Apie paveldo euroremontą ir Vincą Grybą

Autorius: Data: 2011-03-21, 11:35 Spausdinti

Valdemaras KLUMBYS

Šis straipsnis buvo atsakas į Jurbarko laikraščio „Mūsų laikas“ prašymą parašyti komentarą apie Vinco Grybo paminklo perkėlimą.

Jį spausdinti laikraštis atsisakė dėl pernelyg didelės apimties. Keista, jog laikraščio nedomina plačiau pagrįsta nuomonė, nerūpi skatinti viešą diskusiją apie savo krašto reikalus. Manau, jog šiame straipsnyje liečiamos problemos svarbios ne tik jurbarkiškiams.

Pastaruoju metu Lietuvoje kilo tiesiog šišas atkurti dvarus ir parkus tokius, „kokie jie buvo“ kažkada, iki sovietmečio. Blogiausia, jog ši iš pirmo žvilgsnio sveikintina iniciatyva virsta tų menkų dvarų likučių, kuriuos dar turime, galutiniu sunaikinimu. Padaromas eilinis „euroremontas“ sunaikinant išlikusius langus, duris, rankenas, turėklus, juos pakeičiant naujais „tokiais pat“, nudaužant autentišką tinką, kad ir su „neautentišku“ sovietiniu sluoksniu, sudedant langus „su paketais“, kartais net ir plastikinius. Po tokios rekonstrukcijos (o iš tiesų – paprasčiausio remonto, kurį daro ne restauratoriai, o eiliniai statybininkai) autentiškos lieka, duok Dieve, pastato plytos.

Parkų padėtis irgi panaši: juos bandoma padaryti tokius, „kokie jie buvo“, visiškai nepaisant, jog parkas yra gyvas organizmas, kuris vystosi, auga, keičiasi. Jis tiesiog negali būti toks, koks buvo prieš šimtą metų. Be to, Lietuvoje beveik nėra rimtų istorinių parkų specialistų, todėl tokiomis rekonstrukcijomis užsiima architektai, ne itin išmanantys parkų specifiką, kartais ir visiški profanai šioje srityje, bandantys realizuoti savo niekuo neparemtas „vizijas“. Ne taip jau retai pasitaiko, kad taip rekonstruojant parkas subjaurojamas, jo, kaip kultūros ir gamtos paveldo objekto, vertė gerokai sumažinama (pvz., Vilniaus Sereikiškių, Marijampolės miesto ar Taujėnų dvaro parkai). Daugeliu atveju tokios rekonstrukcijos tėra būdas „įsisavinti“ ES pinigus, o dvarai – tik priemonė, kuri įsisavintojams nelabai terūpi, kaip ir paveldas apskritai. Todėl, deja, tenka skaudančia širdimi žiūrėti, kaip milijonai, kurie galėtų būti skirti tikrai restauracijai, yra išsidalijami verslių piliečių, o už atlikusius pinigus tai, kas dar yra išlikę, tiesiog sunaikinama „sukuriant praeitį“.

Vienas iš naujausių projektų – planai Jurbarke rekonstruoti dvarą su parku ir dėl to iškeldinti paminklą Vincui Grybui. Jei jau kalbame apie XIX a. konteksto atkūrimą, tai pirmiausia turėtume suprasti, kad tai yra neįmanoma. Svarbiausia, kad dvarų, tokių, kokie jie tuomet buvo, jau nebėra. Jie nebeturi šimtų ir tūkstančių ha žemės, jų socialinė, kultūrinė ir ekonominė funkcijos visiškai pasikeitė, todėl neįmanoma jų ir atkurti kaip socioekonominio vieneto. Galima tik išlaikyti tai, kas išliko – pastatus ir parkus, paversti juos naujais kultūros židiniais.

Esminis žodis čia yra „išlaikyti“. Tai reiškia, kad reikia ne stengtis „atkurti“ tai, kas buvo (o iš tiesų – sukurti naują praeities muliažą), bet išlaikyti tai, kas dar yra. Jei parke sovietmečiu atsirado nauja alėja – tegul būna. Juk ja vaikščiojo ne viena žmonių karta, ji kelia sentimentų: gal kažkas čia pirmą kartą prisipažino meilę, pasibučiavo, o kitas svajodavo vaikščiodamas parko takais. Neabejoju, kad daugelio vaikystės prisiminimuose parkas yra toks, nerekonstruotas. Tai jau yra jurbarkiškių istorija. Taip, ne tokia, kokia buvo planuota XIX a. Bet tuomet, Vasilčikovams gyvenant Jurbarko rūmuose, pašaliniai į parką įleidžiami nebuvo. Tai gal reikia atkurti tokį kontekstą?

Jurbarkiškiai nori atkurti kažką, ko patys nei matė, nei žino, kaip tai atrodys, ir atsisakyti savo atminties, savo praeities, kurią dar gali pačiupinėti, paliesti, pamatyti. Tarsi tas dvaras, parkas, paminklas būtų jiems svetimi, nereikalingi, nekeliantys jokių emocijų. O gal taip ir yra? Parkas apleistas? Tuomet reikia sutvarkyti, išvalyti, pasitelkus specialistus – kai ką pakoreguoti, o ne pulti naikinti tai, kas yra dabar, vaikantis praeities miražų.
Dar keisčiau, kad parką tvarkyti pradedama nuo… paminklo V. Grybui iškeldinimo. Kam jis trukdo? Argumentuojama, jog jis stovi per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautų centrinių dvaro rūmų vietoje, todėl darko parką (!). Kiek supratau, tų rūmų atstatyti neketinama. Jie buvo viso ansamblio akcentas, iš jų buvo žiūrima į parką. Tai apie kokį XIX a. konteksto atkūrimą dabar begalima kalbėti? Reikia tiesiog susitaikyti su tuo, kad laikas bėga, ir viskas keičiasi. Galima pašalinti šašus, kokiais ne viena dvarvietė buvo „papuošta“ sovietmečiu, parkuose statant daugiabučius ar net ir kiaulių fermas. Tačiau ar paminklas V. Grybui yra toks šašas? Tikrai nemanau.

Paminklą statant nebuvo iškirsti parko medžiai, nebuvo suformuota aikštė ar panašiai. Atvirkščiai, paminklas kaip tik užpildo erdvinę tuštumą, atsiradusią vietoje rūmų. Paminklo architektas – Eduardas Budreika, vienas žymiausių klasicizmo tyrinėtojų Lietuvoje. Architektas žinojo, ką daro, statydamas paminklą būtent toje vietoje – jį pastatė parko alėjos ašyje ir taip įliejo į parko kompoziciją, nė kiek jos nesugadindamas. Todėl ir teiginys, kad paminklas iškrenta iš XIX a. konteksto, man rodo, jog tai sako žmonės, neišmanantys nei parkų, nei dvarų. Galbūt jiems ir nerūpi. Jei tokie žmonės imsis „rekonstrukcijos“, tai tegaliu užjausti jurbarkiškius.

Nugriauti, perkelti – lengva (tik brangiai kainuoja). O kas bus vietoje paminklo? Rūmų niekas neatstatys, akcento, bent kažkiek užpildančio jų trūkumą, neliks, paminklas bus nugrūstas į jam nepritaikytą aplinką (juk kiekvienas monumentas yra projektuojamas atsižvelgiant į erdvę, kurioje stovės). Be to, autentiška dvaro kiemo, kur numatoma perkelti paminklą, erdvė taip pat bus sunaikinta. Kaip tai dera su XIX a. konteksto atkūrimu? Taigi, perkėlime matau vienus minusus ir nė vieno teigiamo dalyko.

Tiesa, perskaičiau Jono Rekešiaus argumentą, jog gėda rekonstruoti parką, kuriame gyveno cariniai kolonistai, „iš kurio sklido rusifikacija, kova prieš katalikų tikėjimą ir lietuvišką žodį“. Keista girdėti tokius argumentus iš humanitarinių mokslų daktaro. Pats teiginys atrodo tiesiog juokingai. Pagal jį reikėtų patikrinti Lietuvos dvarų (o gal ir visų pastatų?) istoriją ir tuos, kuriuose gyveno nepriimtini (kam?) žmonės, galima griauti, jais nereikia rūpintis. Tiesa, tuomet reikėtų pradėti nuo dabartinės Prezidentūros, kurioje gyveno ne šiaip rusifikatorius, o pats generalgubernatorius – carinės politikos vykdytojas, o kartais ir kūrėjas, kaip Michailas Muravjovas. Pastatai bei parkai, kad ir kas juose gyveno, yra mūsų paveldas ir visais jais turime rūpintis, nes tai mūsų praeitis, kad ir kokia ji būtų. Svarbu, kad tas rūpestis būtų tikras, o ne priedanga pasipelnyti iš ES pinigų.

Lygiai tas pats pasakytina ir apie sovietinius paminklus. Tai mūsų praeitis ir mūsų savastis. Niekur nedingsime nuo to, jog buvome okupuoti, tuomet gyvenome ir kūrėme. Labiausiai ideologizuoti paminklai Leninui bei partiniams veikėjams jau nugriauti. Liko bene vienintelis tokio pobūdžio monumentas – Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje. Ir tegul būna. Kaip priminimas, kas buvo, kaip buvo. Kad buvo. Ir galbūt kaip perspėjimas. Kad tai daugiau nepasikartotų. O sovietiniai paminklai kultūros veikėjams dažnai yra labai geri, profesionalūs. Deja, daugelis dabartinių „patriotinių“ paminklų menine kokybe jiems neprilygsta. Tačiau tai jau ne sovietmečio, bet mūsų bėda, o gal ir gėda.

Aišku, sovietmečiu ir monumentai kūrėjams tarnavo propagandai, jie buvo statomi tik „patikimiems“ ar ideologiškai tikusiems žmonėms. Jei jau norime keisti tuomet suformuotą simbolinę kūrėjų hierarchiją, tai statykime paminklus tiems, kuriems tuomet jie negalėjo būti pastatyti, o ne griaukime esančius. Griaudami mes parodome, jog esame tokie patys sovietiniai žmonės, kokie buvo ir tuometiniai ideologai: mes norime matyti vienplanį pasaulį, kur būtų aiški kūrėjų hierarchija, kai žymesniam, svarbesniam kūrėjui paminklas turi būti didesnis ir svarbesnėje vietoje. Tačiau dabar, postmoderno epochoje, gali sugyventi įvairūs požiūriai ir įvairios hierarchijos. Demokratija bei laisvė reiškia taip pat ir nuomonių pliuralizmą. Tegul egzistuoja ir paminklų įvairovė. Jei jau mes tikrai norime būti demokratiški.

Ir dar apie V. Grybą. Yra teigiančių, jog jis paminklo nevertas, nes išdavė Lietuvą, buvo prisitaikėlis. Oi, kiek daug paminklų reikėtų nugriauti – ir Salomėjai Nėriai, ir Petrui Cvirkai, ir Vienuoliui… Jie, tiesa, spėjo ir labiau sovietiniam režimui pasitarnauti nei V. Grybas. Beje, šio tarpukariu sukurtus paminklus Simonui Daukantui, Vytautui, Vincui Kudirkai, „Žemaitį“ tokiu atveju irgi reikėtų nugriauti, kad jau išdavikas… Taip, žinoti apie šį skulptorių verta viską. Tiek tai, kad jis buvo vienas talentingiausių Lietuvos skulptorių monumentalistų, sukūręs ne vieną puikų paminklą. Tiek ir tai, kad jis dar nepriklausomybės metais prijautė komunistams, po Lietuvos okupacijos gana aktyviai talkininkavo sovietams, sukūrė Stalino paminklą. Taip pat ir tai, jog jo, kaip ir kiekvieno žmogaus, sušaudymas vien už idėjas (ar tautybę) karo pradžioje yra nepateisinamas. Prisitaikėliu jis turbūt ir nespėjo tapti, jei tikėjo, kaip ir daugelis kultūrinio elito atstovų, „šviesiu komunistiniu rytojumi“. Išdavikas? Galima tokiu laikyti, kaip ir didelę dalį tarpukario kūrėjų, kurie po okupacijos ne iš karto suvokė, kas atsitiko. Ar V. Grybas išskirtinis? Štai kitas skulptorius, Bronius Pundzius, 1938-aisiais kūrė A. Smetonos biustą, o sovietams užėjus – Stalino. Bet tai jau platesnės diskusijos apie mūsų kultūrinio elito laikyseną 1940–1941 m. tema. Ji sudėtinga. Nuteisti lengva, daug sunkiau – suprasti. Ne pateisinti, o suprasti visą to laikotarpio sudėtingumą.

www.bernardinai.lt

Kultūros paveldas , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra