Apie tai, kaip mylėti save

Autorius: Data: 2014-03-20, 15:59 Spausdinti

Skuodiškis Juozas Vyšniauskas – kaip sakoma, žemaitis iš peties. Labai akyvus, veržlus, niekada nepasiduodantis. Nuo pat jaunystės įvairiais būdais tyrinėja Skuodo kraštą, jo kaimelius, čia gyvenusių žmonių biografijas, yra įvairių idėjų ir projektų Skuodo mieste sumanytojas ir iniciatorius. Buvęs Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorius, daugybę tekstų parašęs Skuodo tarme. Kraštotyrininkas, žurnalistas, tautodailininkas Juozas Vyšniauskas, nominuotas Skuodo garbės piliečio titulu ir apdovanotas Simono Daukanto premija, kurią Skuodo rajono Savivaldybė skyrė už tautinio identiteto ir kultūrinio savitumo, integruojantis į Europos sąjungą, išlaikymą savo darbuose, paklaustas, kodėl tiek daug savo laiko ir energijos investuoja į darbus kaip kad provincijų kraštotyra, gimtosios tarmės populiarinimas, tautodailė į vatą nevynioja: „Dirbu ne tam, kad gaučiau premijas. Ir ne todėl, kad jausčiau iš to malonumą. Dirbu, nes nėra kas daugiau tą daro“, ‒ atsako jis ir prideda: „Visada jaučiausi nepriimtas toks, koks esu, ir sovietiniais laikais, ir dabartiniais, bet, visada galvodavau, o ar tai reiškia, kad negaliu būti savimi?“

Kaip apibūdintumėte save žmonėms, kurie apie Jus nieko nežino?
Esu vidutinio ūgio kuršis, žemaitis ir lietuvis, tebegyvenantis gimtosiose savo vietose.
Gimiau valstiečių šeimoje 1944 m.- per karą. Esu paskutinės kartos valstietis nuo žagrės. Mano vaikystėje niekas neįsivaizdavo, kad bus galima gyventi be arklių. Paskui juos, akėdamas pirmaisiais traktoriais suartą žemę, esu išvaikščiojęs beveik visus gimtojo Klauseikių kaimo laukus. Dažniausiai basomis kojomis, nes tuo laiku patogios avalynės nebuvo. Naginių suraukti nebebuvo iš ko, o medinės klumpelės, kuriomis po kiemą vaikščiodavome, lakstydavome, buvo sunkios, nepatogios. Prie visko galima priprasti. Visai natūralus dalykas buvo visą dieną eiti basomis po krumslėtą arimą ar lakstyti po ražienas.
Tarybų valdžia mūsų sodyboje tėvų nusavintame tvarte įkurdino prieš keletą metų sutverto kolūkio vištas. Jos, baltos, nedidelės, labai gaišdavo. Beveik kiekvieną rytą po kelias, paėmęs už kaulėtų kojų, turėdavau nunešti pas kolūkio felčerį, kad jas nurašytų, kad būtų įrodymas, jog jų niekas nepavogė, nesuvalgė. Eiti iki felčerio reikėjo apie pusantro kilometro. Kol viską apiformino ir pasnigo. Be jokios baimės grįžau namo, šviežiame sniege palikdamas savo basų kojų nedideles pėdas.

Jūs esate tautodailininkas, žurnalistas ir kraštotyrininkas. Kurioje iš šių sričių Jūsų gyvenimas teka intensyviausiai?
Ilgiausia gija mano gyvenime  yra kraštotyra.
Jaunystės metais pradėjau kaupti, rūšiuoti tėvų namuose buvusius dokumentus, kada nors rašytus laiškus. Pradėjo dominti kaimo senovė. Mokydamasis Telšių taikomosios dailės technikume, įsitraukiau į kraštotyros veiklą. Būreliui vadovavo darbšti, reikli lituanistė Birutė Rupšytė. Man ji buvo pirma sutikta lietuvybės patriotė. Nuo tada, brolio Petro skatinamas, pradėjau fotografuoti. Fotografavo ir jauniausias brolis Stasys. Susikaupė daug fotografijų. Jos paakino sudaryti ir išleisti knygą „Fotografija Klauseikių kaime 1905 – 1012 metais“. Šio darbo ėmiausi įsitikinęs, jog Lietuvoje nėra leidinio, kuriame būtų nagrinėjama fotografijos raida vieno kaimo rėmuose.
Dirbdamas žurnalistu ilgą laiką kuravau  kultūros ir gamtosaugos sritis, kurioms labai padėjo mano sukaupta kraštotyrinė medžiaga. Netiesiogiai tęsiau kraštotyrinę veiklą. Taip per tris dešimtmečius sukaupiau kraštotyrinės medžiagos apie Simono Daukanto giminaičius Kaunackius, jų buvusį dvarą Kivylių kaime, Aleksandrijos seniūnijoje. Apie tame kaime, Kivyliuose, gimusį ir užaugusį Unikalių riedulių muziejaus Mosėdyje įkūrėją Vaclovą Intą. Išėjęs su lig diena į pensiją, parengiau ir išleidau knygas – 1999 m. „Dvaras  prie Aleksandrijos“, 2011 m. (su bendraautore seserimi Marija Jankauskiene) „Gydytojas Vaclovas Intas“.

Kaip nutiko, kad jums rūpėjo Skuode įkurti muziejų?
Šalia Telšių taikomosios dailės technikumo buvo didelį įspūdį padaręs Telšių kraštotyros muziejus, kuris šiandien vadinasi kiek kitaip. Gyvendamas tėviškėje, apie 1977 metus daržinėje ir klėtyje buvau įrengęs lig ir kaimo muziejų. Daug eksponatų jam savo buvusiame ūkyje išsaugojo tėvas. Kitus, pasikinkęs arkliuką į ratus (vežimą), rinkau lankydamas paskutiniąsias vienkiemių sodybas. Kitus pradėjo atvežti patys kolūkiečiai, sužinoję, kad domiuosi senienomis, kaupiu eksponatus. 1989 m. į atnaujintą daržinę su eksponatais įtrenkė Perkūnas ir viską sudegino. Klėtyje buvusius apie 150 daiktų perdaviau į Kretingos muziejų, nes Skuode tokios kultūros vertybių saugyklos, banko tada nebuvo. Taip kilo noras, sumanymas ir savojo rajono centre turėti nors nedidelį muziejėlį.

Kodėl nepasitenkinate vien tik kraštotyrine veikla?
Tarybiniais laikais kraštotyrinė veikla priklausė visuomeninės veiklos sričiai. Duoną kasdieninę turėjai pelnytis iš kitko. Panašiai yra ir šiandien. Mano mokslo kelias buvo labai vingiuotas ir ne visada nuo mano norų ar siekių priklausantis. 1958 metais Plinkšių žemės ūkio technikume buvau pradėjęs mokytis agronomijos. Dėl tam tikrų aplinkybių neilgai ten mokinausi.
Dirbdamas kolūkyje lauko darbininku viename laikraštyje perskaičiau skelbimą, kviečianti jaunuolius Klaipėdoje mokytis tinkuotojo ir dažytojo specialybės. Ypač sudomino žodžiai dekoratyvinis tinkas. Stojamųjų egzaminų nebuvo. Pridaviau reikalingus dokumentus. Liepė laukti sprendimo. Gavau laišką su pranešimu, jog manęs ten mokytis nepriima. Jokio paaiškinimo kodėl.
Į Telšių taikomosios dailės technikumą įstojau 1961 metais. Norėjau mokytis dailiųjų medžio darbų, nes iš tėvo buvau šiek tiek pramokęs jo dirbtuvėlėje pasidaryti įvairius dirbinėlius iš medžio. Priėmė į tekstilės specialybę. Baigiau keramikos specialybę. Tris kartus sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus į tuometinį Vilniaus dailės institutą. Kasmet stojamuosius egzaminus laikiau ir išlaikiau vis į kitą specialybę. Deja, mokytis nė į vieną nepriėmė.
Pusantrų metų gyvendamas Vilniuje, restauravau Visų Šventųjų bažnyčios bokšto, Šv. Jono bažnyčios Šv. Onos koplyčios ir Užutrakio rūmų salių lipdinius. Tais metais neakivaizdžiai žurnalistikos pradėjau mokytis Vilniaus universitete. Taip pusę gyvenimo duoną valgiau iš darbo, susijusio su žurnalistine veikla. Tik laisvalaikiu begalėjau užsiimti daile, tautodaile. Keletą metų vadovavau rajono tautodailininkams, rengėme drožėjų kūrybines stovyklas. Porą sezonų vaidinau Skuodo saviveikliniame dramos teatre. Už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Keistas elgeta“ ir kitą saviveiklinę veiklą suteikė meno saviveiklos žymūno vardą.

Koks jausmas nuo pat gimimo gyventi nedideliame mieste? Negi nenorėjote pasilikti sostinėje, kur studijavote žurnalistiką, kur virte virė kultūrinis ir socialinis gyvenimas?
Manau, kad ligšioliniai mano atsakymai į Jūsų klausimus rodo, jog ir nedideliame mieste, Skuodo rajone, kuris sovietmečiu buvo vadinamas ir Lietuvos Kamčiatka, gyvenimas gali būti įdomus ir prasmingas. Viskas konkretaus gyventojo rankose ir galvoje.

Bet jeigu gyventumėte sostinėje, gal būtumėte tapęs įžymiu istoriku ar žinomu tautodailininku.
Specialiai garbės  nesiekiau – nei Simono Daukanto premijos, nei Skuodo garbės piliečio vardo – tiesiog kantriai dirbau, ką sumanęs. Visi apdovanojimai atsiranda, kažkaip nelauktai, netikėtai, savaime. Jais rūpinasi kiti, kurie net neklausia nori to ar ne.
Lietuvoje (tiek mieste, tiek kaime) niekada nebuvo ir nebus per daug mokslininkų, istorikų, kraštotyrininkų. Kartą viena žemaitė, mokytoja Emilja Miltenienė, turinti giminių Anglijoje, parodė jų šeimos, giminės genealoginį medį, siekiantį XVI amžių. Nustėrau – kiek mums, lietuviams, iki jų toli. Kada mes juos pavysime?

Ar sovietmečiu nebuvo stengiamasi slopinti patriotizmo jausmą, nacionalinius interesus?
Viskam, kas buvo sovietmetyje, negalime dėti minuso ženklo. Tautinius šokius šokau Aleksandrijos kolūkio šokių ratelyje, Telšių žemaičių dainų ir šokių ansamblyje. Dar lankydamas Aleksandrijos septynmetę mokyklą du metus iš eilės buvau tapęs Skuodo rajono moksleivių gimnastikos ir akrobatikos čempionu. Vykdavo ir kraštotyrininkų seminarai, ekspedicijos. Suprantama, juose reikalaudavo ideologinės duoklės. Kraštutiniu atveju galėjai rašyti tik sau, į stalčių. Taip aš sau ir broliams bei seserims padariau didelius kraštotyrinius darbus, iki šiol niekur neskelbtus, nepublikuotus: „Šeimos istorija / Dokumentai“, „Šeimos istorija / Laiškai“.
Rašote žemaičių tarme. Kodėl? Ar nesureikšminate žemaitiškają savo tapatybės dalį?
Jaunystėje mane atakuodavo, koneveikdavo dėl to, jog esu žemaitis. Tarybinėje armijoje tekdavo aiškintis, teisintis, kodėl esu užkietėjęs, nepataisomas lietuvis, nacionalistas. Visų prašydavau leidimo būti tuom, kuom esu užgimęs. Labai nedaug.
Smetonos laikais mokyklas baigusios mokytojos kolegės manęs klausdavo, Juozai, iš kur turi  drąsos kalbėti žemaitiškai. Jeigu jos taip būtų žemaičiavusios,  jas be jokių ceremonijų iš mokyklos tarpukario metais būtų išprašę. Atsakydavau, jeigu aš galiu pagal visus pedagogikos ir pamokos reikalavimus  pravesti pamoką, kalbėdamas man prigimta ir patogia kalba ir dėl to pretenzijų neturi tikrintojai, inspektoriai, tai kur problema? Tiesa, inspektoriams ir tikrintojams kaip tik ir užkliūdavo mano žemaičiavimas.
Nesupratau ir nesuprantu, kodėl negaliu rašyti ir kalbėti žemaitiškai, kodėl negaliu naudotis savo prigimtinėmis teisėmis?

Jūsų akimis įdomiausi faktai apie Skuodą ir Žemaitiją?
Skuodas – istorinės kuršžemės miestas. Jam jau 1572 m. suteiktos Magdeburgo (savivaldos)  teisės. Carizmo ir tarpukario Lietuvos laikais po Šiaulių miesto tarp Baltijos šalių antrą vietą savo odos dirbiniais užėmė Skuodas, o  vaikiškų batų gamyboje buvo nepralenkiamas. Skuodas dar 1930 metais buvo gerokai didesnis už tuometinę Kretingą, apskrities centrą. Skuodo rajonas šiandien neretai pavadinamas labiausiai žemaitišku rajonu. Jam tokiu išlikti padeda į jo nugarą nuolat kvėpuojanti kaimyninė Latvija.
Skuodas – akmenuota žemė, jos darbštūs žmonės. Prie Mosėdžio, Šilalės kaime dar XIX a. pr. atlikinėtos apeigos prie aukuro akmens. Žemaitis kuo įtiki, gretai ir lengvai neišmuši. Neatsitiktinai šiandien labiausiai tikintis, krikščioniškas kraštas yra Žemaitija. Kur dar taip nuoširdžiai meldžiami ir giedami netrumpi Kalvarijos kalnai?

Kaip žemaičius pristatytumėte aukštaičiui, suvalkiečiui, dzūkui?
Manau, kad pagrindinis atpažįstamas daugumos žemaičių bruožas yra tas, jog jie nesigėdija būti žemaičiu. Arba mažiausiai gėdijasi juo būti, išlikti. Ypač rinkiminės agitacijos rinkimuose į Lietuvos seimą metu. Tik paklausykite. Vienas kandidatas pats gimęs ir užaugęs Žemaitijoje, kitų – tėvai, trečiųjų seneliai.

Ačiū Jums už pokalbį!

 

Jurga Dirkstytė, Mažeikiai

Kultūra , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra