Apie Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prieš 95-erius metus buvo įregistruoti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti įstatai. Tai tikrai minėtina data. Draugijos veikla pasirodė esanti svarbi formuojant pilietinę visuomenę ir siekiant Lietuvos nepriklausomybės.
Deja, kol kas draugija nesulaukė išsamesnio istorinio tyrimo, o ir jos svarba retai beprisimenama.
Draugiją įkūrė Lietuvių politikos centras – tai neoficiali įvairių lietuvių politinių partijų atstovus, išskyrus socialdemokratus, vieniju si organizacija. Metas buvo labai nelengvas – Lietuvą skaudžiai palietė I pasaulinio karo pradžia ir kilusi visuotina sumaištis.
Pabėgėlių šalpa susirūpinta dar rugsėjo pabaigoje, tačiau užtruko oficialių dokumentų tvarkymas. O jų būtinai reikėjo, nes lėšos buvo renkamos bažnyčiose, išeivijoje JAV, gaunamos ir iš Petrograde įkurto Centrinio caraitės Tatjanos komiteto.
Tų pačių metų gruodžio pradžioje buvo išrinktas draugijos Centro komitetas. Pirmininku tapo Rusijos dūmos deputatas Martynas Yčas, jo pavaduotoju – Antanas Smetona, sekretoriumi – Stasys Šilingas. Labai ryškios asmenybės… Po pusmečio pabėgėlių šalpa rūpinosi 122 skyriai, turintys 1629 narius. Buvo steigiami bendrabučiai pabėgėliams, labdaros valgyklos.
1915 m. rugsėjo 19 d. vokiečių kariuomenė užėmė Vilnių. Draugijos veikla pasidalijo į dvi dalis: buvo bandoma ją tęsti Vilniuje, vokiečių okupuotoje Lietuvoje, taip pat ir Rusijos miestuose, kur tik susitelkdavo didesnės pabėgėlių iš Lietuvos kolonijos.
Vokiečių karinė vadovybė griežtai reglamentavo visą krašto vidaus gyvenimą. Uždrausta bet kokia politinė veikla, taip pat įvairiais potvarkiais sustabdyta visuomeninių, kultūrinių draugijų veikla, dienraščių leidyba.
Vilniuje likusiai draugijos komiteto daliai, papildytai kooptuotais naujais nariais, ėmė vadovauti A. Smetona. Sekretoriumi buvo išrinktas kunigas P. Dogelis. Pirmas komiteto rūpestis buvo parodyti vokiečių valdžiai, kad lietuviai Vilniuje yra organizuoti, turi savo politinių siekių.
Su komendantūra buvo tariamasi dėl draugijos išlaikomų prieglaudų, lietuviškų mokyklų, lietuvių kalbos viešo vartojimo. Jonas Basanavičius ir Mykolas Biržiška dėjo daug pastangų įsteigti lietuvių gimnaziją, leisti lietuviškus vadovėlius. O sunkesnes aplinkybes vargu ar galima įsivaizduoti: žmonės Vilniuje badavo, okupacinė valdžia visiškai nesiskaitė su tautos teisėmis.
Padėtį sunkino ir lenkų intrigos, skundai prieš lietuvius. Tik 1916 m. pradžioje vokiečių valdžia paskelbė kai kurių nuolaidų visuomeninio bei politinio pobūdžio organizacijoms. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti pradėjo globoti  vargingai gyvenančius moksleivius bei našlaičius.
Neužmiršti buvo ir mokslo reikalai: po ilgo derinimo gautas leidimas 1916 m. birželio 13-15 dienomis surengti Šv. Mikalojaus bažnyčios salėje Lietuvių mokslo draugijos posėdį. Ten pranešimus perskaitė J. Basanavičius. Šiaip taip buvo išgautas leidimas ir naudotis mokslo reikalams archyvų medžiaga.
Netrukus Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyriai ėmė veikė visoje Lietuvoje, rinkdami lėšas per labdaringus vaidinimus bei koncertus. Iš to buvo išlaikomos prieglaudos, mokyklos, valgyklos. Žinoma, draugijos centro komitetas rūpinosi ne tik labdara, stengėsi visais įmanomais būdais ginti tautinius ir politinius interesus. Juk daugelis komiteto narių dar nuo amžiaus pradžios dalyvavo nacionalinio atgimimo judėjime.
Pirmojo pasaulinio karo eiga ir 1917 m. Rusijoje įvykusi revoliucija lietuviams įžiebė viltis atgauti nepriklausomybę. Net aštuoni draugijos komiteto nariai – J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Dovydaitis, S. Kairys, D. Malinauskas, A. Smetona, A. Stulginskis ir J. Šernas – buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą, vėliau tapo Nepriklausomybės Akto signatarais.
Apskritai okupacijos sąlygomis draugija buvo ir kultūros, ir politikos centras, jos komitetas atstovavo Lietuvai. Pirmas viešas jo pareiškimas buvo padarytas 1916 m. gegužės mėnesį, Rusijos pavergtoms tautoms kreipiantis į JAV prezidentą.
Atsikuriančios Lenkijos valstybės veikėjai netrukus pareiškė pretenzijas į Lietuvą. Tada lietuvių veikėjams teko rašyti memorandumą, nurodant etnografines sienas, pagrįstas ne tik kalbos duomenimis, bet ir kitais tautiškumo požymiais. Kad toks politinis nusistatymas būtų svaresnis tarptautinėje bendrijoje, vilniškiai nutarė kviesti plačią visuomenės konferenciją. O tai jau buvo tvirtas žingsnis į nepriklausomybę…
Rusijoje veikė antroji draugijos pusė, kurios Centro komitetui pirmininkavo Martynas Yčas. Jo pavaduotojais buvo Petras Leonas ir kunigas Julijonas Jasienskis. O į Rusijos gilumą pasitraukė apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų. Ir ne tik savo noru, nes oficialios įstaigos ir mokyklos buvo evakuojamos planingai.
1916 m. pradžioje čia jau veikė per 80 draugijos skyrių arba vietinių komitetų. Vėliau jų skaičius išaugo iki pustrečio šimto. Skyriai steigė vaikų ir senelių globos įstaigas, lietuviškas mokyklas, kurių 1917 m. buvo jau daugiau kaip 250, jas lankė per 7 tūkst. vaikų. 1915 m. rudenį Voroneže buvo atidarytos dvi – berniukų ir mergaičių –gimnazijos, suorganizuoti buhalterijos kursai, lietuvių mokytojų institutas, remiami iš Lietuvos atkelti „Saulės“ mokytojų kursai, išlaikomi suaugusių bendrojo lavinimo kursai ir amatų mokyklos.
Tambove buvo įsteigta „Žiburio“ mergaičių progimnazija. Buvo šelpiami ir Rusijos universitetuose besimokantys lietuvių studentus. Draugija turėjo spaustuvę, kuri spausdino laikraštį „Lietuvių balsas“, vadovėlius, knygas.
Po 1917 m. spalio mėnesio bolševikinio perversmo draugijos centras buvo uždarytas, turtas konfiskuotas, pirmininkas M. Yčas pasodintas į kalėjimą. Tačiau pabėgėliai į tėviškę grįžo kupini tautinio nusiteikimo…
Kokias pamokas siūlo šis mūsų valstybės tūkstantmetinės istorijos epizodas – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikla? Pirma, moko ir sunkiausiais momentais, nepalankiausiose sąlygose neprarasti vilties, veikti tautos labui. Antra, sunkmečiu svarbiausias dalykas – tautiečių solidarumas, broliška pagalba, parama jaunimui. Trečia, be galo svarbu turėti aiškiai užsibrėžtą tikslą, dabar sakytume, veiksmų strategiją. Tai turi suformuluoti žmonės, kuriais tauta tiki ir pasitiki…
www.lrt.lt

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra