Apie ką tyli tautinių mažumų gynėjai

Autorius: Data: 2011-11-07, 08:39 Spausdinti

Apie ką tyli tautinių mažumų gynėjai

Vytautas STRAZDAS

Patriukšmavimai, esą mokymo valstybine kalba stiprinimas Lietuvos rusų ir lenkų mokyklose diskriminuoja šių tautų atstovus, šiek tiek aprimo. Tačiau apie diskriminaciją, kuri išties smaugia tautines mažumas, jų gynėjai kažkodėl iš viso nekalba.

Direktorius pasipiktino

Po to, kai Respublikos Prezidentė pasirašė ugdymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose stiprinantį ir daug aistrų Lietuvoje bei Lenkijoje sukėlusį Švietimo įstatymą (ŠĮ), „Dviračio šou“ personažas – „Mėslitos“ savininkas ir direktorius Saulius Poška pareiškė: „Tai kas čia dabar bus? Visi lenkai mokės lietuviškai? O tai kas gatves šluos, šūdus valys, dešras kimš? Taigi visi bus protingi!

Ar Prezidentė pagalvojo apie mus – lietuvius milijonierius? Faktiškai mus, darbdavius, tas įstatymas ruošiasi palikti be juodadarbių! Reikia ruošti peticiją Prezidentei, kad lenkams apskritai uždraustų mokytis lietuviškai. O geriausiai, kad jie iš viso nesimokytų – kam kvaršinti smegeninę.“

Šūdams valyti, varžtams sukioti, dešroms kimšti ir gatvėms šluoti, S. Poškos nuomone, mokslo nereikia, o juo labiau – lietuvių kalbos.

„Ką pakiši tam varguoliui, tą ir pasirašo: mums gerai, o jis – kvailelis – nieko nesupranta.

Štai tokie varguoliai mums tik ir tinka, kitaip mūsų verslui gresia bankrotas. Kas kimš dešras, jei visi pataps labai protingi?“ – svarstė intelekto „nesužalotas“ verslininkas.

Tokiais humoro laidų personažo samprotavimais galima piktintis, iš jų pasijuokti ar nekreipti į juos dėmesio. Tačiau į faktą, jog Lietuvos gyventojų, leidžiančių vaikus į rusų ir lenkų mokyklas, pajamos yra gerokai mažesnės už valstybine kalba savo atžalas ugdančių piliečių pajamas, nekreipti dėmesio negalima.

Ant socialinės padėties laiptų

Sociologo Tado Leončiko 2005 m. atlikto tyrimo „Asimiliacijos prielaidos ir mokyklos pasirinkimas: pirmokų tėvų grupių palyginimas“ duomenys rodo, kad iš visų tais metais vaikus į pirmą klasę išleidusių šeimų labiausiai pasiturintys buvo lietuviai. Tik 13 proc. lietuvių šeimų vienam asmeniui teko pajamos, mažesnės nei 400 Lt. Tačiau tokių šeimų tarp rusų mokyklas lankančių pirmokų buvo dvigubai (28 proc.), o tarp lenkų mokyklas pasirinkusiųjų trigubai (37 proc.) daugiau.

Mažiau žemesnio pajamų lygio žmonių buvo ir tarp lietuvių mokyklas pasirinkusių nelietuvių. Kitaip tariant, Šalčininkų, Trakų ir Švenčionių rajonuose gauti duomenys rodo, kad labiau pasiturintys nelietuviai renkasi valstybine kalba vaikus ugdančias mokyklas.

Pasak T. Leončiko, vyrauja skirtumai, kurie leidžia kalbėti apie tam tikrus socialinės padėties laiptus, kur lietuviai užima aukščiausią padėtį, kitataučiai lietuvių mokyklose – kiek žemesnę, po jų – rusakalbių mokyklų mokinių tėvai ir žemiausiai – lenkai.

Tautinėms mažumoms – juodesni darbai

Vienas iš veiksnių, kuris gali būti susijęs su vienam šeimos nariui tenkančia pajamų dalimi, pasak sociologo, yra darbo pobūdis. Daugiau nei 60 proc. lietuvių dirba vadinamuosius baltųjų apykaklių darbus (vidurinės grandies ir aukštos kvalifi kacijos specialistai).

Tuo metu kitų tautybių tėvai save dažniausiai apibūdina kaip įvairios kvalifikacijos darbininkus arba paslaugų sektoriaus darbuotojus. Tokį darbą dirbančių ir į lietuvių mokyklas savo vaikus leidžiančių nelietuvių buvo 33, tarp rusų mokyklų mokinių tėvų – 38, o tarp lenkų – 40 proc.

Pasak T. Leončiko, iki šiol neformaliuose svarstymuose mokyklų prestižas buvo vertinamas tik tam tikro kalbinio sektoriaus ribose, neplėtojant ir galbūt net vengiant palyginimų tarp mokyklų su skirtingomis ugdymo kalbomis. Tačiau pastebėti pajamų skirtumai gali būti vienas iš pirmų ženklų, jog švietimo infrastruktūra ima atspindėti ir socialinę hierarchiją. Kitaip tariant, įvairių tėvų grupių pajamų palyginimas leidžia kalbėti apie tai, jog skirtingomis kalbomis vaikus ugdančias mokyklas pasirinkę žmonės užima ir skirtingą socialinę padėtį.

Toks palyginimas leidžia kalbėti ir apie diskriminaciją, nuo kurios realiai kenčia tautinės mažumos.

Tačiau jų gynėjai apie tai kažkodėl nekalba.

Nedarbas smaugia labiau

Tautinių mažumų gynėjai nekalba ir apie priežastis, dėl kurių nelietuvių nedarbas lenkia vidutinius šalies rodiklius. Tokią padėtį Lietuvoje atskleidė 2006 m. Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslininkų atlikto gyventojų užimtumo tyrimo duomenys. Jie rodo, kad tuomet, kai nedarbo lygis šalyje buvo 12,4 proc., darbo neturėjo 11,7 proc. lietuvių, 18,7 proc. rusų, 13,9 proc. lenkų ir 15,3 proc. kitų tautybių asmenų. Pasak tyrimą „Tautinių mažumų nedarbas bei jo mažinimo prielaidos Lietuvoje“ atlikusių mokslininkų, mažesnį užimtumo lygį tarp nelietuvių šalies gyventojų buvo galima stebėti ir iki 2003 m.

Apklausdami daugiau kaip pusę tūkstančio bedarbių lenkų (70,3 proc.), rusų (14 proc.), baltarusių (12 proc.) ir kitų tautinių mažumų atstovų, tyrėjai siekė nustatyti jų situaciją darbo rinkoje ir nedarbą lemiančias priežastis remiantis pačių apklausos dalyvių nuomone. Ypač daug dėmesio skirta tokiems padėtį darbo rinkoje lemiantiems veiksniams, kaip išsilavinimas ir profesinis pasirengimas, šiuolaikinėje darbo rinkoje aktualios žinios ir gebėjimai, taip pat lietuvių kalbos mokėjimas.

Pasigenda lietuvių kalbos

Kokias savo bedarbystės priežastis nurodė tautinių mažumų atstovai? Kaip pagrindinę savo nepasitenkinimo turimu išsilavinimu ar profesiniu pasirengimu priežastį daugelis nurodė silpną lietuvių kalbos mokėjimą (40,6 proc. atsakiusiųjų).

Nagrinėjant kliūtis, trukdžiusias respondentams tęsti mokslus, siekiant įgyti aukštesnį negu jų turimas išsilavinimą, paaiškėjo, jog nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas irgi turėjo gana didelę reikšmę – šį atsakymą pasirinko 26 proc. apklaustųjų.

Apklausos metu buvo pateikta daug klausimų, susijusių su lietuvių kalba – viena iš svarbiausių sąlygų sėkmingai integruotis į darbo rinką. Daugumai respondentų, jų pačių vertinimais, kalbėti ir rašyti lietuviškai sekasi blogai arba vidutiniškai. Geriausiai apklaustiesiems sekasi suprasti lietuvių kalbą, prasčiausiai – rašyti. Geriausiai valstybinės kalbos mokėjimą vertina jauni (iki 29 m.) asmenys, prasčiausiai – vyresnio amžiaus (50 m. ir vyresni) apklaustieji.

Respondentai su aukštuoju bei aukštesniuoju išsilavinimu savo lietuvių kalbos žinias vertino šiek tiek optimistiškiau negu turintieji vidurinį bei žemesnį išsilavinimą. Tačiau norą tobulinti lietuvių kalbos mokėjimą pareiškė turį 61,1 proc. respondentų.

Tai daryti labiausiai norėtų jauni (iki 29 m.) bei turintys aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą asmenys.

Kas trukdo integruotis?

Gyventojų užimtumo tyrimo autoriai teigia, kad apklausa patvirtino faktą, jog nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas daugeliui tautinių mažumų atstovų trukdo sėkmingai integruotis į darbo rinką.

„Nepaisant fakto, jog pagrindinė nagrinėjamos gyventojų grupės nedarbo priežastis yra struktūriniai tiriamos teritorijos pokyčiai, atlikta apklausa atskleidė kai kurias savitąsias nelietuvių problemas, apsunkinančias jų integraciją į darbo rinką. Pirmiausia reikia paminėti nepakankamą valstybinės kalbos mokėjimą bei gana stiprų prisirišimą prie savo gyvenamosios vietos (mažas teritorinis mobilumas)“, – tvirtina Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslininkai Laima Okunevičiūtė-Neverauskienė, Boguslavas Gruževskis ir Julija Moskvina.

Jų pasiūlytų priemonių, kurios turėtų padėti tautinių mažumų atstovų integracijai (arba reintegracijai) į darbo rinką, sąrašo viršuje – lietuvių kalbos mokėjimo tobulinimas.

Asimiliacija – nebūtinai praradimai

O kaip bus su asimiliacija, dėl kurios taip nerimauja tautinių mažumų teisių gynėjai? Sociologijos daktaras T. Leončikas apgailestauja, kad XX a. antroje pusėje asimiliacijos sąvoka tapo politiškai diskredituota, siejama su praradimais, ir dėl to asimiliacijos teorijos nebuvo plėtojamos. „Tačiau asimiliacija (bendriausia prasme) – tai lygiavertis etninių mažumų narių egzistavimas be visuomenėje reikšmę turinčių kultūrinių, socialinių ar asmeninių skirtumų.

Kilmės grupė individui praranda reikšmę ir jis ima tapatintis su kita (pavyzdžiui, dominuojančia) grupe“, – teigia T. Leončikas.

Be to, kai kurie sociologai pabrėžia, kad esminis elementas asimiliacijos sąvokoje – tai supanašėjimas, o ne tapatybė. Šiaip ar taip, tačiau T. Leončikas sako, kad jo atlikto tyrimo duomenys neparemia paplitusio įsivaizdavimo, kad mokykla yra pagrindinis tautinių mažumų asimiliacijos veiksnys.

„Greičiau atrodo, kad anksčiau įvyksta individų (būsimų pirmokų tėvų) integracija ir galbūt asimiliacinių nuostatų susiformavimas. Mokyklos su tam tikra dėstymo kalba savo vaikams parinkimas yra veikiau šio pokyčio išraiška, o ne priežastis. Tikėtina, kad pirmiausia individas įsilieja į tam tikrą socialinę terpę, ekonominę veiklą ar darbo rinkos segmentą, kuris nulemia priklausymą santykinai aukštesniam pajamų sluoksniui, ir tik po to pasirenkama mokykla, o ne atvirkščiai“, – teigia mokslininkas.

Girtis nereikėtų

Lieka tik apgailestauti, kad Lietuvos valdžia, turėdama tokius iškalbingus tyrimų duomenis, taip ilgai nesiėmė priemonių lietuvių kalbos mokymui tautinių mažumų mokyklose stiprinti. Galima ginčytis, ar naujoje ŠĮ redakcijoje numatytos priemonės yra veiksmingos ir pakankamos.

Suprasti tautinių mažumų atstovus, kurie asimiliaciją tapatina ne su supanašėjimu, o su tapatybės praradimu, – irgi galima. Tačiau girtis ir įrodinėti, kad tautinių mažumų švietimas Lietuvoje buvo geriausias pasaulyje, todėl keisti jo nereikėjo, tikrai neverta.

Ženklų, kad tokia švietimo politika turėjo tautines mažumas diskriminuojantį užtaisą, yra daugiau nei pakankamai.

Dialogas“

A. Didžgalvio nuotr.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: T. Leončikas

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra