Apie Hermaną Zudermaną arba kas toje Šilutėje darosi?

Autorius: Data: 2016-07-26, 13:05 Spausdinti

Apie Hermaną Zudermaną arba kas toje Šilutėje darosi?

Vytautas TOLEIKIS

Nelengva rašyti apie kraštą, kurį besąlygiškai myli, kuriame esi užaugęs, ir kuris tavęs jau tiek metų įsišaknijus  Vilniuje, vistiek  niekada nepalieka. Matyt, ir nepaliks. Sapnuose, prisiminimuose, nenumaldomu noru pastoviai apie jį atnaujinti žinias, vis ką nors naujo  įdomaus atrasti, ar paprasčiausiai tik pasitaikius pirmajai progai jį aplankyti.  Mėgstu ir draugams apie Šilutės žemę pasakoti, ir užsieniečiams apie vieną kultūriškai turtingiausių ir įdomiausių rajonų Lietuvoje pasakoti. Šilutę pristatau kaip regiono darnios kultūros politikos flagmaną, statydamas ją greta Anykščių, Kėdainių, Šiaulių.

O Šilutės naratyvas vienas Lietuvoje vienas iš labiausiai intriguojančių: tiek tautų kultūrų, konfesijų persipynimų, kiek ne vienai tautai svarbių, net europinio lygio asmenybių davęs. Net dabar demografiškai mažėjančioje Šilutėje ( pagal oficialiąją statistiką 2001 m. gyveno 21476, o 2016 m. beliko tik  16805 gyventojai) veikia penkeri skirtingų konfesijų namai, 2011 m. mieste gyveno net 16 lenkų. Po karo kokių tik žmonių nesusibėgo, ne vienas ir pabėgęs tremtinys svetima pavarde įsikūrė. Nuo pat Atgimimo laikų šilutiškiai pasižymėjo laisvės ir atviros visuomenės dvasia. Tik istorinio Herderio gimnazijos vardo nepavyko atstatyti – sutrukdė Vilniaus etnocentristinės davatkos. Bet ir nugriautą paminklą Hermanui Zudermanui skubriai atstatė, ir išniekintas „vokiečių“ kapinaitės ėmėsi vaduoti iš krūmų, ir Švėkšnos sinagogos napavertė Maxima. Vydūnas Kintuose tiesiog suklestėjo. Pagaliau atstatė Hugo Šojaus dvarą. Čia tikras kultūrinis žygdarbis, tikri Pragiedruliai. Aišku, kai ko nevėkšliškai laiku nepadarė. B. Jelcino laikais, kai tai buvo galima padaryti be papildomų konfliktų, iš miesto centro neperkėlė rusų kareivėlių palaikų į normalias kapines, visiškais griuvėsiais pavertė Žemaičių Naumiesčio sinagogą, daug senesnę už Švėkšnos. Nesugebėjo aktualizuoti vieno ryškiausių lietuvių literatūros prozininkų Antano Ramono kūrybos, o jo tėviškę Kurmių kaime, netoli Švėkšnos, regis, su visam pražaidė. Kol kas nemato ir iš Klaipėdos krašto kilusių misionierių Indijoje, bet gal dar ataks?  Bet palyginus su kitais rajonais, nuostuoliai ne patys didžiausi, juolab, kad kai ką gal net įmanoma ištaisyti. Pridėkime dar Šilutės atgijusius senuosius namus, naująsias trinkeles, smagius paminklėlius ir, svarbiausia, linksmą miesto dvasią, ypač  jos žmones.  Šilutėje tikrai jauti, kad Lietuva Europos valstybė, ne koks Padniestrės pasturgalis.

Tad kas turėjo atsitikti naujojo Šilutės mero  ir jo komandos bei nepailstančio Kultūros skyriaus galvose, kad tokia lengva ranka, be jokių diskusijų, gelbėjimo – puoselėjimo planų staiga įsižiota uždaryti Hermano Zudermano memorialinį muziejų Macikuose, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus filialą?  Savivaldybę ištiko gili finansinė krizė, kad net vieno kambarėlio ir pusetačio nebeįstengiama išlaikyti?

Ši  žinia mane pasiekė visiškai atsitiktinai, birželio 30 d. pas mane besisvečiuojant istorikui Šimonui Levui, aptariant galimą jo tolimesnį maršrutą, kokias vietas aplankyti Šilutės žemėje. Nelabai ir patikėjau, – gal čia kokių laisvosios rinkos dogmatikų pasvarstymai, – raminuosi. Bet kur tau, LTV panoramos reportažas palaidojo mano naivumą. Ir ne tik įsižiota uždaryti H. Zudermano muziejų, bet ir ilgametę muziejaus direktorę Rozą Šikšnienę atleisti iš darbo, greituoju būdu. Beje, direktorė nesutiko Macikų uždaryti.

Skaičiau Šilutės interneto puslapyje valdžios komentarus, susirašiau ir su Šilutės Kultūros skyriaus vedėja. Neįtikino. Visiškai. Juolab, kad nerimo ištiktas nebesusilaikiau – gal čia tik aš paslaugos ir pasiūlos dėsnių nesuprantantis atsilikėlis – žinia pasidalinau su kultūros žmonėmis. Pastebėję žinią Vacys Bagdonavičius, Darius Kuolys, Vytautas Gocentas, Gintaras Grajauskas, Viktorija Daujotytė, Rita Juodelienė – visi kaip vienas susiėmę už galvų. Šilutiškių pavardžių neminėsiu, maža ko, laikai dabar neramūs… Ne kokie 1991 –ieji…

Tad pamėginsiu rašytine forma pasidalinti mintimis, kurios jau, skaičiuoju, manęs neapleidžia 26 diena. Vis galvoju apie Šilutės valdžią. Nors taip nereikėtų vadinti. Juk visose valdžios struktūrose yra daug sąžiningų, motyvuotų, ne tik sau, bet ir Tėvynei dirbančių žmonių. Taip rašdamas juos įžeisčiau. O to daryti visiškai nenoriu. Tad vadinsiu juo toliau ne valdžia, o naikintojais. Kaip kompiuterio komandoje DELETE. Delete, ir nėra teksto. Delete, ir nebėra naratyvo apie H. Zudermaną Macikuose, belieka Šiltutė.

O mintys mane, vargšelį, štai kokios kankina.

Pirmoji.

Jeigu per šitiek metų H. Zudermano Macikuose kambarėlis niekam neužkliuvo, turi būti motyvas. Kažkam jo reikia? Juk naikintojai už didelę kainą į dviaukštį rūmą įsiterpusį kambarėlį taip lengvai neparduos, net už simbolinę kainą. Tik kvailys gali susižavėti tokiu pirkiniu.   Nejaugi atsirado iš to dviaukščio koks begėdis,  sumanęs pasididinti „būtą“? Na pavyzdžiui, matydamas tragišką miesto demografinę situaciją, pridarė būrį vaikų ir savo ankštame butelyje nebeįsitenka? O už tokią patriotinę akciją žmogų galima ir apdovanoti – leisti nusipirkti, kad ir buvusį muziejų. Juk Čingizas Aitmatovas įsikėlė į Boriso Pasternako buvusią vilą, nepasikuklino. O gal Šilutei iš dangaus nukrito koks Herr Professor Emeritus iš Vokietijos, nusprendęs gyvenimo saulėlydį praleisti garsaus rašytojo kambarėlyje? O tai kur buitiniai patogumai, socialinės darbuotojos kambarys, kur garažas ir du tualetai?

Antroji.

Iš darbo atleidžiama Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė Roza Šikšnienė. Joks vadovas iš darbo neatleis solidžios jam pavaldžios įstaigos vadovo, neturėdamas jo kuo pakeisti. Rimtesnis net turi du tris galimus kandidatus, ir tik tuomet skelbia konkursą, tikėdamasis, kad stipriausiąjį pavyks prisivilioti. Direktorei ir taip iki pensijos nebe daug likę. Iš kur tokia skuba? Gal tikrai kažkas savivaldybės koridoriuose ne pirmas mėnuo kojytėmis trepsi, net ne darbo valandomis į ausį galimam darbdaviui šnopuoja? Pasakykite, kad taip nėra! Neturite nieko į  direktoriaus vietą numatę, čia tik džiazuojate, tikite, kad iš gatvės ateis veržlus, energijos nesuvaldantis intelektualas – poliglotas? Nuraminkite mane ir visus Lietuvos kultūrininkus.

Trečioji.

Suokiama, kad H. Zudermano muziejų reikia uždaryti, nes jo beveik niekas nelanko. Ir tik dabar tai pastebėjo Kultūros skyrius? Dvidešimt metų lankomumas nekliuvo, ir staiga… Pagal tokią logiką reikėtų uždaryti ko ne visus memorialinius namus, namus – sodybas, namus – butus. Neypatingai lankomi, pelno neduoda. Neblogai būtų Vilniuje patvarkyti V. Krėvės, Šlapelių, Venclovų memorialinius… Kokios įplaukos būtų į praskolintą Vilniaus biudžetą! Arba Povilo Višinskio klėtelę Ušnėnuose. Nors pagal gyventojų dydį ir lankomumą gali išeiti kone tie patys skaičiai. Ligi šiol man atrodo, memorialiniai muziejai yra tautos  garbės ir orumo reikalas, o ne sviesto mušimo kioskeliai.

Ketvirtoji.

Kaip figos lapelis. Neva ekspozicija iš Macikų bus perkelta į Hugo Šojaus muziejų. Gražu. Bet pravažiuojantys visada ieško autentiškų vietų, galimybės pajusti būtent VIETĄ, pamatyti dangų būtent iš tos vietos. Muziejai tik lietingam orui, nebent speciali paroda, projektas. Rimtam lankytojui visada rūpės pažiūrėti per langą, nesvarbu, kad kitas stiklas, pro kurį žiūrėta to asmens. Aišku, naikintojai gali sakyti, kad  į Macikus ir toliau galėsite bet kada  atvažiuoti, ir lentą matomiau perkelsim, ir šeimininkas į vidų pakvies, ir ožkos sūriu pavaišins.  O būsimo kambario šeimininko gražiai paprašę, ir į vidų būsite įleisti, ir ožkos sūriu, rūkytomis niegėmis pavaišins. Ar tikrai? O  jeigu pasitiks aukšta tvora su užrašu „Labai piktas bobikas“ ? Kas tada? Mėginau kartą į dailininko Petro Rimšos, poeto Pauliaus Širvio tėviškes patekti. Nelabai saugu… O gal kam teko į butą Liejyklos gatvėje patekti, kur apsistodavo Josifas Brodskis? Kažkaip neteko girdėti.

Penktoji.

O gal naikintojai  H. Zudermano neskaitę? Jeigu prie jo neprisirišę? Kiek naikintojų išlaikytų galimą testą ( jeigu norite, galiu paruošti, net nemokamai,  esu lituanistas). Pavyzdžiui, pateiktume to krašto rašytojų H. Zudermano, Johano Bobrovskio, Šarlotės Kaizer, Ernsto Vicherto  prozos ištraukas, ir paprašytume identifikuoti, kuri kurio? Pažertume  J. Bobrovskio, Aldona Gustas ir  Algimanto Mackaus eilių, ar atskirtų, kurios kam priklauso? Gal pabandome?

Šeštoji.

Jeigu norime, kad jaunimas nebėgtų ir mūsų miesto, darome viską, kad jis prie jo prisirištų, jį pamiltų. Taptų savo Mažosios Tėvynės patriotu. Tam reikalinga ugdyti modernią tautinę tapatybę, kuri be savos artimiausios aplinkos, pasididžiavimo ja, yra neįmanoma. H. Zudermanas su J. Bobrovskiu yra pasaulinio lygio kūrėjai, nukritę mums iš dangaus kaip Donelaitis (perfrazuojant Petrą Repšį). Zudermanas ypatingai juto Šilutės dvasią, lietuvninkus mylėjo, suprato ir lietuviškai. Be to, jis ilgam lietuviams sukūrė  gamtos stichijos pritaikymo, apvaldymo epą, kuris aktualus iki šiol. Kalbu apie apysaką „Jonis ir Erdmė“, kurioje pasakojimas sukasi apie Bismarkinę, Žalgirių kaimą. O jaunimui nebeaktuali meilės tema apysakoje „Kelionė į Tilžę“?  Ar naikintojai bent kartą gyvenime pamėgino pakeliauti po Šilutės kraštą H. Zudermano herojų keliais? Sakysite, kaip gali vokiškai rašyta literatūra formuoti lietuvišką identitetą? Gali, ir dar kaip. O gal nebeskaitykime A. Baranausko, V. Kudirkos, Maironio, nes jie Lietuvą mokėsi mylėti, daug ką perėmė iš lenkiškai rašiusio Adomo Mickevičiaus?

Septintoji.

Susidaro įspūdis, kad naikintojai  savo kraštą suvokia be Lietuvos ir Europos kultūros konteksto. Nemato platesnio savo krašto naratyvo ir nejaučia pilietinės pareigos nuolatos jį atnaujinti. Pavyzdžiui, internetinėse nuorodose nieko nėra apie Šilutėje kunigavusį disidentą Leoną Šapoką, kultūrininką Petrą Jakštą, garsųjį evangelikų kunigą Ernstą Rogą, rašytoją Antaną Ramoną. Tarsi nesigilinama, kad H. Zudermano naratyvas papildo Hugo Šojaus ir Vydūno naratyvus. Juk jie bičiuliavosi. Nes tik neselektyvus naratyvas gyvas, įsirėmina dabartyje. Dejuojama, kad naujuose muziejaus rūmuos ir taip nebus ką eksponuoti. O kas sakė, kad muziejaus naratyvas turi apsiriboti tik Šilutės savivaldybės administracinėmis ribomis? Aštuonis šimtus metų Klaipėdos, Priekulės, Šilutės, Pagėgių apylinkės sudarė bendrą kultūrinę visumą, o dabar tos visumos turi nelikti, nes priekuliškiai ir pagėgiškiai supyks? O gal apsidžiaugs, kad atsirastų vietos ir Pagėgiuose gimusiam A. Mackui? Bandžiau skaičiuoti, kiek asmenybių galima įamžinti naujojoje Šilutės Hugo Šojaus muziejaus ekspozicijoe? Net kojų pirštų pritrūko.

Dėl Europinės dimensijos suvis didžiausia gėda – bent sukakčių datas naikintojai būtų pasižiūrėję. Kitais metais sukanka 160 metų nuo H. Zudermano gimimo. Aišku, šią datą Europa paminės, ypač vokiečiai. Gali ir į Macikus juos velnias užnešti. Ir ką tuomet sakys Šilutės meras? Sakys, ačiū ačiū, už Europos Sąjungos lėšas, kurios pagrindinis donoras Vokietija, H. Šojaus dvarą restauravome, tik jo draugui H. Zudermano kambarėliui lėšų pritrūkome. Ar ne ciniška? O ką meras pasakys vokiečių NATO kariams, kurie jau kitais metais Rukloje įsikuria? Ims ir sugalvos vokiečių karininkams vokiečių kultūros paveldą koks KAM vadas  parodyti? Vokiečių karininkas, be abejo, prieš belsdamasis į pajūrį, bus su V. Getės institutu pasikonsultavęs ir neabejotinai paklaus, – o kur H. Zudermano namas ir tas mažutis muziejėlis? Aj, kaip nemalonu, – sakys uždarytojų atsiųstas iešmininkas, – ten dabar kelias uždarytas, gal per kitą rotaciją? Tuoment įkyrusis karininkas pasigirs, kad girdėjęs, kad Šilutėje dar likę vietinių autochtonų? O taip, – džiūgaudamas sušuks uždarytojų iešmininkas, – taigi mūsų vicemeras grynaveislis autochtonas, šišioniškis! Ne, – vicemerai laikini, mes girdėjome apie legendinę muziejininkę, ar tik ne Rozą, kuri visą gyvenimą atidavė Šilutės istoriniam paveldui išsaugoti, su ja norime susitikti, – vis neatlyš kariškis, – girdėjome, kad ji ir vokiškai mokanti, nereikės vertėjui mokėti? Ir kas toliau. Tikra dovanėlė Lietuvą pasirengusiems ginti vokiečių kariams.

Kaip ir galėčiau baigti, bet norisi baigti bent mažutėle linksmesne gaida. Gal ne viskas taip juoda, uždarytojai, duokit man viltį, kad mes ne mažėjame, o augsime?

Juk visas istorinis kultūrinis Lietuvos paveldas priklauso visai Tautai, nepriklausomai, kokiame rajone jis atsidūrė. Ar sutinkate?  Tai nėra vienos kurios savivaldybės reikalas, ir visuomenė ne tik, kad gali, o PRIVALO prieštarauti,  įsikišti, tai jos pilietinė pareiga,  jeigu tam paveldui iškyla grėsmė arba jis netinkamai naudojamas. Manau, kad visuomenė DAR pajėgi stabdyti savivaldybių malinizaciją. Jeigu ji nebus laiku sustabdyta, Lietuvos kasdien ir toliau mažės. Tik su visa visuomene bendradarbiaujant  galime rasti optimaliausius sprendimus, generuoti idėjas, kurti gyvybingą kultūrą regionuose. Kas būtų Šilutė be Vaclovo Bagdonavičiaus, Domo Kauno ir kitų šviesuolių iniciatyvos ir su jais vaisingai bendradarbiaujančių šilutiškių, ypač Šilutės visuomenininkų? Nei pusę to, ką dabar turi, neturėtų.   Toks didelis potencialas slypi Šilutės žemėje ir būtų apmaudu, kad naikintojai neleistų jam visu pajėgumu atsiskleisti. Nes naikintojų sumanymas uždaryti H. Zudermano muziejų Macikuose visų pirma reiškia jų pačių pasidavimą, kuris tik siunčia Lietuvai žinią, kad šilutiškiai jų akimis yra tik kaimo japai, nes nevaikšto į H. Zudermano muziejų, ir tiems japams tereikalingi rūkyti starkiai, o ne zudermanai. O ar naikintojai patys dažnai kvietė į muziejų? Kiek kartų, ir ką  konkrečiai? Ir taip juk nėra, ne kaimo japai, šilutiškiai, nenuvertinkime tautos. Pasakyčiau taip savo bičiuliams šilutiškiams, likusius plaukelius nuo kuodo nupeštų…

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-07-25-apie-hermana-zudermana-arba-kas-toje-siluteje-darosi/146954

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra