Pastaruoju metu lenkai ėmė kelti daug triukšmo dėl to, kad Lietuvoje lenkų vartojamos pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis. Į tai žiūriu neigiamai, netgi labai neigiamai. Ir štai dėl ko.

 

Lietuvių tauta nuo amžių buvo lenkinama. Tasai procesas pavardes labai palietė. Dėl jo daugelis dabartinių mūsų pavardžių turi lenkų kilmės šaknį (paprastai išverstą iš lietuvių kalbos, pvz., Žukaitis iš Žukas, o ši pavardė – vertinys iš Vabalas) arba priesagą (pvz., Vanagauskas iš Vanagas su lenkų kilmės priesaga -auskas), neretai lietuviška būna tik galūnė (pvz., -as pavardėje Žukauskas). Tokios pavardės atsirado čia pat, Lietuvoje, nėra atneštinės iš Lenkijos. Jų, net panašių, nerasta Senųjų lenkų asmenvardžių žodyne (Slownik staropolskich nazw osobowych, t. 1-6). Išimtį sudaro reti atvejai, kuomet asmuo persikėlė gyventi iš Lenkijos į Lietuvą. Bet apie tokias pavardes jau kita kalba.

Visa tai, kas pasakyta tinka ir vadinamajam Vilniaus kraštui – buvusiai Lenkijos okupuotai Lietuvos daliai, praeityje sudariusiai etninių lietuvių žemių branduolį, kuriame formavosi Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi. To krašto ribas nulėmė gen. Želigovskio armijos užimtas Lietuvos plotas, kuris savo asmenvardžiais nieku nesiskiria nuo likusios Lietuvos, tik jie čia dar labiau sulenkinti okupacinės lenkų valdžios.

Taigi dabartinės „lenkiškomis“ laikomos lietuvių pavardės yra kilusios iš senųjų lietuvių asmenvardžių, lenkintų nuo pat karaliaus Jogailos laikų. Kaip kalbos istorikas tai esu gerai ištyręs.

Atkakliai reikalaudami sulenkintas pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis dabar lenkai siekia vienintelio tikslo – galutinai nutautinti buvusiąją okupuotą lietuvių tautos dalį. Jie žino ką daro. Prisiminkime carinės Rusijos draudimą vartoti įprastines lietuvių raides, keisti jas rusiškomis. Tada carinis valstybės sekretorius N. Miliutinas rašė generalgubernatoriui M. Muravjovui: „Ką pradėjo kardas, tai dabar užbaigs raidės“. Akivaizdi analogija: gen. Želigovskis pradėjo kardu Vilniaus krašto pavergimą, dabartiniai lenkintojai nori jo darbą užbaigti raidėmis. Tada Muravjovui neišdegė, nes pasipriešino visa lietuvių tauta. Prisiminkime knygnešių gadynę. Ar pasipriešinsime dabar?

Norima dalį mūsų tautos sunaikinti mūsų pačių rankomis. Kad nebūtų kam sutrukdyti!

Antai Vilnijos lenkų pavardė Kiškel dar primena Kiškelį, bet ją parašius lenkiškomis raidėmis Kiszkiello – jau visai kas kita: tikras lenkas! Plg. pavardę Gervelė (iš Gervė) ir Gierwiello, Vabalevičius (iš Vabalas) ir Wobolewicz, Žvirbliauskas (iš Žvirblis su lenkų kilmės priesaga -auskas, kuri, beje, Lenkijoje dedama prie vietovardinės, o ne asmenvardinės kilmės vardų) ir Žwirblewski. Dar panagrinėkime Lietuvos lenkų pavardę Čepulkauskas, jos lenkišką tarties variantą Čepulkovskis. Ši pavardė savo kilme susijusi su krikštavardžiu Steponas. Lenkiškai šis vardas skamba Szezepan. Lietuvių lūpose virsta Čeponas. Iš čia turime trumpinį Čepas (yra tokia pavardė). Jos mažybinė forma Čepulis (ir tokia pvardė yra) pagal bendrinių žodžių darybinį modelį mergelė – mergelka virto Čepulka, po to su lenkinta pridėjus priesagą -auskas (-ovskis). Be lietuvių kalbos ši pavardė jokiu būdu negalėjo atsirasti. Jos turėtojo protėviai ir jų kaimynai būtinai turėjo kalbėti lietuviškai. Bet parašius Czepulkowski (ar Czapulkowski) – ko ne lenkška pavardė!

Manau, šių kelių pavyzdžių pakanka norint įsitikinti, kur veda mūsų pavardžių lenkiškosios raidės. Svyruojančios tautinės savimonės žmones (o tokių Vilniuje yra daugiausia) jos įtikins esančius „tikrais lenkais“. Užbaigs Želigovskio kardu pradėtą šio krašto lietuvių lenkinimą. Tesusimąsto mūsų valdžios vyrai, siekiantys aukoti tautos gyvastį dėl tam tikrų laikinų interesų.

Voruta. – 2009, birž. 6, nr. 11 (677), p. 1, 16.