Apie margųjų raštų audėjas ir atkočius

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Senajame kaime Gavėnios laikas – žiemos darbų užbaiga. Prie sodybos į medžius sutūpusios varnos karksi: „Ausk, ausk, ausk!“ Ir tikrai dažnoje pirkioje šiuo metu galima būdavo girdėti audimo staklių bildesį. Kaip toje mėgdžionėje: „Pykšt pokšt, tapu tapu, pupu pupu, klepu klepu!“ Prisiausti, prisiverpti merginoms reikėdavo iki Pempinių dienos – kraičio skrynios papildymui.
 
Žinia, padėdavo ir mama, patyrusi audėja. Pempinės arba Juozapinės, kovo 19-oji – tai jau beveik pusiaugavėnis. Nuo tada prasideda kiti rūpesčiai.
 
Kaime anksčiau bene visos moterys mokėjo austi. O ir šiandien dažnoje senoviškoje sodyboje dar galima pamatyti tebelaikomus audimo staklių rėmus – ar pastogėje prie klėtelės, ar kur ant aukšto. Tačiau išgirsti jas pyškant – jau reta kur…
 
Pradedant austi, darant metimą, senovėje būdavo tokių „persergėjimų“. Sakydavo, kad imtis darbo reikia ramią, be vėjo dieną, ne turgadienį, antraip audžiant pinasi siūlai, trūkinėja gijos. Gerai, kad būtų mėnulio delčia. Ir saugodavo, kad kas neperžengtų per metimo siūlus. Tada kaip užkerėta – labai mazgosi audžiant. Pataisyti reikalus esąs tik vienas tikras būdas: reikia ištraukti iš krosnies pagaikštį, su kuriuo užžarstomos žarijos, ir su rūkstančiu apeiti aplink stakles.
 
Užėjus į trobą ir radus audėjėles riečiant audeklą į stakles, pasisveikinti taip reikėdavę: „Padėk Dieve! Mačiau pamiškėj kiškis strūnas taiso!“ Džiaugiasi audėjos, jei kas domisi jų darbu, pagiria raštus. Labai įvairūs ir įdomūs yra rinktinio audimo raštų pavadinimai, kaip šit: žvaigždutės, arkliukai, žėgliukai, rykštelės, eglutės, grėbliukai, šakutės, šluotelės, kryžiokėliai, pinučiai, varteliai, arškietukai, kukučiai, varliukės, paukštukai, avižėlės… Audėjos tuos raštus užkoduodavo skaičių stulpeliais, išreiškiančiais pakojų mynimo seką. Būta net ant medinės lentelės išpjaustinėtų skaičiukų. Taip viena audėja kitai perduodavo patikusį raštą.
 
O jau audimo būdų kiek! Audimas yra vienytis, trilypis, trinytis, lamstytis, blakytis, skrandraštis, penknytis, šeškytis, aštuonnytis, dešimtnytis, dvyliknytis. Apie blogą audimą taip pasakydavo: „Audeklas kaip arimas“, „Pro audeklą varlės lando“.
 
Jeigu koks berniokas, nenusitverdamas užsiėmimo, vis trainiodavosi aplink stakles, trukdydamas darbą, audėja pasiųsdavo jį pas kaimynus tariamai „žiočių paskolinti“. Žiotys – tai tarpas tarp pakojų, susidarantis jas minant. Tam žiopleliui į maišą įdėdavo akmenį, ir neškis namo. Kitą kartą supras audėjų juokus!
 
Kaimo moterys ausdavo žiemomis, pradėdavo dienai kiek pailgėjus, kai daugiau šviesos. Kai kuriuose dvaruose būdavo įkurtos audyklos. Jose darbuodavosi profesionalūs audėjai vyrai, vadinami atkočiais. Miestuose pagal viduramžių tradicijas audėjai vienydavosi į cechus.
 
Štai Vilniuje buvo du atskiri audėjų cechai: vilnos ir drobės, įsisteigę XVI amžiaus antroje pusėje. 1684 metais Vilniaus magistratas patvirtino naują statutą bendram kepurių, kojinių, gelumbės (milo) gamintojų cechui, nes senasis pražuvo karo su Maskva metais. Į cecho meistrus taip pat buvo galima priimti vilnos dažytojus. Statute įrašyta svarbi privilegija – pirmenybė perkant vilną iš vietinių bei atvykėlių pirklių. Dar viena šio cecho taisyklių ypatybė, turbūt susijusi su giliomis vietinėmis audimo tradicijomis – pameistriai galėjo atsisakyti varginančios kelionės stažuotei užsienio miestuose, sumokėdami cecho kasai 30 auksinų.
 
Vilnonio audinio technologija nesudėtinga: audinys dažniausiai keturnytis, drobinio ar ruoželinio pynimo. Svarbu, kaip bus atlikta apdaila. Tai atliekama apkarpykloje, kur audinys būdavo veliamas, džiovinamas, pašiaušiamas ir apkarpomas. Darbų ciklas tikrai netrumpas: audinys ištempiamas ant rėmo ir replutėmis išpešiojami visi mazgeliai. Tada šukuojamas metaliniu ar ašutiniu šepečiu, vis sudrėkinant. Išdžiovinus ištiestą audinį ant tam tikro volo, pasišiaušę plaukeliai nukarpomi didžiulėmis žirklėmis. Belieka audinį išlyginti, įtiesus tarp popieriaus lapų ir suspaudus įkaitintos skardos lakštais. Apkarpykla su jos sudėtinga įranga nepriklausė cechui, audėjai jos paslaugomis naudojosi pagal paties valdovo Žygimanto Senojo 1537 metais nustatytą mokestį.
 
XVII amžiuje Vilnius buvo viso regiono vilnos audimo centras. Minėtoje privilegijoje nurodyta, kad be vilniškių meistrų žinios negalima austi nei Daugpilyje, nei Polocke ar Gardine. Audinių apdaila turėjo būti atliekama tik Vilniuje.
 
Drobės audėjams Vilniuje sekėsi geriau – puikios žaliavos į valias. Linų matarus atkočiai pirkdavo turguje iš valstiečių. Audėjų cecho statutą 1579 metais patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras. Meistrui leista turėti ketverias stakles, o jam padėti galėjo tik šeimos nariai – žmona ir duktė. Pameistrio apmokymo trukmė trumpesnė nei kituose cechuose: trys metai. Stažuotė – vieneri metai vietoje, vieneri – užsienyje. Bandomajam darbui pameistrys privalėjo per vieną mėnesį išausti tris audinius: aštuonytį rankšluotį, cviliką – tokį languotą marginį – ir ploną drobę, šešių lietuviškų ketvirčių pločio ir 50 posmų verpalų.
 
Cechas turėjo turgavietėje pastovią prekybos vietą, už kurią magistratui mokėjo nuomą. Statute būdavo nustatyta ir cecho vidaus tvarka. Kadangi audėjai Vilniuje buvo skirtingų tautybių, tad ir vyresniais reikia rinkti lietuvį, lenką, vokietį, rusą. Meistrų sueigos turi vykti kas mėnesį; griežtai nurodyta, kad „niekas į cechą neturi ateiti ginkluotas, taip pat basas“. O jeigu meistras viešai pasirodytų išgėręs, mokės cecho kasai pusės auksino baudą.
 
XVII amžiaus pabaigoje Vilniaus audėjų cechas turėjo 70 narių. Verslo sėkmę lėmė ir meniškas išaustos drobės siuvinėjimas. Gaivinamos tradicinės mugės, iš kurių ryškiausia šį penktadienį, kovo 5 d., prasidėsiantis sostinėje Kaziukas, turėtų padėti išlaikyti senuosius amatus kaip svarbų istorijos ir kultūros paveldą.
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra