Apie Joną Neifaltą-Lakūną

Autorius: Voruta Data: 2012-05-16 , 09:57 Spausdinti

2012 m. gegužės 16 d. sukanka lygiai 66 metai nuo Kalniškės miške (Lazdijų r.) įvykusio vieno iš garsiausių Lietuvos laisvės kovotojų mūšio su Sovietų Sąjungos NKVD kariuomene ir stribais. Ta proga skelbiame rašinį apie Kalniškės mūšiui vadovavusį Lietuvos ulonų puskarininkį Jono Neifaltą-Lakūną.

Skelbiamas tekstas paimtas iš: Gabrielė Alksninytė-Karalienė. Kalniškės mūšio partizanai // Laisvės kovų archyvas. T. 41. Kaunas, 2008. P. 65-70. Šį leidinį galima įsigyti LPKTS knygynėlyje (Laisvės al. 39, Kaunas).

Jonas Neifalta gimė 1910 m. ir užaugo Giraitės kaime, Šventežerio valsč., Seinų aps. (dab. Lazdijų r.). Dar iki 1940-ųjų – sovietų okupacijos metų – Neifaltai sodybą ir žemę Giraitėje pardavė ir persikėlė gyventi į gretimą Teizų kaimą.

Onos ir Jono Neifaltų šeimoje užaugo trys vaikai: sūnūs Jonas, g. 1910 m., Vladas, g. 1919 m., duktė Onutė, g. 1923 m. Vyriausias sūnus Jonas nuo vaikystės buvo energingas, drąsus, ieškojo savarankiško gyvenimo kelio. Nepriklausomos Lietuvos metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje – Alytuje, ulonų pulke, jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis. 1938 m. jis susituokė su mokytoja Albina Griškonyte. Šeima apsigyveno Kazlų Rūdoje, kur žmona mokytojavo.

Jaunų Neifaltų gyvenimą sulaužė sovietų okupacija. Jau pirmomis okupacijos dienomis iškilo grėsmė buvusių Lietuvos karių šeimoms. 1940 m. vasarą buvo areštuotas ir išvežtas būsimo partizanų vado tėvas Jonas Neifalta. Jo likimas nežinomas. Būsimasis partizanas gyveno pusiau legaliai. Prasidėjo skaudaus nerimo dienos. Vokiečių okupacijos metu buvęs Lietuvos karys Jonas Neifalta į kariuomenę nestojo. Vėliau, apie 1943 metus, įsitraukė į Lietuvos pogrindžio išsivaduojamąjį judėjimą. 1944-ųjų pavasarį Jonas Neifalta bandė įsitraukti į gen. Povilas Plechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę. Būdamas karys, jis jautė galimą vokiečių okupantų klastą ir pasitraukė iš ten. Neramu jam buvo ir tėviškėje. Tai mena buvę vietiniai gyventojai. Ona ir Julija Jasevičiūtės, gyvenusios buv. Giraitės kaime, pasakojo, kad kartą gretimame Agarinių kaime, Maciukonių sodyboje, jaunimo pasilinksminimo metu įsiveržę ginkluoti vokiečių kareiviai ieškojo Jono Nefaltos. Nušovė pirmą pasitaikiusį jaunuolį Vincą Juoskevičių iš Teizų kaimo. Kilo žmonių nepasitenkinimas, bet okupantai kalti nebūna.

Slenkant frontui į Vakarus J. ir A. Neifaltos su augintiniu Stasiuku Vosyliumi, g. 1941 m., laikinai atsikėlė gyventi į Teizų k. Frontui nugriaudėjus į Vakarus, vis labiau įžūlėjo sovietų okupantai, beatodairiškai šaukdami Lietuvos vyrus į kariuomenę. 1944 m. rudenį Jonas Neifalta kurį laiką slapstėsi. Kartą sovietų kareiviai jį bėgantį pašovė (kulka kliudė plaučius), buvo paguldytas gydytis į Lazdijų ligoninę. Ten sužeistojo palatą saugojo ginkluoti sovietų kareiviai. Sužeistajam pasisekė sargams apdumti akis ir jis paspruko. Giminaičių Lukoševičių sodyboje žmonos ir gerų žmonių prižiūrimas pasveiko.

Vėlų 1944 m. rudenį Jonas Neifalta apsisprendė – su žmona Albina pasitraukė į Kalniškės mišką. Jonas Neifalta organizavo gimtojo krašto kaimų vyrus priešintis okupantui, nestoti į pavergėjų kariuomenę. Sakydavęs: „Lietuva bus laisva. Jei aš nesulauksiu, kiti sulauks.“ 1945 m. vasarį Jono Neifaltos vadovaujami Kalniškės partizanai priėmė iškilmingą priesaiką – kovoti už laisvą Lietuvą, gyviems nepasiduoti.

„Lakūnas, kaip partizanas ir Kalniškės partizanų būrio vadas, tarp Kalniškės apylinkių gyventojų, jaunimo turėjo pasitikėjimą, buvo jiems autoritetas. Buvo paprastas, mandagus su žmonėmis, bet okupantams ir jų pakalikams – negailestingas…“ – prisimena Onutė Dragašienė.

Kaip buvęs ulonas, Kalniškės pamiškėje Stebulių k. Gyventojo sodyboje laikė arklį, ant kurio mėgo pasijodinėti. Po Kalniškės mūšio Lakūnas arklį pasiėmė.

Ankstyvą 1945-ųjų gegužės 16-osios rytą okupantų kariuomenei supant mišką ir nelikus galimybės išvengti susidūrimo, Kalniškės partizanai gynybai pasirinko gana aukštą Meškakalnio kalvą. Mūšio metu partizanams vadovavo skyrių (po 6-7 karius) vadai – Kostas Kliučinskas, Tušilauskas, kiti, jau tarnavusieji nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Stokojant kovinės amunicijos, buvo numatyta atidengti ugnį tik gavus signalą.

Partizanai grūmėsi narsiai, kol žuvo pakirsti gausių priešų kulkų. Kritus draugui, buvusysis šalia ėmė ginklą ir tęsė nuožmią kovą, kol išseko šoviniai ir jėgos. Likusieji gyvi grupelėmis veržėsi iš apsupties. E. Austrevičius prisimena, kad apsupties metu jis buvęs šalia Lakūno. „Nenueik nuo manęs, man tavęs reikės“, – sakęs būrio vadas. Vienu metu jie pasijuto atkirsti nuo būrio. Lakūnas pamatęs šakotą eglę, prašęs padėti į ją įsliuogti. E. Austrevičius irgi ieškojęs išeities, jo brolis Petras Austrevičius žuvo mūšyje.

Kalniškės mūšis – vienas didžiausių ir tragiškiausių partizanų kovoje – atnešė daug nerimo ir skausmo. Likęs gyvas Lakūnas liūdėjo netekęs žmonos ir kovos draugų. Lakūnas, pasivadinęs Sakalu, po mūšio toliau vadovavo Kalniškės partizanams.

Buvo vėlyvas 1945 metų ruduo. Lapkričio 20 dieną buvo šalta, laukai bolavo nuo šarmos. O. Dragašienė, Kalniškės pamiškės, Seminiškių kaimo gyventoja pasakoja: „Mes kūlėme javus. Nuo miško atbėgo sovietai kruvinomis rankomis. Paaiškėjo, kad kareiviai su stribais apsupo netolimą Atesnykėlių kaimo sodybą. Ten buvęs partizanų vadas Jonas Neifalta-Lakūnas, Sakalas su draugais partizanais. Jie apsupti bėgo, vadui peršovė koją. Partizanų vadas šaukė: „Bėkit, aš slėpsiuos!“ ir atsišaudydamas smuko į medžių jaunuolyną. Išsigelbėjimo jau nebuvo. Sako, brauningu pats nusišovęs“. Jis krito šalia akmens, prie vietinių žmonių gerai žinomos Patašaraisčio balos…

Žuvusio Kalniškės mūšio partizanų būrio vado Lakūno kūnas patyčioms buvo numestas Krosnos miestelyje prie kelių sankryžos, saugomas ir niekinamas vietos stribų ir sovietų kareivių. Vieną naktį kūną užkasė be kapo ženklo. Kalbėta, kad Lakūno palaikai buvę slapta perlaidoti kitoje vietoje, bet, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vykdytos paieškos rezultatų nedavė, kapo vieta liko nežinoma.

Lakūno brolis Vladas, slapyvardžiu Gintaras, žuvo ginkluoto partizanų susirėmimo su NKVD kareiviais metu 1947 m. vasario 27 d. Graužų kaime, netoli Seirijų, Alytaus aps. Kapas nežinomas. Vlado Neifaltos žmona Albina su dukrele Vidute 1945 m. ištremtos į Sverdlovsko sr. Vidutė į Lietuvą grįžo 1957 m.

Augintinis Stasys užaugo Jono Lukoševičiaus šeimoje. Baigė kino mechanikų mokyklą, dirbo statybose, sukūrė šeimą.

Parengta pagal žuvusio partizano bendražygių Kosto Kliučinsko, E. Austrevičiaus, dukterėčios Vidos Miklaševičienės, giminaitės Aldonos Lukaševičiūtės-Balevičienės, augintinio Stasio Vosyliaus, Onutės Dragašienės ir daugelio kitų prisiminimus.

Patriotai.lt

www.punskas.lt

Nuotraukoje: J. Neifaltas-Lakūnas

Rezistencija 66 metai, Jonas Neifaltas-Lakūnas, Kalniškės miškas, Kalniškės mūšis, NKVD, Partizanai, Povilas Plechavičius, Sovietų Sąjunga