Apie išsigimusį kosmopolitizmą Lietuvoje: kur jis mus veda

Autorius: Data: 2011-11-28, 15:47 Spausdinti

Apie išsigimusį kosmopolitizmą Lietuvoje: kur jis mus veda

Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Kosmopolitizmas (plg. graikų žodį kosmos „visata“) – ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, kad visi žmonės sudaro vieną didelę bendruomenę. Tai – nacionalizmo (tautiškumo) priešprieša. Kosmopolitas (gr. kosmopolitēs) – kosmopolitizmo ideologijos šalininkas, pasaulio pilietis, nepaisantis savo ir kitų tautų tradicijų, kultūros, patriotizmo. Visa tai susiję su pasaulio globalizacija (nuo prancūzų global „visas, vientisas“ iš lotynų globus „žemės rutulys“) – intensyvėjančiu prekių, kapitalo, žmonių, informacijos ir technologijų suartėjimu, kurio teikiamomis gėrybėmis, žinoma, pravartu pasinaudoti.

Kosmopolitizmo priešpriešos nacionalizmo (plg. lot. natio „tauta“) sąvoka labai plati, lietuviškai neretai reiškiama žodžiu tautiškumas. Vartojama ir gerąja prasme, siejama su tėvyne (gimtine), plg. sąvokas tėvynės meilė, patriotiškumas (lot. patria „tėvynė“). Žymi ideologiją, pabrėžiančią žmonijos pasidalijimą į tautas, kurioms būdinga tautinė savimonė. Ideali politinė išraiška – savarankiška tautinė valstybė, apimanti tautos gyvenamą teritoriją, kurioje tautai priklauso aukščiausioji valdžia. Kartais tautybė painiojama su pilietybe, sakoma Lietuvos tauta (apimami visi įvairiakilmiai Lietuvos piliečiai). Nusižiūrima į emigrantines tautas, pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų tauta.

Kraštutinis nacionalizmas pagimdė vokiškąjį nacionalsocializmą, vadinamą dar nacizmu, vok. Nazismus (raidė z tariama kaip c) – sutraukta iš Na(tionalso)zi(ali)smus. Turi daug bendrų bruožų su Italijos fašizmu (it. fascismo fascio „susivienijimas“). Atsiradimą lėmė Adolfo Hitlerio asmeninė pasaulėžiūra: tariamosios arijų (nemokšiškai vartoto žodžio, iš tikrųjų reiškiančio indų ir iranėnų protėvius ir neturinčio nieko bendro su vokiečiais ir apskritai germanais) rasės išskirtinumas, antisemitizmas – neapykanta žydams ir kt. Ši nežmoniška ideologija žlugo 1945 m. kartu su A. Hitlerio mirtimi, nors jos recidyvų kartais dar vienur kitur pasitaiko.

Pas mus Lietuvoje, kosmopolitizmas dabar yra savotiškas, išsigimęs. Tai susiję su sovietine okupacija, kuri žiauriomis priemonėmis išugdė lietuvių sąmonėje nepilnavertiškumo ir atsidavimo „vyresniajam broliui“ kompleksą. Iš čia kyla valdžios vyrų nuolatinis dairymasis zuikio žvilgsniu, ką pasakys kaimynai, baiminimasis. Atsiprašinėjama net už nebūtus nusikaltimus.

Ypač akivaizdus žeminimasis santykiuose su „strateginiu partneriu“ Lenkija. Lankstymasis prieš ją. Begėdiškos lenkų dezinformacijos apie Lietuvą toleravimas. Falsifikuojama Lietuvos istorija, net Lietuvos mokyklose. Neieškoma tai dezinformacijai atsvaros žiniasklaidoje lenkų kalba. Užsimerkiama matant Lenkijos valdžios kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus, jos pastangas valdyti dalį Lietuvos piliečių. Nereaguojama į propagandos suklaidintų lietuvių žurnalistų išpuolius prieš Lietuvą. Jie nesudraudžiami. Tas pats pasakytina apie neatsakingus atskirų valdininkų pažadus Lenkijai, daromus niekieno neįgaliotiems. Buvo leidžiama įtempti į Vilnių Trojos arklį – Balstogės universiteto filialą. Nesiimama ryžtingų žingsnių apsaugoti švietimo darbuotojus nuo lenkiškos savivaldos vykdomos lietuvių diskriminacijos Vilniaus krašte, pasireiškiančios akiplėšišku LR konstitucijos laužymu. Tokio keliaklupsčiavimo apraiškų daug. Jos nieko gero neduoda, vien skatina nepasotinamą Lenkijos apetitą. Suįžūlėjimo mastą rodo etninėse lietuvių žemėse tokie užrašai kaip Litwa won Seinuose.

Valdžios nesirūpinimo lietuvių tautos ateitimi viršūnę sudaro neryžtingumas užkertant kelią rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas Lietuvos piliečių pavardes, tuo būdu leidžiant Lenkijai užbaigti Vilnijos gyventojų polonizaciją, pradėta kardu gen. Lucijano Želigovskio. Nepasimokyta iš lietuvių tautos priešinimosi analogiškai rusifikacijai generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo laikais.

Išsigimusį kosmopolitizmą Lietuvoje palaiko tebeklestintis pas mus sovietinis kosmopolitizmas – rusiškojo didžiavalstybinio nacionalizmo išdava. Jį skatina proteguojamos globalistinės nuotaikos. Taip pat „reformuotoji“ mokykla, iš kurios išguitas Tėvynės meilės ir patriotizmo ugdymas. Mokymo programose neliko tokių sąvokų kaip tautiškumas ar lietuvybė. Jas pakeitė pilietinė visuomenė.

Išsigimusį kosmopolitizmą stengiasi įtvirtinti kai kurie istorikai, per žiniasklaidą neigiantys didingą Lietuvos praeitį, menkinantys senąją lietuvių kultūrą, ją niekinantys (galbūt inspiruojami iš užsienio?). Jiems talkina sovietinio kvapo, istorijos neišmanantys žurnalistai, kurie šmeižia lietuvių tautą. Ją tapatina su valdžia, priskirdami tautai valdininkų daromas niekšybes. Kitose šalyse taip nėra. Lenkijoje kritikuok valdžią kiek nori, bet ne lenkų tautą – tai šventas dalykas. Ten visų pirma jaučiamasi savosios šalies, tik po to – pasaulio piliečiu.

Be kita ko, susidariusiai Lietuvoje nenormaliai padėčiai atsvarą žmonės mato Jūratės Statkutės de Rosales fantastiškose idėjose (pavertusiose germanus gotus baltais gudais), pagimdytose ydingos tyrimo metodologijos, kuriomis nekritiškai ir besąlygiškai žmonės tiki, o pačią J. Statkutę laiko tautos didvyre (!).

Išsigimęs kosmopolitizmas sudaro sąlygas atsirasti pseudomokslinėms spekuliacijoms. 2010 m. gruodžio 14 d. Vilniuje, Nacionalinės dailės galerijoje, vyko konferencija, turinti provokuojantį ir sunkiai suprantamą pavadinimą Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai. Rytojaus dieną LR Vyriausybės rūmuose surengtas apskritasis stalas Lituanistika ir valstybės branda. Šių eilučių autorius dėl susiklosčiusių aplinkybių galėjo dalyvauti tik antrosios dienos renginyje. Pirmininkavo LR Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius. Moderatoriai – politikas Darius Kuolys ir Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė. Praktiškai renginiui vadovavo D. Kuolys. Jo kalboje nuolat prasikišdavo mintys apie lietuvių tautos tapatybės keitimą, apie jos kažkokį virsmą. Galima tik spėlioti, kas turėta omenyje. Jeigu tai buvo nuoroda į romaniškų tautų atsiradimą, tai čia jokių paralelių su lietuvių ateitimi būti negali, nes iberai, galai, dakai ir kitos Romos nukariautos tautos suromanėjo būdamos beraštės, neturėjusios savų mokyklų. Dėl to tų tautų lotynizacija, kurią iš tikrųjų galėtume vadinti tautinės tapatybės virsmu, buvo neišvengiama ir natūrali. Visai kitokia lietuvių tautos padėtis šiandien: ją sunaikinti gali tik svetimųjų vykdoma asimiliacija, t. y. nutautinimas, nesvarbu, kaip jį vadintų išsigimusio kosmopolitizmo apologetai. Bet juk neleisti savo tautą asimiliuoti yra kiekvieno doro lietuvio, nepaisant jo politinių įsitikinimų, pareiga.

Lietuvių tautai išnykti pavojus negrės, jeigu išsiauginsime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą. Dėl to Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas mūsų mokyklose ir per žiniasklaidą yra reikalingas kaip oras. Nesiduokime pseudokosmopolitų mulkinami.

Bet ar to siekiame?

Voruta. – 2011, gruod. 10, nr. 23 (737), p. 1, 13.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra