šalių kariuomenėse – ulonai – gavo savo vardą nuo totorių pulkininko Samuelio Ulano. Totorių – garbingų karių, visada ištikimų savo naujajai tėvynei – atmintis išliks ir lietuvių tautos sąmonėje. Jie dalyvavo visuose XVI–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos kovose su gausiais vidaus ir išorės priešais. Totoriai aktyviai kovojo 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujame sukilime, neliko nuošalėje ir kituose sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje.
 
Iki XIX a. Lietuvos totoriai gyveno savo gana uždarame pasaulyje, kompaktiškomis kaimo bendruomenėmis. Laikui bėgant, turtingesni totoriai vis dažniau pasirinkdavo civilinę tarnybą, užimdami pareigas teismuose, savivaldybėse.
 
Carinės Rusijos kariuomenėje tarnavo daugiau nei 25 Lietuvos totoriai generolai. XIX a. pradžioje padaugėjo totorių gyvenviečių miestuose ir miesteliuose. Tie totoriai, kurie buvo praradę žemes, išgyvendavo iš įvairių verslų: amatų (ypač kailių ir odos išdirbimo), prekybos arkliais, daržininkystės, pašto vežėjavimo.
 
XX amžiaus pradžioje tautų kovos už nepriklausomybę ir totorių inteligentiją pažadino tautiniam atgimimui. Nors pirmasis pasaulinis karas sumažino totorių skaičių Lietuvoje, bet po karo jie atkūrė Kauno, Raižių ir Vinkšnupių bendruomenes.
 
Tarpukario totorių kultūrinės veiklos ir gyvenimo centru tapo Vilniaus miestas. Čia į visuomeninį darbą, be paminėtų brolių Leono ir Olgirdo Kričinskių, aktyviai įsijungė įžymūs totorių inteligentai – teisininkas Aleksandras Achmatovičius, profesorius Stefanas Bazarevskis ir kiti.
 
1925 m. Vilniuje įkurta Lenkijos Respublikos totorių kultūros ir švietimo sąjunga. Totoriai pradėjo savo knygų, kalendorių leidybą. 1938 m. jaunas istorikas Stanislovas Kričinskis parašė ir išleido knygą „Lietuvos totoriai“, kurioje išsamiai aprašyta totorių kilmė, gyvenimo būdas, tikėjimas, tradicijos ir papročiai. Dabar knyga išversta ir į lietuvių kalbą.
 
Totorių Kultūros ir švietimo sąjunga leido laikraščius „Rocznik Tatarski“, „Žycie Tatarskie“, „Przęgląd Islamski“. 1929 m. Vilniuje buvo įkurtas Totorių muziejus. Religiniam gyvenimui vadovavo vienas žymiausių šventikų – muftis J. Šinkevičius, labai išsilavinęs, plataus kultūrinio akiračio, turėjęs didelės įtakos tiek religiniam, tiek ir kultūriniam totorių bendruomenių gyvenimui žmogus.
 
Sovietmečiu totorių dvasinė kultūra ir religija stipriai apnyko. Tik Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atgavimas sudarė sąlygas totorių bendruomenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą, į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius. Šiuo metu Lietuvoje gyvena daugiau kaip 3 000 totorių.
 
1988 metais buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, ėmė busti ir kaimo bendruomenių visuomeninė veikla. 1997 metais buvo iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600 metų jubiliejus. Sekančiais metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas. Pagal visus paminklosaugos reikalavimus atnaujintos mečetės Raižiuose, Keturiasdešimties totorių kaime, Nemėžyje ir Kaune.
 
Deja, Vilniaus mečetė buvo nugriauta sovietmečiu, jos vieta šalia Puslaidininkių instituto pastato neseniai pažymėta atminimo lenta. Pasirūpinta ir senosiomis kapinėmis įvairiose Lietuvos vietovėse. Beje, totoriški kapai skiriasi nuo mums įprastinių. Tradiciškai juos juosia penkios eilės akmenų, o paminklas su maldos įrašu arabų rašmenimis atsuktas nuo kapo.
 
Paminkliniai akmenys nedideli: pasak tikėjimo, mirusiojo siela savo akmenį turi pernešti siauru liepteliu per bedugnę. Neseniai Subartonių kaime Liusios ir Vlado Gaidukevičių namuose įkurtas privatus Totorių kultūros ir istorijos muziejus.
 
Šiemet Raižiuose pašventinta vieta Vytauto Didžiojo paminklui, kurį numatoma pastatyti Žalgirio mūšio jubiliejui. Juk mūšyje dalyvauta ir totorių raitelių, vadovaujamų caraičio Dželal–ad–Dino, chano Tochtamyšo sūnaus. Šių metų dar viena gera žinia – dviem kalbom – lietuvių ir rusų išleista knyga „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“. Tai biografinis žinynas, pirmas toks mūsų totorių istorijoje. Ypatingas totorių literatūros palikimas Lietuvoje – rankraščiai, parašyti rusėnų kalba arabiškais rašmenimis.
 
Gal tik dėl verslumo stokos mūsų bendrapiliečiams totoriams galima kiek papriekaištauti: nei vienoje iš totoriškų gyvenviečių nėra restorano su tautiniais valgiais. Koldūnai, aguročių pyragas, šimtalapis – tai juk puikus kulinarinis paveldas! Totorių gyvenvietės – patrauklūs objektai turizmui, tad verta ir tuo pasirūpinti. O apskritai 600 metų totorių gyvenimo Lietuvoje istorija – gražaus sugyvenimo tarp skirtingų papročių ir religijų pavyzdys visai Europai. Totorių bendruomenių veikla – tai dar vienas žiedas į bendrą Lietuvos kultūros puokštę.
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra