Apie pokario Klaipėdą, į kurią pašaukė gimtinės ilgesys

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Mano gimtąją Klaipėdą teko apleisti kraštui istoriškai lemtingų 1939-ųjų metų pabaigoje, tik ką atšventus savo dešimties metų jubiliejų. Iškeliavome į Kauną, o vėliau į Raudondvario vaikų prieglaudą.

Gimtadienio šventė buvo liūdna, nes mama suimta ir išvežta į Vokietiją, įkalinta Kotbuso (vok. Cotbus) moterų kalėjime, o tėvas – jau kovo mėnesį nacių ištremtas į Lietuvą, su juo nuo to karto neturėta jokių ryšių. Likome vieni du su metais vyresniu broliu Voldemaru, o mus globojo Lietuvos konsulo įgaliota globėja. Gimtadienio vaišes paruošė, stalą papuošė viena vokiečių šeima. Jie buvo nuostabiai geri žmonės. Vėliau, jau grįžusi į Klaipėdą, labai tikėjausi juos rasti, aplankyti.
Su Vokietija pasikeitus kaliniais, mama po dešimties mėnesių grįžo į Lietuvą, bet jau į sovietų okupuotą. Susirado mus prieglaudoje, trumpam apsigyvenome Kaune. Gimtinės ilgesys buvo stipresnis, nenumaldomas, tad 1945-ųjų kovo mėnesį, dar nenutirpus sniegui, išvykome į Klaipėdą.
Artėjant prie miesto, pasitiko neįtikėtinai kraupus vaizdas, nes pakelės sniege vis dar gulėjo sausio mėnesio kovose kritę vokiečių kariai. Laukai dėl gynybos buvo užminuoti.
Mūsų namo, nuomoto iš savininko Daugalio Bomelsvitėje, greta prekybos uosto, jau nebebuvo. Apsigyvenome mieste buvusiame sakytojo Idzelio name Laukininkų gatvėje (dabar Tiltų g. 29), jo antrame aukšte, prieš senąjį arba Frydricho turgų. Šiame name apsigyveno ir statybininkai. Jų laukė begalės darbų, nes sugriauto miesto vaizdas – neapsakomai klaikus. Pasak mano brolio (Pjaulokas V. Atsiminimai. Užrašyti 1992 VIII 28, Klaipėdoje), salėje, kur iki karo vyko surinkimai, jau buvo įsikūręs Liaudies teismas. Jisai, tas „liaudies teismas“, vis teisė ir teisė… liaudies priešus…
Einant Biržos tilto link abipus Laukininkų gatvės stovėjo didelių evangelikų bažnyčių pastatai. Kairėje pusėje buvo žemininkų (red. pastaba: nuo 1858 m. vadinta laukininkų, o po kelių dešimtmečių – žemininkų. Žiūr. Juška A. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX amžiuje. – Klaipėda, 1997. – P.279) arba Jokūbo bažnyčia, o dešinėje – reformatų. Jokūbo bažnyčios būklė buvo geresnė, todėl užėjau ir į vidų pasidairyti. Jau minėtuose brolio Voldemaro Pjauloko Atsiminimuose apie šią bažnyčią taip rašyta: Po sugrįžimo Klaipėdon vieną sekmadienį abu su mama nuėjome į bažnyčią. Atminty išliko toks vaizdas. Suolai, kuriuose buvo galima sėdėti, buvo sustumdyti į vieną eilę, asla pašluota. Stogas pramuštas, matėsi per jį geras gabalas mėlyno dangaus. Tačiau sukritęs vidun jis nebuvo. Aplinkui mėtėsi visokios nuolaužos, mūro gabalai, bet pakako vietos ir susirinkusiems žmonėms. Pamaldas lietuvių kalba laikė ikikarinės Klaipėdos sakytojas, surinkimų salės prie Klaipėdos muzikos mokyklos savininkas Ansas Baltris. Tuo laiku jis buvo jau kunigas, dirbo Kretingos parapijoje. Žmonių tą sekmadienį buvo nedaug, gal 20 ar 30. Ar kalbėjo ką nors kunigas apie bažnyčios atstatymą, parapijos atkūrimą, neatsimenu. Manau, kad pamaldos tuokart laikytos be jokio valdžios leidimo. Seniesiems Klaipėdos apylinkių gyventojams, ko gero, nė į galvą neatėjo mintis, kad norint susirinkti pasimelsti dar reikėtų kokio nors atsiklausimo.
Buvo nuomonė, kad ją dar buvo galima atstatyti (red. pastaba: klaipėdiškis inž. arch. Arvedas Kybrancas ir jo vadovauta specialistų ekspertų komisija iš Vilniaus argumentuotai pagrindė šią nuomonę atliktais mūro tyrimais bei įvertindama išskirtinę architektūrinę ir meninę pastato reikšmę, esant negausiam senajam miesto paveldui).
Reformatų bažnyčia buvo visiškai sugriauta. Prie Jono kalnelio riogsojo evangelikų liuteronų Jono bažnyčios griuvėsiai. Griuvėsius nuvalius, jos vietoje pastatytas miesto… tualetas. Turgaus gatvė išlikusi mažai pažeista. Visiškai sveikas išliko kino teatras (po karo garsėjusi „Baltija“), net ir vidus, suolai. Ten galėjau prisirinkti puikių kino garsenybių nuotraukų. Apgailėtina, kad naujuoju laiku čia buvo įsikūrusi rūbų, avalynės ir kitokios prekybos mugė, o galiausiai sudegė ir pastatas virto tvoromis aptvertu vaiduokliu…
Evangelikų bažnyčioms virtus griuvėsiais, pamaldos nuo 1947 m. vyko pietinėje miesto dalyje, Smeltėje (Šešupės g. 2) pas žveją Joną Kaitinį, jo name ir kieme. Ten konfirmacijai mane ruošė Heinrichas Kurmis, kuris, perkopęs 90 metų, neseniai palaidotas Priekulėje. Jį globojo priekuliškė Marija Skrabs.
Kitapus Biržos tilto abipus gatvės senojo pašto, biržos ir kitų pastatų vietoje riogsojo griuvėsiai. Šiandien jų vietoje – skverai, aikštė ir muzikinis teatras. Beveik sveiki išliko naujojo pašto, Vytauto Didžiojo gimnazijos, Mokytojų seminarijos ir Pedagoginio instituto, pavyzdinės mokyklos, sporto salės pastatai.
Bomelsvitės kvartalas visas virtęs griuvėsiais, kaip ir ten stovėjusi anglikonų bažnyčia (Malkų g. 7). Ko nepajėgta išgriauti karo ar pokario metais, likviduota dėl prekybos uosto plėtros jau vėlesniais metais. Buvo išlikęs tik vieno aukšto namas – dabar ir jo nebėra… Kaimynystėje visiškai sugriauta ir R. katalikų bažnyčia.
Daugelis miesto pastatų buvo užminuoti. Kiekvieną rytą būrys išminuotojų žygiuodavo į pavojingą darbą su metalinėmis dalbomis ant pečių ir daina lūpose. Iš tos dainos prisimenu tik priedainį:
Dumčik dumčik, / Dumčik dumčik, / Gul mergelė pataluos.
Pirmieji gyventojai buvo šio miesto senbuviai – Stubros šeima, Prišmantai, Kaitiniai ir daugelis kitų. Mieste buvo daug kariškių. Nuo kareivių įsiveržimo naktį namą saugojo ginkluota sargyba. Netrukus grįžo ir hitlerinės Vokietijos laikais (po 1939 m. kovo 22 d.) deportuoti gyventojai, kurie Klaipėdoje buvo apsigyvenę po 1923 m, t.y. po Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos.
Artėjant sovietinei armijai, miesto gyventojai buvo priverstinai evakuoti į Rytprūsius ir toliau į Vokietiją, o namuose palikta visa tai, ko nepajėgta pasiimti – liko baldai, knygos, indai ir kita. Iš Lietuvos važiuodavo žmonės sunkvežimiais rinkti „trofėjų”, o dažniausiai – baldų. Man patiko ieškoti įdomybių: su broliu prisirinkome knygų, madų žurnalų, radau ir Klaipėdoje leisto laikraščio „Lietuvos keleivis“ komplektą. Deja, visą mano „turtą“ netruko konfiskuoti čekistai. Iki šiol labai gaila „Lietuvos keleivio“ komplekto, o taipgi J. W. Goethes raštų ir nuotraukų.
Dabartinėje Tiltų gatvėje buvo atidaryta pirmoji maisto prekių parduotuvė. Juos galėjai gauti už korteles. Kiek vėliau buvo atidaryta parduotuvė ir aukštiems pareigūnams. Čia prekės buvo gaunamos tik už specialias maisto korteles, kurios skyrėsi pagal rangą: „liter A“ ir „liter B“.
Prasidėjo uosto atstatymo darbai. Darbo pajėgos – menkos, nes dar buvo labai mažai gyventojų. Į darbą naujai įsteigtoje grūdų paruošų kontoroje mane pakvietė tiesiog gatvėje. Tuomet man buvo 15 metų. Atėjusi į darbą radau būrelį būsimų darbuotojų – jaunimas, tarp jų ir vietinių, klaipėdiškių, o kiti – atvykę iš Lietuvos. Kontora turėjo priimti iš vagonų grūdus, kurie buvo skirti pavasario sėjai. Juos sandėliavo ir senose miesto kapinėse išlikusioje evangelikų bažnytėlėje (vėliau čia buvo įrengta stačiatikių bažnyčia, cerkvė) ir malūno sandėliuose (Tilžės g. 4). Iš čia grūdai buvo skolinami naujakuriams ir vietiniams kaimo gyventojams. Juos reikėjo grąžinti nuėmus derlių rudenį, bet su 10 proc. priedu. Mūsų pareiga buvo rašyti kvitus rusų kalba. Arkliais kinkytais vežimais privažiuodavo ūkininkų iš viso Klaipėdos krašto. Krūvis buvo labai didelis – teko dirbti iki antros valandos nakties.
1945 m. pradėjo veikti dieninė mokykla ir suaugusiųjų gimnazija. Dieninės mokyklos pirmasis direktorius buvo Kazimieras Trukanas (1892–1957), o suaugusiųjų gimnazijos – Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas, 1898–1981). Tęsti mokslą galėjau tik kitais mokslo metais, nes dėl darbo krūvio nebuvo galimybės lankyti pamokų.
Miesto kapinės atrodė klaikiai: išdraskytos koplyčios, į mūro sienas atremti griaučiai, kuriems į rankas įstatyta šluota. Kažkam – tai linksma išdaiga, o man buvo klaiku ir graudu. Dabar kapinių vietoje yra skulptūrų parkas. Panaikinus kapines, jose liko mirusiųjų palaikai. Ten laidota ir pokario metais. Dauguma pokario metu mirusiųjų palaikų buvo perlaidoti Joniškės kapinėse, bet daug jų liko ir neperlaidotų. Tarp jų ir garbingos lietuvininkų Zaunių šeimos atstovė, vaikų gydytoja  Augustė Zauniūtė, pirmoji Mažosios Lietuvos moteris, įgijusi medikės diplomą. Šiose kapinėse ilsisi pirmoji vokiečių nacių auka – Petras Kontautas. Aš, brolis ir mama dalyvavome tose laidotuvėse. Mes su broliu Voldemaru atsiminėme ir vietą, kur jis buvo palaidotas – teko ir televizijos žurnalistei ją parodyti. Brolis jau pasimirė. Kažin, ar dar yra gyvų liudininkų, kurie dalyvavo tose laidotuvėse. Todėl būtų gražu, kad jo kapo vieta būtų įamžinta atminimo lenta.
Miesto gyventojų skaičius sparčiai didėjo. Kūrėsi naujos įstaigos, pavyzdžiui, Tarybinių ūkių tiekimo kontora, Lietkoopsąjunga ir kitos. Saugumas dirbo jau man atvykus. Jo būstinė buvo S. Nėries gatvėje. Buvau ir aš ten tardoma, nors man tebuvo 15 metų. Tuomet dirbau Grūdų paruošų kontoroje ir norėjo siųsti į buhalterijos kursus Riazanėje. Vienas mūsų jaunas darbuotojas patarė prisidžiovinti maišą džiūvėsių, nes Rusijoje – badas. Mane tardė dvi valandas ir davė pasirašyti, kad niekam apie tai nesakysiu.Grįždama sutikau mūsų jaunuolį ir viską papasakojau – jis tuojau pat išvyko iš Klaipėdos. Miesto vykdomosios valdžios pirmasis vadovas buvo Viktoras Bergas (1906–1983). Partijos komitetų buvo du – miesto ir rajono. Rajono komitete dirbo rusų tautybės žmonės. Pirmasis Klaipėdos teisėjas – Karpavičius. Jo duktė – mokytoja, gyvena Klaipėdoje.
Vėliau perėjau dirbti į Lietkoopsąjungą sekretore. Buvo susirašinėjama lietuvių kalba. Papildomai man teko tvarkyti ir darbuotojų asmenines bylas. Tą darbą dirbau neilgai, nes rajono partijos komitetas reikalavo mane atleisti kaip nepatikimą. Man tvarkant darbuotojų asmenines bylas, dažnai lankydavosi saugumo darbuotojai, pasiimdavo visas bylas ir atskirame kabinete jas tikrindavo. Po tokių tikrinimų buvo areštuotas vienas parduotuvės darbuotojas, kurį po daugelio metų teko sutikti. Jo sūnus yra Klaipėdoje žinomas chirurgas, labai panašus į tėvą. Nors pavardę prisimenu, bet neminėsiu – nenoriu drumsti artimųjų ramybės. Iš sekretorės pareigų neatleido, bet darbuotojų asmenines bylas tvarkyti atėjo kita, patikima darbuotoja.
1945 m. Klaipėdos tabako fabriko patalpose buvo karo belaisvių vokiečių stovykla. Jie valydavo griuvėsius ir grįždami kiekvienas nešė rankose po plytą, iš kurių sumūrijo prie gatvės esančias administracines patalpas. Nedidelis būrelis belaisvių buvo paskirtas ir į Grūdų paruošų kontorą. Sandėliuose jie maišė grūdus, kad nekaistų. Man teko vertėjos darbas, nes mokėjau vokiečių kalbą, o ir rusų kalbą jau buvau gerokai pramokusi. Stovykla veikė su pertrauka. Belaisviai buvo išvežami nežinoma kryptimi. Po poros mėnesių tabako fabrike vėl veikė belaisvių stovykla, kuri tais pačiais metais ir likviduota.
Į uosto atstatymo darbus atvyko daug rusų tautybės žmonių. Buvo ten ir lietuvių, kurie jau tarpukaryje dirbo uoste. Po darbo gyventojai valė griuvėsius. Uosto krantinėje sprogo – spėliota, kad į krantinę atsitrenkė nesprogusi mina. Gi saugumas nustatė, kad tai diversija. Rado ir „kaltininkus“ – ten dirbusius lietuvius. Vienas mūsų geras pažįstamas Žemavičius buvo nuteistas 10 metų kalėti. Visą paskirtą terminą nekaltai kalėjo Sachaline. Grįžo visiškai palūžusia sveikata.
Pirmasis Klaipėdos dienraštis vadinosi „Švyturys“, vėliau „Tarybinė Klaipėda“ Prisimenu, ten dirbo poetas Danas Pumputis (1913–1980). Buvo įdomus žmogus, gaila, kad užmirštas. Vėliau jis dirbo „Tiesos“ redakcijoje.
Pradėjo veikti Dramos teatras. Pirmasis režisierius – Romualdas Juknevičius (1906–1963). Labai įsimenantis jo suvaidintas Šmagos vaidmuo A. Ostrovskio komedijoje „Be kaltės kaltieji“. Gerai atsimenu Angelės Ignatavičiūtės–Petkevičienės sukurtą Eglę ir Vytauto Kanclerio (1925–1997) Žilviną – spektaklyje „Eglė, žalčių karalienė“ (šiuo spektakliu 1946 m. buvo atidarytas teatras), Gražiną Balandytę „Pelenėje“, Balio Juškevičiaus komiškus vaidmenis.
Sparčiai gausėjant gyventojų, kūrėsi ir naujos mokymo įstaigos: Mokytojų seminarija, Mokytojų institutas, Muzikos mokykla, Jūreivystės mokykla. Muzikos mokyklai 1945–1956 m. vadovavo kompozitorius Juozas Karosas (1890–1981). Nuostabus žmogus ilgais žilais plaukais, visada besišypsantis. Kompozitorius buvo labai populiarus, visi jį pažinojo ir jis visus pažinojo – gatvėje sveikinosi su praeiviais. Jūreivystės mokykloje viskas buvo dėstoma rusų kalba. Mokėsi joje ir lietuviai, bet daugumą sudarė rusų tautybės kursantai. Baigę mokyklą, daugelis lietuvių paskyrimus gaudavo toli nuo Lietuvos, dažniausiai Murmanske arba Vladivostoke.
Pradžioje buitis buvo nelengva, bet nebadavome. Gyventojai pirko iš naujakurių „samagoną“ ir mainė jį į kariškių turėtus amerikietiškus kiaulienos konservus. Vietiniai krašto žmonės dar nebuvo išmokę gaminti naminės „ruginukės“. Netrukus pradėjo veikti turgus senojo Frydricho turgaus vietoje. Suvažiuodavo kaimo žmonės su vežimais, atveždavo kaimiškos duonos, pieno, varškės, žąsų. Labai pigūs buvo tik ką pagauti unguriai. Atvažiuodavo į mūsų šeimą senas žvejys Bastikis iš  Preilos ir džiaugėsi, kad dabar geri laikai žvejams – turėjo daug laisvės, bet ji truko neilgai.
1947 m. prasidėjo masinė tremtis į Sibirą. Niekas nesijautė saugus, buvo labai baisu. Mano namuose susirinko būrelis klasės draugų. Būryje drąsiau – vienas kitą guodėme, kad aplenks mus. Vežimai vyko naktį. Suūžus automobiliams, klausydavomės ar pravažiuos pro šalį, ar sustos prie mūsų namo. Taip akių ir nesumerkdavome visą naktį. Kitą dieną ėjome į stotį, kad atsisveikinti su tremiamais draugais. Iš mūsų klasės į tremtį pateko klasės seniūnas ir dar viena klasės draugė. Jie neturėjo kada nusikalsti mūsų „vaduotojams“, nes dieną dirbo, o vakare mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje…
Teko stebėti pilną saulės užtemimą – tai buvo nuostabus reginys. Diena saulėta, be jokio debesėlio. Nesunku buvo pasiruošti stiklą, nes degtukai smarkiai rūko. Aiškiai galėjome stebėti, kaip šešėlis pamažu dengia saulę ir pradeda temti. Buvo turgaus diena. Labai sunerimo arkliai, ėmė žvengti, o nurimo tik pradėjus švisti. Ne kiekvienam tenka tokį reginį savo gyvenime matyti, nes tai labai retas reiškinys toje pačioje geografinėje platumoje.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra