Apie istorines patirtis šių dienų šviesoje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kiekvieni metai Lietuvai atneša didesnių ar mažesnių sukakčių. Šiemet pasitikome Nepriklausomybės 20-metį, minime 70-tąsias Lietuvos okupacijos metines, pažymėsime Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį.
 
Šios datos nėra tik istoriniai faktai, tai – mūsų tautos, valstybės paveikslas, kuriame atsispindi tvirta mūsų valia nepriklausyti svetimam, kovoti už savo išlikimą. Nepriklausomai nuo to, ar tai būtų XV amžius, ar XX-asis, gyvenimas teka labai panašia vaga – grumtynėse už savo įsitikinimus, laisvę.
 
Dalintis mintimis apie istorines tautos pergales, regis, padeda patys faktai, datos, įvykiai ir nuotaika, kuri sklendžia susibūrus juos prisiminti, tačiau visai kas kita rasti tinkamus žodžius, kalbant apie 1940 m. birželio 15 d. įvykius. Praėjus 70 metų nuo įvykių, kurie pakeitė ne tik mūsų senelių, tėvų, bet ir mūsų likimus, apie tai turime kalbėti šių dienų šviesoje, ne tik atminti, bet ir atsakyti į klausimus, kurie kyla jaunajai kartai, nes tai yra įvykiai pakeitę ir jų gyvenimus, suvokimą, santykį su tautos istorija. Šiandien sakome: 70 metų nuo okupacijos, okupacijos 70-metis… Skamba taip tarytum ji nebūtų pasibaigusi. Tarytum nebūtų 1990 m. Kovo 11-osios.
 
Neretai kalbame, kokia būtų buvusi Lietuva, jei ne II-asis Pasaulinis karas, jei ne sovietinė okupacija? Kokiu proveržiu ir pasiekimais galėtume didžiuotis mokslo, technologijų, inovacijų bei kitose srityse? Kokie būtų žmonių tarpusavio santykiai, jų ryšys su valstybe? Galvodama apie tai, šiandien prisimenu vieną iš ryškiausių savo vaikystės norų – bent kelioms minutėms nusikelti į anuometinę Lietuvą ir pamatyti, kaip gyvenimas vyko tuomet: kaip žmonės bendravo, kaip upeliukai vingiavo, kaip vešėjo sodybos, bangavo margos pievos ir laukai.
 
Visa tai, ko gero, kiekvienam buvo nepakartojamai brangu: sodybą juosiantys šimtamečiai medžiai, rugių laukai, pilni vaisių sodai, vešlūs miškai ir saulėti šileliai, istorija, tradicijos, tikėjimas. Artimas ryšys su savo aplinka, kurią kūrė tėvai, seneliai, jausmas, kad esi viso to šeimininkas, esi atsakingas už šių dalykų išsaugojimą ateities kartoms. Man atrodo, kad būtent tai yra pradžia pagarbos ir meilės savo žemei, atsakomybės už ją. 50 metų nelaisvės daug kam, deja, atėmė šitą pojūtį.
 
Todėl šiandien kyla jau anksčiau užduotas klausimas: ar iš tikrųjų esame laisvi, ar okupacija baigėsi, ar išsilaisvinome nuo nepagarbos vienas kitam, nuo pykčio, abejingumo, pavydo? Tiesa, šitų ydų neišvengiamai rasime, bet gal tai tik keli šaukštai deguto, gadinančio medaus statinę. Ir gal be pagrindo nusivylusieji kartoja: ar už tokią Lietuvą kovojom, ar tokios laisvės norėjom? Tiesa, nelengvas laikas, tačiau kodėl pamirštame džiaugtis tuo, kad galime laisvai išpažinti tas tiesas, kurias gynėme tiek metų! Kodėl delsiame bei vengiame skatinti bundantį jaunosios kartos susidomėjimą šalies istorija: tiek pasiekimais, tiek sunkiomis akimirkomis? Ką galime rasti prasmingesnio už vienos tautos kartų bendrystę, siekiant išsaugoti istorinę atmintį, atrasti vietos istoriniam teisingumui?
 
Pati galiu tik pasidžiaugti, kad man likimas lėmė nuo mažumės su tėvais ir artimaisiais lankytis susibūrimuose, kurie leido suprasti bei pažinti Lietuvos istoriją ne iš vadovėlių, bet iš gyvų pasakojimų. Matyt, tam, kad atsirastų vertinimas to, ką buvo praradę seneliai, reikia tikro, gyvo prisilietimo prie istorijos. Didžiuojuosi ir visomis išgalėmis ieškau galimybių prisidėti prie jaunų žmonių iniciatyvų suprasti istorijos vingius, išsaugoti protėvių bei tėvų gintas vertybes, tautai svarbiausių gyvenimo posūkių atmintį. Tiesa, tenka pripažinti, kad nemažai laiko praradome, bent keliolika nepriklausomybės metų. Per tą laiką daug istorijų, galėjusių skambėti gyvai, iškeliavo į kitus pasaulius. Bet tada nebedelskime, nevenkime padėti skleistis puikioms iniciatyvoms – tokioms kaip „Misija Sibiras“ muzikinės grupės „Skylė“ albumas „Broliai“, kuris skirtas Lietuvos laisvės kovotojams, stovykloms, konkursams, žygiams, knygų leidybai ir kitoms gražioms misijoms, kuriomis puoselėjama istorinė atmintis bei pagarba laisvę gynusiai kartai.
 
Juk tik išsaugodami istorinę atmintį, galime kalbėti apie svarbų Lietuvai klausimą – istorinį teisingumą. Jaunosios kartos pastangos suvokti skaudžiausius įvykius bei juos atminti, turi sulaukti palaikymo ir kitu, politiniu lygmeniu. Tiek Lietuvos, tiek Europos politikai turi neatidėlioti klausimų apie okupacinių, totalitarinių režimų suvienodinimą. Apie tai kalbame ir tuo tikslu veikiame Europos bendrijos lygmeniu, nors klausimas – niekam nekyla abejonių – yra „jautrus“. Nors pripažįstama, kad visa Europa išgyveno skaudžią istoriją, suprantama ir tai, kad tik daliai jos buvo lemta patirti tą skausmą kur kas ilgiau – ištisus dešimtmečius. Sovietinius nusikaltimus patyrusios ES bendruomenės tikisi supratimo, tikisi, jog tos pačios Europos tautų šeimos valstybės supras sudėtingą mūsų likimą. Nes tik atsakę į klausimus, kurių vengiama, atsižvelgdami į jautriausius ir nelengvus istorijos momentus, supratę vieni kitų patirtis, galime tikėtis kurti sėkmingą Europą. Deja, neretai tenka pripažinti, kad tokio supratimo trūksta. Europos Parlamentas nerado savyje jėgų užkirsti kelio vengrui, 14 metų bendradarbiavusiam su sovietinėmis represinėmis struktūromis, užimti atsakingo posto vienoje iš ES institucijų. Pakako argumentuoti, kad jis yra kompetentingas, jog Europos Parlamentas nėra teismas. Tačiau ten pat (EP), kur beveik kasdien aptariami nusikaltimai žmogiškumui įvairiuose pasaulio kampeliuose ir į kuriuos imamasi nedelsiant reaguoti, nepakako politinės valios pripažinti, jog tiek metų ėjęs prieš tas pačias ES deklaruojamas vertybes – demokratiją, žmogaus teisių gynimą, pilietis negali būti „apdovanotas“ karjeros pakilimais dėl savo praeities. Ne vienam EP kolegai buvo akivaizdu, kad jei tai būtų žmogus, turėjęs reikalų su slaptosiomis nacistinės Vokietijos tarnybomis, jo karjerai ar veiklai viešajame gyvenime nebūtų nė menkiausios galimybės.
 
Todėl žingsnis po žingsnio turime eiti istorinės atminties ir skaudžių patyrimų pripažinimo, viešo aptarimo keliu. Taip pat turime suvokti, kad laukti supratimo iš kitų negalėsime, jei patys klaidžiosime savo istorijos vingiuose, vengdami pripažinti tiesą, ieškodami atsakymų į pačius jautriausius, tačiau būtinus atsakyti klausimus. Dalies iš jų atsakyti kasmet išlydime jaunąją kartą – „Misija Sibiras“ unikali iniciatyva visoje Europoje, kada jaunuoliai prisiliečia prie istorijos, rūpindamiesi tremtyje mirusių kraštiečių atmintimi.
 
Tai pastangos ne tik ginti savo tapatybę, pagerbti kovojusius už laisvę bei tautos savimonę, bet ir pastangos savo veiksmais, ryžtu kurti valstybę, kurioje norėtųsi gyventi.
 
M. Mikulėno nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. R. Morkūnaitė kalba Lapteviečių draugijos suvažiavime Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiskėse 2010 m. birželio 12 d.
2. Europos Parlamento narė Genocido aukų minėjime Vilniuje 2010 m. birželį

Voruta. – 2010, liep. 3, nr. 13 (703), p. 1, 14.
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra