Apie tai, kaip N. Sarcozy Berlyno sieną griovė

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy tvirtinimas, kad ir jis dalyvavo griaunant Berlyno sieną, Europoje sukėlė daug nuostabos, – dienraštyje Wall Street Journal rašo britas politologas Jonathanas Eyalas ir primena kai kuriuos nelemtus tos šalies vadovų įpročius.
 
Fotografija, kurioje tada 34 metų prancūzas vaizduojamas kirstuku lupantis komunizmo tironiją juosiančią sieną, atrodo gerai, tačiau mažai kas tiki pono N. Sarkozy teiginiu, kad nuotrauka daryta būtent tą dieną, kada siena griuvo.
 
Kaip ten bebūtų, politinis prezidento N. Sarkozy ketinimas aiškus – įkeldamas šį grublėtą paveikslą į „Facebook“, Prancūzijos vadovas norėjo save pavaizduoti kaip vieną iš Europos suvienijimo architektų. Žiūrėk, pabėgėlių iš Sovietų Sąjungos pavergtos Rytų Europos sūnus yra laisvės kovotojas.
 
Tačiau tiesa kur kas prozaiškesnė. Iš tikrųjų N. Sarkozy politika Europos Sąjungos atžvilgiu vadovaujasi senu prancūzų instinktu laikyti buvusias komunistų valdytas šalis nedrausmingais vaikučiais, kuriems reikia pasakyti, kaip jie turi elgtis. Kad Europa susivienijusi ir laisva, lygių valstybių šeima – tikrai ne taip Eliziejaus rūmai suvokia tikrovę.
 
Tai vėl pasitvirtino visai neseniai, kai N. Sarkozy viešai išbarė Vengriją, Lenkiją, Čekijos Respubliką ir Slovakiją. Prancūzijos prezidentą supykdė šių šalių įžūlumas susitikti regioniniame pasitarime prieš Europos Sąjungos viršūnių konferenciją tam, kad suderintų pozicijas.
 
Prancūzija ir Vokietija tokių parengiamųjų susitikimų imasi reguliariai ir laiko juos esminiu Europos „konstravimo“ instrumentu. Beneliukso šalys (Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas) irgi daugelį dešimtmečių derina pozicijas.
 
Tačiau jei rytų europiečiai ketintų mėgdžioti tokio regioninio bendradarbiavimo modelius, tai „kils klausimų – oi, kils klausimų“, – dabar įspėja N. Sarkozy.
 
Žinoma, šitoks dvigubo mato taikymas buvusioms komunistinėms šalims – sena Europos specialybė. Vienas gerai žinomas pavyzdys įvyko tik ką pasibaigus Šaltajam karui, kai nykštukinio Liuksemburgo, tada pirmininkavusio Europos Sąjungai, užsienio reikalų ministras nematė nieko kvailo tame, kad įspėtų Slovėniją ir Kroatiją nesiskirti nuo Jugoslavijos, nes jos, girdi, „per mažos“, kad taptų „išsilaikyti pajėgiančiomis“, nepriklausomomis šalimis.
 
Prancūzai tokio dvigubo mato taikymą iškėlė į tikro meno lygį. Paryžius priešinosi Rytų Europos šalių priėmimui į Europos Sąjungą dar daugelį metų po Berlyno sienos griuvimo. Prancūzų akimis Rytų Europa – dalis problemos, o ne joks sprendimas Žemyno strateginiams iššūkiams.
 
Labiausiai Paryžių erzino buvusių komunistinių valstybių artimumas Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Tai buvo laikoma Europos idealų išdavimo viršūne. Transatlantinio ginčo dėl Irako karo įkarštyje tuometinis Prancūzijos prezidentas Jacques`as Chiracas rytų europiečiams pasakė, kad „jie pražiopsojo gerą progą patylėti“.
 
Tai buvo įžeidimas, už kurį J. Chiracas niekada neatsiprašė ir kurio joks Rytų Europos vadovas nepamiršo.
 
Iš pradžių N. Sarkozy ėmėsi kitos taktikos. Jis atsisakė Prancūzijos instinktyvaus antiamerikietiškumo ir įsakė savo daliniams vėl įsijungti į integruotas NATO karines struktūras. Iš rytų europiečių nebereikalaujama rinktis tarp artimos draugystės su Jungtinėmis Valstijomis arba gerų santykių su Prancūzija.
 
Tuoj po savo išrinkimo į prezidentus N. Sarkozy nuskrido į Vengriją, tuo pirštu prikišamai parodydamas visam regionui draugiškumą. Jis taip pat įsipareigojo sutvirtinti jau esamą „strateginį“ dialogą su Lenkija ir atrodė suprantąs Rytų Europos nuogąstavimą dėl grėsmingų politinių poslinkių Rusijoje.
 
Tačiau senų įpročių atsisakyti nelengva. Kai Rusijos tankai aną vasarą įriedėjo į Gruziją, N. Sarkozy puolėsi į Maskvą suderinti ugnies nutraukimo visai nesikonsultuodamas su kitomis Europos šalimis.
 
Po to Prancūzijos prezidentas boikotavo pastangas sustiprinti Europos sąjungos santykius su Ukraina, Baltarusija, Moldova – daugiausiai dėl to, kad čia įžiūrėjo dėmesio nukreipimą nuo Prancūzijos interesų Viduržemio jūros regione.
 
Ir kai Čekijos Respublika pernai iš Prancūzijos perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungai, – tai pirmas kartas, kai buvusi komunistinė šalis atsidūrė prie Europos Sąjungos vairo, – N. Sarkozy elgėsi, tarytum jis vis dar turėtų valdžią, ir globėjišku tonu tarė, kad čekai „daro, ką gali“, nors iš jų nesą ko tikėtis.   
 
Tačiau nežiūrėdamas į Rytų Europą rimtai, Prancūzijos prezidentas pražiopso didelę progą. Pirmą kartą per daugiau negu dešimtmetį Vokietijos socialdemokratai, kuriems Rytų Europos poreikiai visada mažai terūpėjo, nebepriklauso valdančiajai Berlyno koalicijai. Vokietijos vyriausybė pradeda iš naujo permąstyti savo diplomatiją Rytų atžvilgiu, o tai gali palikti Prancūziją besivelkančią iš paskos“. 
 
Toliau J. Eyalas rašo, kad kaip tik vidurio ir rytų Europoje parama JAV prezidentui Barackui Obamai dabar pati mažiausia, todėl ir „Prancūzija turi auksinę progą iš naujo apibrėžti Rytų Europos saugumo tvarką. […] Pasiruošusi vadovauti Prancūzija, ypač tokia, kuri nesiektų užtemdyti Amerikos įtakos Europos žemynui, rastų palankių partnerių tarp buvusių komunistinių valstybių.
 
Tačiau nieko panašaus nematyti. Vietoj to, prancūzai atkakliai užsiėmę savo santykiais su Vokietija nepaisant visų ženklų, kad springčiojanti sena Prancūzijos ir Vokietijos ašis jau nebėra pakankamas variklis Europai.
 
O Europos Sąjunga ir toliau lieka vakarinių jos narių dominuojama. Ar Europos Sąjunga būtų galvojusi apie pasitarimus su Maskva, jeigu rusai būtų pradėję prekybos karą su, tarkim, Prancūzija ar Italija? Neįsivaizduojama.
 
Tačiau kaip tik taip Europos Sąjunga pasielgė su Rytų Europa. Rusijai boikotuojant Lenkijos gaminius, sustabdžius naftos ir dujų tiekimą Lietuvai ir pradėjus internetinį karą prieš Estiją, Briuselis ir toliau svajojo apie „naujas partnerystes“ su Kremliumi.
Žinia buvo labai aiški – rytų europiečiai ir toliau lieka tikrųjų Europos Sąjungos interesų pašonėje.
 
Europos Sąjungai ruošiantis pasiskirti užsienio reikalų ministrą, pagrindinė žemyno takoskyra tarp rytų ir vakarų dar labiau išryškės. Joks biurokratinis kiškiakopūsteliavimas nesukurs bendros Europos Sąjungos saugumo ir užsienio politikos, jeigu visi nariai nesutars dėl laikysenos Rusijos atžvilgiu.
 
Tai nereiškia pataikauti visoms Rytų Europos klaidoms ir silpnybėms. Bet tai reiškia dialogą tarp lygiųjų ir suvokimą, ypač iš prancūzų ir vokiečių pusės, kad rytų europiečių nuogąstavimai dėl Rusijos yra ir suprantami, ir didele dalimi pateisinami.
 
Pats iš šio regiono kilęs Prancūzijos prezidentas puikiai tiktų šiai naujai politikai inicijuoti. Juk Rytų Europai reikia geresnio įrodymo, kad N. Sarkozy įsipareigojęs jos laisvei, negu sena ir neaiškios kilmės fotografija „Facebook“, baigė savo straipsnį dienraštyje Wall Street Journal britų politologas J. Eyalas.
 
www.bernardinai.lt
 
„Zenekos“ ir EPA nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. JAV lietuvių ir Lietuvos žurnalistas M. Drunga
2. Prancūzijos rezidentas N. Sarkozy

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra