Apie tekstą, kuris simbolizavo permainas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Daug įvairių veiksnių ir įvykių nulėmė tai, kad 1988 m. birželio 3 d. buvo sukurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), kuris ilgainiui tapo visaapimančiu Atgimimo epochos pasipriešinimo judėjimu ir atvedė Lietuvą į Kovo 11-ąją.
 
Vienas iš tokių istorinių įvykių LPS susikūrimo išvakarėse – 32 metų filosofo Arvydo Juozaičio Dailininkų sąjungoje 1988 m. balandžio 20 d. perskaitytas garsusis pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“.
 
A. Juozaitis, 1986 m. apsigynęs filosofijos disertaciją, kurios vadovas buvo profesorius Bronislovas Genzelis, šiame pranešime užsiminė apie Sovietų Sąjungoje susikūrusius neformalius (savaveiksmius) judėjimus ir pabrėžė jų reikšmingumą. Prelegento teigimu, Lietuvoje taip pat privalėtų atsirasti panašios struktūros, kad Michailo Gorbačiovo persitvarkymo politika būtų perspektyvi.
 
Apžvelgęs 1917-1920 m. politinius įvykius Lietuvoje, A. Juozaitis pabrėžė, jog viena iš silpnųjų marksizmo vietų – tautinis klausimas: tai puikiausiai iliustruoja komunistinės valdžios trukdymai minėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 70-mečio jubiliejų 1988 m. vasario 16 dieną.
 
Argumentavęs 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės atkūrimo Akto istorinę svarbą ir kritiškai apibūdinęs sovietinės administracijos veiksmus prieš „saujelę ekstremistų“, oratorius pareiškė, jog negalima „pavadinti politinės kultūros reiškiniu tų masinių, stalininius mitingus atkartojančių žmonių susibūrimų miestų aikštėse, kur visi turėjo vieningai „smerkti“ JAV prezidento R. Reagano ir kongresmenų laiškus lietuvių tautai (vieną net sveikinimo!)“. A. Juozaičio nuomone, esminė tokių reiškinių priežastis – komunistų partijos vienvaldystė.
 
Čia reikėtų prisiminti, kad 1988 m. vasario 11 d. JAV prezidentas R. Reaganas paskelbė proklamaciją, skirtą artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės 70 metų jubiliejui paminėti. Joje pabrėžta, kad JAV niekuomet nepripažino ir nepripažins Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos bei aneksijos. Kaip žinia, į šią proklamaciją skubiai reagavo sovietų valdžios administracija. Jau vasario 12 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, buvo suorganizuotas mitingas, nukreiptas prieš „JAV imperialistų bandymus kištis į LTSR vidaus reikalus“. Mitinge, į kurį buvo suvaryta apie 15 tūkstančių žmonių, kalbėtojai pasmerkė JAV prezidento sveikinimą ir protestavo prieš Vakarų ardomųjų centrų ketinimus sukiršinti Tarybų Lietuvos gyventojus.
 
Baigdamas paskaitą, A. Juozaitis teigė: „Jeigu (…) jums nekilo noro mane sunaikinti ar nutildyti, turiu pagrindo teigti, kad mes visi šiek tiek pasistūmėjome politinės kultūros link“.
 
Istoriko Alfredo Ericho Senno teigimu, A. Juozaitis parašė šį pranešimą „kaip reakciją į (1988 m. – A.K.) Vasario 16-osios įvykius. Stebėdamas draugovininkus, darančius tvarką Vilniaus gatvėse, jis norėjo ką nors daryti – „tačiau ką?“, klausė savęs. Kadangi A. Juozaitis nebuvo teroristas, nusprendė „skaityti viešą paskaitą ir pasakyti visą tiesą“. Savo paskaitą paruošė kovo mėn., tačiau proga skaityti atsirado tik balandį“.
 
Kolektyvinėje istorikų monografijoje „Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988 – 1991 m.“ D. Blažytė pabrėžė: „Tai buvo iki tol neįsivaizduojamas dalykas. (…) Klausytojai buvo nustebę, susirūpinę, kai kas – išsigandęs. Pranešimas buvo išspausdintas pirmajame necenzūruoto almanacho „Sietynas“ numeryje ir tapo iki tol nepatirta idėjine sensacija“.
 
Vėliau, prisimindamas šią paskaitą, kurioje, pasak filosofo Romualdo Ozolo, „demaskuojamas socialistinės revoliucijos Lietuvoje mitas”, A. Juozaitis prisipažino: „Jaučiau, kad tai istorinis momentas. Supratau, kad gali iš karto mane „sutvarkyti“. Buvau pasirengęs pokalbiui saugume“.
 
Nepaisant to, 1988 m. balandžio 20-ąją A. Juozaitis, jo paties teigimu, buvo „laimingiausias žmogus pasaulyje ir Lietuvoje. Patikėkite – taip jaučiausi! Didesnės laimės ilgai nepatyriau (na, gal tik tų pačių metų spalio 7 d., kai sakiau kalbą Katedros aikštėje, pakeliant Gedimino bokšte Lietuvos Trispalvę). Viskas buvo padaryta vietoje, laiku – pavyko! 110 proc. sėkmės. Paskaita masinėje auditorijoje, jos tekstas padaugintas ir čia pat išdalytas (10 egzempliorių, tiesa, bet to pakako – juos imta čia pat dauginti). Kalba įrašyta į dešimtis diktofonų ir įamžinta vaizdajuostėje (filmavimu pasirūpino žmona Laima ir jos draugė Nijolė). Ko dar norėti?! Nenoriu girtis, bet paskaita tapo tarytum Sąjūdžio kertiniu-ideologiniu akmeniu, ji ėjo iš rankų į rankas, buvo perskaityta per „Amerikos balsą“ (Romo Sakadolskio balsu) ir atvėrė visas duris į visus Lietuvos miestus ir kaimus… Tūkstančiai žmonių vėliau man į akis sakė, kad susipažinę su tuo tekstu per dieną apsispręsdavo imtis veiklos…”
 
Vytautas Landsbergis apie A. Juozaičio pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“ rašo: „Prieš dešimtį metų Juozaitis būtų atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje arba lageryje. 1988 m. sunkios bausmės nebegrėsė. Jaunasis filosofas liko didvyriu, jo vardas buvo žmonių lūpose, kurį laiką jis tapo permainų simboliu“.
 
 „Nemunas“, 2010 m. balandžio 22-gegužės 5 d., nr. 15-16 (288-289 – 729-730), p. 11.
 
http://www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: A. Kšanavičius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra