Apie prosenoviškus Vėlinių papročius

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Štai ir lapkritis peržengė namų slenkstį. Senovėje jį vadindavo spaliniu, gruodiniu, vėlių mėnesiu. Išties – koks gi lapkritis, jeigu tik vienas kitas lapelis ant medžių šakų belikęs. O jeigu jų ilgiau užsibūna medžio viršūnėje, o ne ant žemutinių šakų, tai rodo būsiant nelabai rūsčią žiemą.
 
Vidutinė oro temperatūra lapkrityje tesiekia 1-5 laipsnius šilumos; šlapdribomis ir įkyriai smelkiančiu „kiauliniu“ lietumi iškrenta nuo 40 iki 95 mm kritulių. Orai būdavo spėjami taip: jei lapkričio pradžioje pasirodo pirmas sniegas, po mėnesio bus tikra žiema. Jei lapkritis lietingas, žiema bus snieginga, jei šaltas – žiema bus lengva.
 
Šio mėnesio darbai daugiausiai jau po stogu. Patarlė sako: „Visi šventi atėjo – pats renkis į gryčią ir po pažasčia riekę nešk“. Kartu su derliumi iš laukų tarsi grįžta protėvių vėlės, ten globojusios javo brendimą. Lapkričio dienomis prisimenami šeimos mirusieji, aplankomi ir sutvarkomi jų kapai, aukojama likimo nuskriaustiesiems. Plevena žvakių liepsnelės kapuose – atmintis ir pagarba sušildo protėvių vėles.
 
Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Kosminiu šalčiu alsuoja vakarais prasiverianti dangaus bedugnė. Joje ryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip vėlių kelią ar pasaulio medį. Medžio šaknys – požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir senieji antkapiai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą. Medžiu mirusiųjų vėlės iškeliaudavo į dausas, esančias toli vakaruose, už devynių vandenų.
 
Visų Šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Manyta taip: baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje? Vėlinės gi krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo paaukotos šv. Mišios už visus mirusiuosius benediktinų vienuolyne Cluny, Prancūzijoje. Vienuoliai benediktinai ir į Lietuvą atnešė šią tradiciją. Tačiau čia būta vietinės rudeninių sambarių arba Ilgių šventės, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Apie ją paliko žinių pirmieji Lietuvos istorikai – XVI a. rašytojai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, lenkų metraštininkas Janas Dlugošas.
 
Tokia šventė labai būdinga žemdirbių tautoms ir yra kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Juk kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės saugo pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas. Drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios vėlės turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų yra kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių.
 
Pavyzdžiui, šilinių dzūkų kaimuose dar atmenama labai panaši protėvių pagerbimo, bendrų vaišių su jų vėlėmis šventė, vadinta Dziedais. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. Tai tarsi sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią.
 
Bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir saldzienė iš grikinių miltų. Lyg per šermenis… Prieš sėdant už stalo kuris iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotuoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės; ir net vietos joms palikta atsisėsti ant baltai numazgoto suolo. Stengtasi valgių turėti devynis; juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn.
 
Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių ar grikių grūdais. Graži ir prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio, tarsi pasižada tęsti kartų darbą – auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.
 
Į XIX a. pabaigą ėmė plisti paprotys ant artimo žmogaus kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakeles. 1880 metais Akmens kaime Varėnos rajone kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greit ši apeiga paplito visoje Lietuvoje.
 
Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių prabočių šešėlius – ši tradicija yra labai sena. Archeologai, tyrinėdami baltų genčių laidojimo papročius, visų laikų kapuose randa ugnies apeigų pėdsakų. Gal buvo tikima, kad išeinant į anapus, ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant.
 
Seniau per Vėlines, tęsiant senovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimo nutikimus, nuveiktus darbus.
 
Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose. Kaip ir raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tai palikusiam šį pasaulį artimajam švelniausių jausmų išraiška, pasiekianti poetines aukštumas. Dr. Jonas Basanavičius 1909 metais užrašė tokias raudos eilutes, išgirstas Veiverių kapinėse:
 
O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių…
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra