Apie sisteminę paramą etninėms žemėms

Autorius: Data: 2012-09-20, 13:48 Spausdinti

Apie sisteminę paramą etninėms žemėms

2012 m. rugsėjo 7–8 d. Punsko ir Seinų krašte lankėsi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo viceministras VaidasBacys.

Viceministras ir jį lydėjusi švietimo politikos analitikė dr. Vaiva Vaicekauskienė aplankė Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklą, Navinykų pagrindinę mokyklą, kur susitiko su Pristavonių ir Vidugirių pagrindinių mokyklų bendruomenėmis, Punsko Dariaus ir Girėno gimnaziją ir pagrindinę mokyklą bei Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjų. Taip pat lankė kultūros namus, Punsko „Senąją kleboniją“, Prūsų ir jotvingių gyvenvietę, padėjo gėlių prie Lietuvos savanorių kapų Berznyke. Buvo susitikęs su Lenkijos lietuviškų organizacijų vadovais, mokyklų direktoriais, savivaldybių atstovais.

Prieš metus švietimo viceministras V. Bacys vadovavo Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų darbo grupės Lietuvos delegacijai. Su juo kalbuosi apie darbo grupės rezultatus bei Punsko ir Seinų kraštą.

„Aušra“: 2011 m. lapkričio mėn., beveik prieš metus, baigė darbą švietimo ekspertų komisija, kurios, t. y. Lenkijos delegacijos, tikslas buvo atšaukti Lietuvoje priimtą Švietimo įstatymą. Komisija išsiskyrė nepasiekusi sutarimo. Vėliau vyko vietos lenkų protestai, buvo organizuojami mitingai. Kokia šiuo metu padėtis? Įstatymas juk atšauktas nebuvo.

Vaidas Bacys: Manau, kad tam tikras lenkų tautinės mažumos nepasitenkinimas vis dar yra. Jie to neslepia, bet opozicijos arba tiesmukiško įstatymo nevykdymo nėra, prieštaravimo nebelikę. Per šiuos metus daug dėmesio buvo skiriama tiek mokytojų kvalifikacijos kėlimui, tiek tautinių mažumų mokyklų aprūpinimui mokymo priemonėmis, o jei kalbame apie darbo grupę – po metų artėjame prie Lenkijos ir Lietuvos švietimo ministerijų bendradarbiavimo sutarties pasirašymo, kas, man atrodo, yra labai svarbu. Tas bendradarbiavimas leidžia žiūrėti į ateitį.

Vadinasi, pernai veikusios ekspertų darbo grupės buvimas pasiteisino?

Manau, kad ji pasiteisino net labai, nes visų pirma buvo identifikuotos problemos. Manau, kad šioje darbo grupėje buvo gana aiškiai įvardintos visos problemos, su kuriomis susiduria tiek Lietuvos lenkai, tiek Lenkijos lietuviai. Įvardijus tas problemas, prasideda kitas etapas, t. y. sprendimų paieška. Kol neįvardijom, būdavo dažniausiai vienkartiniai pasišnekėjimai, bet jokių sprendimų nebuvo priimama.

Lietuvos švietimo įstatymas buvo priimtas Lenkijos švietimo įstatymo pavyzdžiu. Sakykit, ar įmanoma lyginti šias dvi tautines mažumas? Kaip Jūs vertinat, ar įvykę lenkų tautinės mažumos protestai buvo adekvatūs?

Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių bendruomenes lyginti, mano galva, neetiška visų pirma dėl jų dydžio. Manau, nereikėtų niekada lyginti šių dviejų bendruomenių ir tas situacijas atskirai reikėtų nagrinėti. Viena, mes turim bendruomenę, kurią sudaro apie 200 tūkst., o jūsų bendruomenę sudaro 5 ar 10 tūkst. žmonių. Tiek kalbant apie mokyklų dydį, tiek apie finansavimo dalykus – tai yra labai skirtingi klausimai. Niekaip neišeitų dėl dydžio skirtumų lyginti nei finansavimo dalykų, nei aprūpinimo. Bet, sakykim, žiūrint į jūsų bendruomenę, labai džiugina gebėjimas rūpintis savo mokyklomis, vadovėliais, mokymo priemonėmis, stebina mokytojų kvalifikacija, kompetencija. Tikrai čia jūs neturit nei sistemos, nei didelės pagalbos, patys jūs turit ir rašyt, ir leist vadovėlius, nestovi pulkas mokslininkų, pasiruošusių jums padėti. Tai savotiškas savikūros procesas, kuris vyksta Lenkijos lietuvių bendruomenėje. Reikia pripažinti, kad Vilniaus universitete mes turime Lenkų filologijos katedrą ir mokslininkus, ir vadovėlių leidybos specialistus, ir visą leidybos sistemą.

Aplankėte ne tik mokyklas, bet ir kultūros institucijas, kaimus. Koks įspūdis?

Pirmiausiai turiu pripažinti, kad yra labai skirtingos net lietuvių dėstomąja kalba mokyklos. Matyt, tai sąlygoja panaši situacija kaip Lietuvoje, pirmiausia – mokyklų dydis. Net aprūpinimas tose mokyklose labai skirtingas. Mažytės mokyklėlės, akivaizdu, net elementarių priemonių neturi, ir tikrai labai moderniai įrengta tiek Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus, tiek Seinų „Žiburio“ mokykla. Bet manau, kad tai natūralūs procesai. Tačiau dar kartą pabrėšiu, kad mes, kas atvykstam į šitą kraštą, labai stebimės mokytojų kvalifikacija ir kompetencija. Mums tai fenomenas. Taip pat labai stebimės kultūriniu šio krašto gyvenimu. Mums neįprasta matyti tiek institucijų, kurios kuria, daro, veikia. Mums Lietuvoje tai nebūdinga, kai toks kiekis žmonių. Ir dar viena: labai nedaug rasite pavyzdžių Lietuvoje, kad privačioje žemėje už privačius pinigus kas statytų paminklus, kurie įamžintų ar tai knygnešį, ar Kovo 11-ąją, ar Lietuvos vardo tūkstantmečio datą.

Lietuvoje susitikimus mes dažnai pradedame nuo „pasibėdojimų“, o čia, šiame krašte, nuo pasididžiavimo. Mums labai reikėtų šito mokytis. Aišku, yra problemų, yra neišspręstų klausimų, bet gebėjimas pradėti nuo pasididžiavimo, ką mes padarėm, ką nuveikėm, yra vertingas.

Kai mes, lietuviai, turim savo valstybę, kai esam nuo nieko nepriklausomi, tai tas amžinas „bėdojimas“ dėl savų problemų iš tikrųjų yra nemalonus.

Na, pas jus, sakykim, nueinu į „Senąją kleboniją“ ir matau tą pačią moterį, kurią mačiau prieš 20 min. mokykloje. Ji skuba iš mokyklos, bėga persirengti, kad ten galėtų daryti karpinukus, austų ar vestų ekskursiją. Šitai labai stebina. Nes kiek Punske ir Seinuose lietuvių? Apie 5000?

Gal daugiau.

Na, sakykim, 10000 – tai taip kaip Kelmė, vienas miestelis. Tai labai labai stebina. Mes apsilankėme Punsko kultūros namuose, pamatėm, kiek yra įvairios veiklos. Manau, kad dar vienas dalykas, apie ką Lietuva galėtų pamąstyti, tai apie tam tikrą sisteminę paramą šiam kraštui, o gal šito krašto pavyzdžiu – etninėms Lietuvos žemėms, kur dar išlikę lietuviški tam tikri elementai, lietuvybės tam tikri momentai.

Man atrodo, kad reikėtų keisti paramos strategiją. Mes kartais primityviai, instituciškai remiam nesišnekėdami su tam tikrais žmonėmis apie paramos prasmingumą, ko jiems labiausiai iš tikrųjų reikia. Manyčiau, kad parama turėtų būti susieta ne tik su tradicija, o visų pirma su kriterijais, ko mes tikimės. Vienokia parama turėtų būti tuose kraštuose, kur veikia laisva lietuviška mintis, laisvas lietuviškas žodis, ir kur vis dėlto jis yra aiškiai ideologizuotas. Manau, jog Lietuvai labai gerai, kad Švietimo ministerija perima tiek formalųjį, tiek neformalųjį išeivijos švietimą. Švietimas yra tik vienas iš įrankių vykdant politiką, nes esą dar socialiniai, kultūriniai, ekonominiai ryšiai su tais kraštais.

Gal prisimenat, kaip pernai Premjeras Andrius Kubilius kalbėjo, kad prasminga būtų sukurti ekonominės plėtros ekspertų grupę, turint omeny mūsų kraštą ir Pietryčių Lietuvą. Tačiau Lenkijos vyriausybė neparodė jokio susidomėjimo šiais Premjero žodžiais. Ką Jūs manot apie tokį pasiūlymą?

Lietuva tai ir sukūrė. Mes turim grupę, į kurią sueina įvairių sričių specialistai, dėl Pietryčių Lietuvos. Šiuo atveju, kai žiūri sistemiškai, pamatai, kokie galimi sprendimai. Mat jeigu žiūrime tik į švietimo klausimus, tai kiek bekalbėtumėm, kiek befinansuotumėm, anksčiau ar vėliau, jeigu mokykloje lieka 3 ar 5 vaikai, turėsime pasakyti: „Viskas, daugiau mes nebegalim finansuoti“. Kad būtų vaikų, čia turi gyventi žmonės, įvairaus amžiaus žmonės. Tam, kad jie čia gyventų, reikia spręsti socialines, kultūrines, ekonomines jų problemas. Manau, kad netgi labai prasminga tuos dalykus spręsti.

Kas įeina į tos darbo grupės dėl Pietryčių Lietuvos sudėtį?

Įeina visų ministerijų specialistai bei tų kraštų savivaldybių atstovai. Turime parengę Pietryčių Lietuvos programą, kur numatytos tam tikros ekonominio poveikio priemonės – nuo infrastruktūros dalykų, t. y. kelių tiesimo, iki švietimo ir kultūros klausimų. Yra visa programa, priemonių planas, ką valstybė daro šitame regione. Kiek žinau, šiek tiek stringa Jašiūnų dvaro renovacija. Mes, ŠMM, esame įsipareigoję plėtoti ikimokyklinį ugdymą, kad būtų steigiami darželiai, kad tėvai turėtų kur leist vaikus. Tai yra daroma. ŠMM vykdo stadiono Šalčininkuose statybą ministerijos lėšomis. Tai tokios priemonės. Gal darbai vyksta ne tokiais tempais, kaip tikėjomės, bet jie vyksta. Aš, pavyzdžiui, pasižiūrėjęs į Pietryčių Lietuvos mokyklas, galiu pasakyti, kad tokių mokyklų, kaip jos dabar atrodo, galėtų pavydėti ne vienas Lietuvos regionas. Manau, tai yra svarbu.

Kalbėjosi Irena Gasperavičiūtė, Punskas

„Aušra“, 2012/17

www.punskas.pl

Nuotraukoje: V. Bacys

Voruta. – 2012, rug. 29, nr. 20 (758), p. 1, 15.

Seinų - Punsko kraštas , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra