Apie laimės pasagėlę
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Kraštotyros keleliai šią vasarą mane buvo nuvedę į įdomų Žemaitijos miestelį – Viekšnius. Įdomų savo kultūrine praeitimi: aviacijos pradininko – garlėkio konstruktoriaus Aleksandro Griškevičiaus nameliu, vaistine-muziejumi, šią liepą atšventusiu 150 metų jubiliejų.
Viekšniai taip pat garsūs trijų profesorių brolių Biržiškų gimtuoju nameliu, dabar tapusiu biblioteka, Sveikatos namais, pastatytais už signataro Mykolo Biržiškos lėšas, vinkšnos baubliu ir viso miestelio senąja urbanistika.
Čia dar ne taip ir seniai klestėjo tradiciniai amatai – puodininkystė, kalvystė, milo vėlimas, odų išdirbimas. Deja, šiandien tik vieno kalvio Česlovo Pečetausko žaizdras teliepsnoja. Puikaus kalvio- menininko, labai kūrybingai plėtojančio tradicinę kryždirbystę. Viltinga yra tai, kad kalvis savo dirbtuvėje yra įrengęs patalpą užsiėmimams su vaikais; teko girdėti, kad išdykėliai ir nenuoramos tiesiog prilipę prie meistro. O man garsusis kalvis, turiu pasigirti, nukalė vardinę laimės pasagą. O kaipgi, dabar madinga namų duris papuošti pasaga! Sakytume, tinkantis lietuviams paprotys, nes mūsų valstybės herbas – Vytis, raitelis ant balto žirgo. Auksu žaboto, tymu balnoto, sidabru pasagoto…
Jau ne vienas yra manęs klausęs, kaip teisingai pasagą pritvirtinti ant durų: atvirą į viršų, ar į apačią? Pasakysiu taip: bajorų herbuose pasaga atvira į apačią, tokia ji iškalta ir ant garsiojo Valiulio akmens Molėtų rajone, Alantos seniūnijoje, Karališkių kaime. Šiais laikais atsirado kita nuomonė: atversta pasaga kaip taurė tarsi kviečia ją pripildyti gerų jausmų, džiaugsmų ir dovanų.
Įdomu, iš kurgi radosi tikėjimas pasagos mitine galia? Štai žmogaus pasakojimas, tautosakininkų užrašytas Kupiškio krašte:
„Pripyliau kartą avižų boselį ir pastačiau klėty. Šeimynai pasakiau, kad neimtų – bus pavasariui sėklai. Gal po dviejų mėnesių pasižiūriu – ogi pusė bėr. Ir tą klausiu, ir tą – niekas nežino, ir gana, o avižos vis mažyn. Na, manau sau, kas čia bus? Užžymėjau. Ant rytojaus nueinu – vėl imta. Nieko nepadės, pamaniau sau ir pradėjau saugot. Vieną naktį per miegą girdžiu – lyg kas lapsi, ėda. Atmerkiu akis – gi net nusigandau: pamaniau, klėtis dega – kad šviesu apie kubilą. Bet pamačiau: aitvaras atsistojęs kad sukas, kad sukas kaip girnapusė po kubilą. Jau buvau surinkąs, bet kaip ir kas burną užrišo: neišrėkiu, ir gana. Ir matau, ir girdžiu, o nei pasijudint, nei išrėkt. Žiūrėjau, žiūrėjau ir pamačiau: išlindo iš kubilo net mėlynas ir kaip pagaikštis pro skliautų langelį išdūmė. Kai tik aitvaras išlėkė, tai tuoj atsikėliau: jau galiu ir kalbėt, ir vaikščiot. Užsidegiau žiburį, žiūriu – avižos imtos. Rytą buvo turgus, tai nuėjau ir bėdoju pas Leibką, kad aitvaras mano avižas neša. O jis sako: – Tu kvailas, tu nežinai ką daryt: paimk seną arklio pasagą ir prikalk ant pirkios slenksčio kapliukais oran. Pamatysi, kad nebelies. Aš taip ir padariau. Ir kad žinotum, nuo to karto niekas nieko – ir padėjo“.
Šiuolaikine mokslo kalba tariant, pasaga turėjo apsauginę funkciją. Saugo žmogaus užgyventą naudą. Nuo ko gi? Kas tas aitvaras? Tautosakos tyrinėtojas pasakytų, kad aitvaras – lietuvių mitinė būtybė, nešanti šeimininkui vogtus grūdus, varškę, net pinigus. Rašytiniuose šaltiniuose pirmasis jį paminėjo Martynas Mažvydas 1547-siais metais išleistame Katekizme. Apie aitvarą dažnai pasakoja mitologinės sakmės. Gyvenąs ant aukšto; esąs labai įnoringas, o įskaudintas ar įžeistas, gali sudeginti namus. Aitvarą esą galima išsiperinti iš septynmečio juodo gaidžio kiaušinio, prisivilioti su grauduline žvake arba nusipirkti Rygos turguje. Jo įvaizdis – skrendantis ugninis pagaikštis, pavirstąs namuose į juodą gaidį. Ši mitinė būtybė tarsi siūlo žmogui rinktis: ar doru darbu įgyti turtus, ar kliautis nepatikimu aitvaru, iš kitų žmonių gėrybes vagiančiu.
Tikėta, kad pasaga sauganti ne tik nuo aitvaro eibių, bet padedanti sugauti ir arkliavagį. Ogi reikia rastą kelio dulkėse pasagą vienu uknoliu prikalti prie stalo kojos, tai sąžinė vagį visai užkamuos.
Pasaga simboline prasme turi ir išminties pamokančiąją funkciją. Apie tai – dar vienas pasakojimas, kuri užrašė jau prieš gerą šimtmetį šiaurinėje Lietuvos dalyje knygnešys ir siuvėjas Matas Slančiauskas:
„Tėvs ir sūnus važiavo šiltame laike vasaros su sunkiu vežimu kelionę, todėl turėjo abuodu pėsti paskui vežimą eiti. Tėvs, pamatęs ant kelio patkavą (tarmiškai tai pasaga), liepęs sūnui pasiimti. Sūnus: – Man neverta nė lenktis del tų niekų. Tėvs pats pasiėmęs, nusinešęs ir reikalingam pardavęs už dešimt grašių – skatikų. Už tiek piningų nusipirkęs šimtą uogų vyšnių. Tas jo vaiks norėjęs gerti ir į tas uogas žiūr, net seila varv. Tėvs, numanydams jo norą, kaip nejuntant vieną numetęs – vaiks pakapt tą. Numetęs kitą – vaiks teip pat. Ir visas lig šimto po vieną išmėtęs – sūnus surinkęs. Ant galo tėvs pasakęs: – Mat, vaikel, nenorėjai vieną kartą pasilenkt prė patkavos – dabar lenkeis šimtą kartų“.
Toks tad pamokymas… Tikėjimus pasagos slaptąja galia turi ir kitos Europos tautos. Prikaltą pasagą prie durų galima pamatyti daugelyje kraštų. Savo poilsio namelį kaime taip buvo papuošęs ir garsusis danų fizikas Nilsas Boras, atomo teorijos kūrėjas. Aplankę jį žurnalistai labai nustebo ir nesusilaikė klausdami, kaip toks garsus mokslininkas gali tikėti prietarais? N. Boras nusijuokė ir atsakė, kad pasaga padedanti ir tiems, kurie ja netiki…
Nuotraukoje: L. Klimka
