Apie moterų pavardes
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Pastaruoju metu teko daug įsitraukti į lietuvių vardų ir pavardžių istorijos tyrimą. Parašiau knygą Lietuvių asmenvardžiai, kuri turėtų pasirodyti jau šiais metais. Įvairūs asmenys manęs dažnai teiraujasi, kaip žiūriu į neva moderniškas moterų pavardes Žvirblis ir Žvirblė vietoj Žvirblytė ir Žvirblienė. Iš anksto pasakysiu, kad su mažomis išimtimis – neigiamai. Ir štai dėl ko.
Iš senų laikų lietuviai paveldėjo aiškią ir labai patogią asmens įvardijimo sistemą. Žmogaus, kurio pavardė Žvirblis, dukterį vadindavo Žvirblytė, su mažybine priesaga, nes juk tai – mažas žmogus, dar vaikas. Vietoj priesagos -ytė tam tikrais atvejais dėdavo -aitė, -ūtė, -ikė ir kt. priesagas, kurių pirmykštė reikšmė taip pat buvo mažybinė. Suaugusi Žvirblytė virsdavo Žvirblė. Taip vietomis pasakoma ir dabar. Tačiau plačiai tokia vartosena neįsigaliojo, nes forma Žvirblė ilgainiui gavo senmergės reikšmę.
Kai Žvirblytė (Žvirblė) ištekėdavo, ji gaudavo vyro pavardę su priesaga –ienė (vietomis –uvienė), taigi už Karvelio ištekėjusi virsdavo Karvelienė. Jos nevadindavo Karvelė, nes nebereikėjo nurodyti moters subrendimo, juk tai jau ištekėjusi moteris, taigi žmona. Pasakydavo Karvelė (su -ė iš vyro pavardės!) tik pašaipiai, paprastai, jeigu moteris būdavo laisvo elgesio, kaip liaudis sakydavo, paleistuvė. Taip ir dabar vietomis tebesakoma.
Analogiškai būdavo daroma ir su vyriškomis pavardėmis. Žvirblio sūnų vadindavo Žvirblytis (Žvirblaitis ar pan.), o kiek ūgtelėjusį – daug kur Lietuvoje – Žvirbliokas. Vedęs sūnus gaudavo tėvo pavardės formą (taigi Žvirblis), nes nuo tos formos turėjo būti daromas vaikų įvardijimas. Pas mus, kaip ir daugelyje pasaulio kraštų, yra vyriškoji (ne moteriškoji) palikuonių įvardijimo linija.
Kartais išgirstame, kad moterys ima vartoti vyriškąją pavardės formą, pvz, Žvirblis vietoj Žvirblytė ar Karvelis vietoj Karvelienė. Čia jau visai negerai. Taip daryti neleidžia lietuvių kalbos sistema, skirianti daiktavardžių giminę galūnėmis, be to, tokia vartosena yra nelogiška. Ji ir nepatogi, nes netobula. Man pačiam teko atsiprašyti vieno žymaus vokiečių mokslininko, kai jį supainiojau su tą pačią pavardę turinčia moterimi. Užsieniečiai baltistai ne kartą man yra išreiškę susižavėjimą tobula lietuvių asmens įvardijimo sistema. O mes, pamėgdžiodami svetimuosius, jos kratomės!
Kebliau su galūnėmis -ė tipo moteriškosiomis pavardėmis. Tokios pavardės kaip Žvirblė „Žvirblytė“, daromos iš tėvo pavardės, lietuvių antroponimikos dėsniams neprieštarauja. Kitas klausimas, ar tikslinga jas vartoti. Be to, negalima pasakyti Karvelė „Karvelienė“ – kai moteriškoji pavardė su galūne -ė daroma iš vyro pavardės – tipo pavardes. Jų daryba kertasi su lietuvių antroponimijos raida. Jos tarmėse turi neigiamą reikšmę. Tokių pavardžių vartoti nepatartina.
Kokia išeitis? Labai paprasta. Nereikia drausti moterims netinkamai vadintis. Juk tuo atveju jos vis tiek taip vadinsis. Tačiau būtina, kad jos žinotų, jog netinkamai elgiasi. Tegu pati moteris nusprendžia, ar verta jai sudarkyti savo pavardę, vadintis Karvelė vietoj Karvelienė tik dėl to, kad iš pavardės nebūtų aišku, jog ji yra ištekėjusi. Be to, tasai aiškumas apgaulingas. Jeigu pavarde Karvelė pasivadinusi moteris turi vyrą Karvelis, vis tiek aišku, kad ji ištekėjusi. Tai – stručio metodas slėpti galvą smėlyje. Daugiau nieko.
Beje, lietuvių asmens įvardijimo sistema išsirutuliojo savarankiškai, ji nepatyrė lenkų kalbos įtakos, kaip kartais klaidingai manoma. Kas kita patys asmenvardžiai, kurie buvo amžiais nuolat lenkinami, slavinami, vokietinami ar kitaip perdirbinėjami, daugiausiai svetimųjų administracijos.
Voruta. – 2009, bir. 20, nr. 12 (678), p. 1, 16.
