Apie Gudijos lietuvių nutautinimą per…. vardus ir pavardes

Autorius: Data: 2013-04-12, 10:59 Spausdinti

Apie Gudijos lietuvių nutautinimą per…. vardus ir pavardes

Doc. dr. Egidijus MAŽINTAS, Lietuvos edukologojos universitetas

Niekam nekyla abejonių, kad senoviniai lietuviški vardai buvę įvairių formų prigimtinio lietuvių tikėjimo likučiai, iki šiol sėkmingai sugebėję apjungti ir suklijuoti kas kart vis labiau susiskaidžiusią baltų genčių diasporą ir Lietuvos valstybę. Kaip nekeista, bet būtent vardai provokuoja ir stimuliuoja neapykantos, nuoskaudų, nepasitikėjimo paaštrėjimą tarp mūsų pačių ir tarp kitų. Mūsų išsibarsčiusių lietuvių šaknis išsikėrojusias žemės Žemynos kūne-dirvoje, kelis tūkstantmečius metų sujungė, sutelkė ir maitino dvasinė protėvių palikta ne apreiškimais, bet darbu ir ritualais, senoviniais baltiškais vardais apipinta gyvoji tautinė prigimtinė tradicija (religija). Negandoms vienai po kitos pasireiškiančioms, reikia tiesti kelią senosios prigimtinio tikėjimo (religijos) išlikimui ir iškilimui? Kaip buvo padaryta Jungtinėje Karalystėje-senųjų pagonių-keltų ir druidų religijos bendruomenė įgijo tokias pat teises kokias turi ir kitos ES religijos. Net anglosaksų vyskupai neprieštaravo-druidai tikrai blogo jaunimo neišmokys. Globali politika – didesnis pavojus. O keltų žyniai kviečia gyventi visus savo gimtinėje darnioje santarvėje su gamta, kaimu, miškais savo sodybose.

Tik gūdžiame kaime maitinama daugybės iškilių dievų ir deivių panteono, lietuvių kalba sekamomis sakmėmis, legendomis, mitais ir padavimais, dainomis, sutartinėmis, liaudies šokiais, klojime, ir prie spingsulės verpstelį sukančios motulės, atsilaikė prieš Žečpospolitos, carizmo, sovietų imperijas. O dabar subliūkštame prieš „Globali Lietuva“ politikos cikloną? Panašiai tvirtina dr. Jūratė Statkutė de Rosales ir akad. Eugenijus Jovaiša, savo monografijose „Europos šaknys“ ir „Aisčiai. Kilmė“. Pastaruosius du dešimtmečius Lietuva kaip bandomasis triušis stojęs prieš biurokratijos slibiną ES, kuris didžiajame prisikėlime (ar teisme?) tardė, egzaminavo, kvotė, apklausė, ir toliau eksperimentiškai tyrinėja. Apžiūrinėja iš visų pusių ir visam pasauliui nekorektiškai komentuoja mūsų negalavimus, ligas, paveldėtus trūkumus: nacionalizmą, dainuojančią revoliuciją-Sąjūdį, tolerancijos stoką seksualinėms mažumoms ir t. t. Privalumų taip pat turime: mus vertina kaip darbo jėgą (samdinius?). Taigi visų šių dvigubų standartų žaidimų esmė: neleisti tautai susivokti, kur tiesa ir kur liepto galas? ES didžioji depresija (krizė) dėl aklo pasitikėjimo kuriamąja biurokratijos galia ir neįgalia, akla ekonomika, tautinių mažų valstybių žūties akivaizdoje (virsme) paliko kelias išeitis – pasišalinti nuo žeminančio suirimo proceso, grįžtant į juodžiausią laukinio kapitalizmo praeitį, su vagnorkomis. Arba susilieti su degradavusios vartotojiškos visuomenės ateities Ledo rūmais ir priimti – „ES šventąjį raštą“: savarankiškai išsikastruoti nuo tautiškumo ir nacionalizmo, šeimos, bei evoliucionuotis į vergų ir patricijų kultūrinį substratą – Senosios Europos pradžią Romos imperijoje. Dabar jau egzistuoja Didžiųjų ES šventikų ir dvasinių mokytojų kasta (europarlamentarai), beje neaiškiu procesu prasiskynusius takus į komisarų ir nepakeičiamų valdovų sostą. Vieni iš jų visą sąmoningą gyvenimą kliedėjo „raudonąja aušra“, kiti būdami iš viso be nuomonės, kantriu paklusnumu išsikovojo „plaukuotos rankos“palankumą. O gal mes, lietuviai, gudai ir latviai, persismelkę senųjų žynių ir vaidilų iliuzijomis, bergždžiai priešinamės būtinybei ir likimui? O gal mūsų įtarumai aplinkai bergždžiai nuodija mūsų jausmus ir įsčias? Daug kam šiandiena atrodo, kad su visom milijardinėmis ES investicijomis, visiškai nepalietusiomis eilinių Lietuvos gyventojų, gerokai praretėję ir susipykę, esam blogesnėje demografinėje situacijoje nei gudai. Peržvelgus Gudijos lietuvių gimusių ir mirusių asmenų vardus darosi neramu miršta: elenos, mantai, česlovai, danutės, vytautai, onos, algimantai, teresės, vilmos, vilijos, birutes, jonai, marytės, juozai, vlados, rimos o vis dagiau žydiškų, slaviškų, lenkiškų, rusiškų arba europietiškų vardų: davydų, snežynų, auksių, inesų, ksenijų, iljų, oksanų, majų, hanų, adrijanų, emilijų, svetlanų, gajų, kajų, dianų, aurelijų, brunonų, deivių, esmeraldų, reinaldų, gitanų, džordanų, andželikų, artiomų, milenų, valerijų, alinų, darjų ir t. t kurie visada buvo svetimi lietuviams, nors ir paskutiniams priėmusiems krikštą iš Europos karingo ordino rankų. Daug kas tvirtina, kad iš lenkų? Lietuvių etninė kultūra šeimoje prasideda pirmiausia …nuo vardų: niekur negirdėti lietuviški vardai kaip dvasinis ir kultūrinis paveldas, buvo perduodamas Gudijos lietuviams iš kartos į kartą. Į mano klausimą Rimdžiūnų lietuviškos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Antanas Žvaginis, trumpai žemaitiškai atsakė: „Kiek tėvai tur prota, tokius vardus sava vaikam ir duod“.

Gudijos lietuviai, sustabdykime slaviškų vardų plitimą

Ar viską padarėme, savo šeimose, artimųjų, giminių tarpe, kad mūsų vaikai, anūkai turėtų savo garsių protėvių, senelių ir tėvų nuo Nemuno ir Ašmenos krantų tūkstančiais metų puoselėtus vardus? Vardų nutautinimą Gudijoje po Pirmojo pasaulinio karo ypač pagreitino Vilniaus krašto okupacija. „Lenko“ įvaizdis daugelyje pasaulio tautų tapo kaip „apsukraus ir nachališko sukčiaus“. Taip jau atsitiko, kad net „ruso“ sinonimas, nežiūrint carinės ir sovietinės okupacijos dažnai susilaukia, švelnesnių epitetų – „geri žmogeliai“, „nuoširdūs tie ruskeliai“. Tai „lenko“ visose tautose, be mažų išimčių, turi neigiamą atspalvį. Nors gerų ir nuoširdžių, kultūringų lenkų gal ir yra, tačiau… pavardžių ir vardų iškraipymuose jie tvirtai pirmauja pasaulyje, nepagarba kitai tapatybei. Brutalus lietuvybės lenkinimas ypač per vardus ir pavardes, neturi analogo pasaulyje, tačiau vis tiek atrandame paslėptas baltiškas vardo ar pavardės šaknis. Vardai turi savo vietą. Pajutęs kitokią savo vardo kilmę, tūlas pilietis susidomės ir gilindamasis supras kad yra ne tas kuo jį laiko. Ir ne tas su kuriuo galima susitarti. Vardas gali sukelti šleikštulį ir pagarbą. Džiaugsmą ir neapykantą. Protestą ir kovą dėl vardo atstatymo. Prigimtinio protėvių pavardės sunaikinimo ar iškraipymo pasmerkimui. Susigrąžinti buvusius, suniekintus ir apšmeižtus vardus ir pavardes – yra garbės reikalas. Jei galime padėkime tokiam apkvailintam ar apgautam žmogui. Sumaišyti vardai kaip ir tautiniai protai, turėjo ištirpti rusinimo ar lenkinimo jūroje ir nuleisti inkarą Rusijos ar Lenkijos valstybėse. Lenkai visada turėjo ambicijų kad su jais skaitytųsi ir dėrėtųsi kaip su Vokietija, ar Prancūzija. Bet ne tau, Voycekai ir Malgožata, mėlynas dangus. Tik haliucinacija – apie lenkų tvirtybę ir vienybę. O ambicijos? Jų mūsų kaimynai visada turėjo nerealių. Nepavyko ir niekad nepavyks perspjauti Didžiosios Britanijos ar Rusijos. Gudijoje tie lietuviški kaimai, kurie buvo nusidriekę arčiau magistralių ar didesnių gyvenviečių ar judresnių vietovių greičiau patyrę vardų ir pavardžių diskriminaciją, nutautėjo. Lietuviškesniais vardais buvo turtingi tie kaimai, kurie buvo patogiai įsitaisę miškų ir girių masyvuose, atokiau nuo slaviškų vardų įtakų. Tai balos, raistai, gūdžios lygumos. Ten užkonservuoti senoviniai lietuvininkų vardai, lietuvių kalbos ir senovinių vardų suteikimo tradicija tapo tikru lobiu, ypač lietuviškų vardų plitimo geografijai. Kuria domėjosi kalbininkai, tautosakininkai ir tikėjimų, papročių puoselėjimu susirūpinę etnografai. Vardų lenkinimą ypač palaikė bažnyčia. Paprasti žmonės girdėdami šalia lotynų kalbos lenkų kalbą ir dar išklausydami visą neapykantą lietuvybei, iš sakyklos susigūždavo. „Kas panorės lietuvių kalbos, kai netgi kunigas stengiasi ją visur vartoti“ – prisiminė keistą savo jaunystėje patirtą diskriminaciją Juozas Maceika, iškilus Gudijos lietuvis. Jis XX a. pradžioje lietuviškai kalbančiais kaimais laikė – Barutiškes, Bežemnius, Bačkininkus, Bebrėnus, Dervagius, Dauronius, Daniūnus, Lazdūnus, Gudenionis, Salinius, Pasalius, Jančiūnus, Mėgūnus, Ležnėnus, Vinkšnėnus, Zubonis, Zomašius, Židžiūnus, Šeškus, Uosiagirius ir t. t. Iš bažnyčios po krikštynų lietuviška šeima grįždavo tiesiog jėga įgrūstu jiems lietuviams svetimu anūkėliui vardu, kurio niekad nebūta baltų kultūroje – Dima, Ana, Marija, Aleksandras, Hana, Sergejus, Ženia, Natalija ir kt. Galvojate neskaudėjo širdelės namuose pasilikusiems močiutei ir diedukui, kai jiems atveža atžalą namo su vardu, buvusio skriaudėjo ar pikto viršaičio lenko? Užkariautojo vardai, be abejo žalojo lietuvių dvasią, tačiau jie buityje vadino taip kaip norėtų, nors įrašai pase rodė ką kita. Tragedija. Ypač didelį smūgį nutautėjimui sudavė diduomenės išdavystės ir mišrios santuokos. Izraelyje arba Žemaitijoje niekad neįsivaizdavau, kad galima kurti santuoką su kitos tautybės asmenimis, ypač slavėmis. Tačiau žinant kitokią Gudijos lietuvių situaciją į šeimą atėjus asmeniui nemokančiam lietuviškai, vaikai pradėdavo kalbėti namuose keliomis kalbomis. Tai atsiliepė lietuviškiems vardams. Pasuose jie marga svetimais mums lietuviams užrašams. Nebijau, kad mane pavadinsite rasistu. Mišrios santuokos-labai žalingos. Lietuviai visada garsėjo savo pagarba genofondui. Pas žydus dar griežtesnė tvarka, nors už lango XXI a., o santuoka su lietuve ar slave sudaręs žydas negali savo vaikų vadinti žydu. Jie mišrūnai, kitais žodžiais tariant „dvorniaška“. Lietuvoje parenkant tautinius vaikams vardus stengdavosi užkirsti kelią slaviškų vardų plitimui.

Lietuvos krepšininkai tik su lietuviškais vardais

Iš visų garsių Lietuvos rinktinės krepšininkų vienintelis Jovaiša turėjo slavišką Sergejaus vardą. Ir broliai Lavrinovičiai. Visi kiti – nuo Juozo Petkevičiaus iki Stepo Butauto ir Modesto Paulausko iki Lino Kleizos lietuviški. Mūsų protėviai vadindavo kaimynus pagal profesiją ir vietovę: Kalvis nuo Krėvos, Stalius nuo Jackevičių, Batsiuvys nuo Nesvyžiaus, Siuvėjas nuo Lydos. Arba pagal įvairius būdo arba charakterio bruožus: Augulis, Lukša, Mažeika, Kuprius, Juodis, Naujokas, Jaunius, Kudlius, Greičius, Grybauskas, Nevulis, Mažulis, Didžiulis, Gudas, Jackus, Račkus, Gricius, Molis, Girdijauskas, Burokas, Alksnis, Rastenis, Lazdynas, Litvinas, Aleksynas. Pagal savybes panašias į paukščių, žvėrių ar gyvyulių: Kiškis, Žvirblis, Karosas, Karvelis, Dagys, Jakštas, Briedis, Genys, Kovas, Balandis, Katinas, Bitinas, Lapė, Kiškis, Stumbras ir t. t Vardas kaip užkeikimas kaip mitinė legenda sustiprindavo šio vardo gavėją ar paveldėtoją ir suteikdavo tam tikros garbės ir orumo. Vardas tapdavo kaip asmenybės portretas, savotiška vizitinė kortele. Taip buvo ne vien baltų žemėse, o daug kur. Toli gražu ne visos damos pavadintos Laimėmis, Meilėmis, Rožėmis primena tas palaimingas būsenas ir gėles. Daugelis mūsų šalyje naudojamų vardų ne lietuviški. Tarp jų nemažai slaviškų, graikiškų, lotyniškų, anglakalbiškų. Kodėl taip yra? Kas atsitiko? Tradiciniai lietuviški vardai (pvz., Vytautas, Kęstutis, Birutė ir pan.). Naujadarai iš lietuviškų žodžių (pvz., Rasa, Miglė, Ugnius ir pan.), vertiniai į lietuvių kalbą (pvz., Auksė kaip Aurelijos vertinys) ir į juos panašūs. Tapę vardais Lietuvoje dėl tam tikrų ryšių su Lietuva (pvz., Aistis, Gudaitis, Prūsaitis, Kuršaitis, Aukštaitis, Žemaitis, Voketaitis).

Vardo spalva ir atspalvis…

Kiekvienas vardas turi savo spalvą ir atspalvį, skonį ir prieskonį, kitaip tariant, savo aurą. Vieni vardai kaip bitės, musės, skruzdės ar kiškiai, vilkai. Kiti tarsi skrenda paukščiu, vėju, plaukia debesimis, pavardės šlama epušės lapais, pravardės ar slapyvardžiai girgžda palūžusiu gluosniu, eglišakiu, alma šaltiniu ar šniokščia jūra. Iš senovės mus pasiekiantys protėvių vardai aidi tolimos šventyklos varpais, drėgsta lūpose, salsta cukrumi. Dar kiti – tartum nukalti iš vardų horoskopo. Pagaliau vardu kartais tampa… bet kuris žodis. Tačiau visi jie gali padėti atspėti žmogaus ateitį ir praeitį. Taip galima sužinoti, kokia bus to žmogaus „antroji pusė“, kuo virs jo šeiminis gyvenimas: amžina žiema, žydinčiu pavasariu, o gal kaitria vasara? Taigi, koks Vardas, toks ir Kardas (likimas). Antai „Birutiečių draugijos“ vienijo moteris, kurios siekė kad Vytautos motinos vaidilutės Birutės auklėjimo ir jaunimo mokymo idealai tarnautų kilniems lietuvių moterų savišvietos judėjimų ugdymo tikslams. Valdovų žmonų dėka LDK dvarai tapo miestų, apylinkių, šalies kultūrinio gyvenimo centrais (Barbora Radvilaitė, Bona Sforza, kunigaikštienė Morta, Tyzenhauzo artistė Dalia, Sofija Alšėniškė ir kt.). Dvaro vardų tradicijas turėjo visos Europos šalys. Lietuvos valdovai su žmonomis, buvo stambiausi, daugiausia teisinių galių turintys žemvaldžiai, už karo ir kitokią tarnybą dalijo žemes didikams ir Bažnyčiai. Ilgainiui gauti dvarai tapo šeimų (Radvilų, Oginskių, Tiškevičių, Goštautų, Alšėniškių ir kt.) nuosavybe. Gudijos dvarai, ypač rezidenciniai, tik moterų dėka tapo kultūrinio gyvenimo centrais, atliko visuomenės telkimo vaidmenį, buvo svarbus tautos dvasinio paveldo kaupimo, tautinio vienijimosi, literatūrinės kalbos formavimosi veiksnys. Daugelyje vardais pavadintų dvarų formavosi viešojo moterų ir vyrų elgesio, papročių, šeimos ir kitos bendrakultūrinio elgesio tradicijos. Dvaras su savo vardu turėjo politinės reikšmės.

Ivanas, Michailas ar Algirdas, Vytautas?

Mokslininkai nurodo dešimtis šaltinių, iš kur mūsų protėviai sėmėsi žinių rinkdami vardus savo atžaloms. Spėdamas orą ar rinkdamas vaikui vardą dažnas žemaitis dėmesį kreipia į jį supančią gamtą, žinoma, ir savęs nepamiršta.

Po vaiko gimimo baltų gentyse Gudijoje prasidėdavo tikras spektaklis. Tėvas išnešdavo mažylį į lauką ir paskelbdavo vardą. Susirinkusiems kaimynams sakydavęs, esą rado kopūstuose ar gandras atnešė, tuo tarsi siekdamas suklaidinti dvasias, kurios bijodavusios kenkti pamestinukams, našlaičiams. Vardai, kaip tam tikri talismanai, vaikus saugojo ir nuo blogos akies, ir nuo prakeikimo. Baltai savo sūnų nevadino švelniai: Gerutis, Laimutis, Skaistutis, parinkdavo jiems stiprius vardus: Algirdas, Vytautas, Kęstutis, Birutė, Danutė, Vaidotas, Daumantas, Švitrigaila, Jogaila, Algimantas, Mindaugas. Nuo tos akimirkos, kai gaudavo vardą, mažas ir silpnas vaikelis tapdavo aplinkinių gerbiamu kilnaus vardo savininku.

Antai Vytauto arba Algirdo, Kęstučio vardai ilgainiui asociavosi su vadovavimu, ryžtu, siekiu nugalėti, sugebėti burti bendraminčius kovai už šventus tautinius ir valstybinius idealus. Lietuvoje veikia dešimtys Vytautų, Algirdų, Kęstučių klubų, į kuriuos buriasi įvairių profesijų atstovai, kuriuos vienija jų vardo pirmtakų didžiojų kunigaikčių Vytauto, Algirdo, Kęstučių charizmatiška asmenybė. Veikia taip pat Jonų, Darių, Algimantų, Onučių, Biručių, Danučių, Janinų, Neringų, Vytenių, Mindaugų, Daumantų nedideli klubai, deja vienijančius pensijinio amžiaus Lietuvos ir emigracijoje gyvenančius lietuvius. Jau seniai norėjau paklausti prof. Donato Katkaus Vilniaus Šv. Kristoforo orkestro meno vadovą, kodėl jo orkestras pabūgo Didžiojo Kunigaikščio Gedimino, ar jo sūnaus Kęstučio ar vaikaičio Vytauto vardo? Kiek vilniečiams primestas Kristoforas yra svarbesnis už anuos tiek daug šalies sostinei nusipelniusius didžiavyrius.kunigaikščius? Peržvelgiau Rimdžiūnu vidurinės mokyklos mokinių sąrašus, tai iš 57 besimokančių tik 15 turi lietuviams priimtinus (25%) vardus: Darius, Bronislavas, Violeta, Elena, Robertas, Inga, Artūras, Kristina, Saulė, Lina, Auksė, Gražina, Mantas, Monika, Vilija. Neaišku dėl kokios priežasties vengiama Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių vardų suteikti savo palikuonims? LDK kunigaikščių vardai ypač retai pasitaiko tarp gudų. Nors čia gyvena 5 milijonai moterų. O iki 1940m. gudai savo tautybę užrašydavo „litvinais“. Įžymūs menininkai – CH. Sutinas ir M. Šagalas gyvendami Paryžiuje užrašydavo po pavarde „litvin“. Duodami vaikams keisti vardai kelia nuostabą, bet tokių jau pilnos ir Lietuvoje švietimo įstaigos: karinos, darijušai, kirilai, darjos, aleksandrai, viktorai, vitalijai, milenos, majos, dianos, igoriai ir t. t. Labai keistai užrašytos lietuvių šeimų, kurių atžalos mokosi lietuviškoje mokykloje pavardės: Jurkoit, Antropiansky, Mickevič, Bublevič, Chudalėjev, Radionov, Janulčik, Blaškevič, Bublevič ir t. t. Iš pavardės neįmanoma nustatyti kokios tai lyties moksleivis. Gal prie to ir vedama? Jie iš lietuviškų Kemeliškių, Rimdžiūnų, Gervėčių, Varnėnų, Zavelcų, Girių ir kt. kaimų. Kaip elgtis lietuvėms moksleivėms turinčioms pase pavardę „Lukšo“, „Mažeiko“arba „Urbanovič“, jos ne „Lukšaitės“, „Mažeikaitės“, „Urbanavičiūtės“. Su tokia skriauda matyt, susitaikyta, bendruomenėje jos prisistatomos lietuviška tradicija, o pasai rodo ką kita. Tačiau…. ar norėčiau, kad iš mano pavardės įkyrus civilinio skyriaus darbuotojas parašytų į pasą „Mazin“arba „Mazintoic“. Ir taip reiktų gyventi su keliom pavardėm? Su svetima pase, o su nuosava tik kieme ir tarp draugų. Baisu pagalvoti.

Su Celestina nešok per tvorą

Liaudiško humoro ir pasišaipymo dažniausiai sulaukia žmonės nelietuviškos kilmės vardais, kaip antai: „Ei, Celestina, lipk per tvorą – gausi vištų porą“; „Kelkis, Mauša, jau išauša“; „Deimantė – gera žmona, davė duonos su smetona pėtnyčios rytą, katės aplaižytą“; „Rokas – brokas, trumpas drūtas kaip plaktukas“. Bernai šmaikštauja apie kaimo mergelę, nestokojančią vyrų dėmesio: „Pas Daratą bernai suko ratą“, kitai irgi tenka: „Elžbiet, jau saulelė popiet. Elžbieta kieta, bulbienė praskiesta“. Merginos nelieka skolingos: „Aleksandras ožys didžiaragis, džiaugės ožką darže radęs. Ožka paskavojo, Aleksandras apsraudojo“. Ir taip be galo, be krašto…

Studentiškų vardų ir pavardžių „turgūs“

Jų galima aptikti daugelyje valstybių. Tai ne juokai, o labai rimtos įstaigos, užsiimančios asmenvardžių prekyba. Pagal jūsų norą už tam tikrą atlyginimą jums parinks tinkamiausią vardą ir pavardę. Antai atsivertę Lietuvos telefonų knygą, joje vien su Jono vardu rasite dešimtis Jonaičių, Petraičių, Vasiliauskų, Juozaičių. Įsivaizduokite, kad tarp trijų šimtų Jonų Vasiliauskų jums reikia rasti kažkieno rekomenduotą Rimdžiūnuose gyvenusį studentą Joną Vasiliauską. Ką daryti? O pavyzdžiui, Danijoje panaši pavardė yra Hansen, Larsen, Petersen. Greta jų stovi Kristensen, Jorgansen, Olsenai. Hansų Hansenų ten begalė. Tai tapo galvos skausmu ne tik šių vardų bei pavardžių savininkams, bet ir darbdaviams, diplomus išduodančioms mokslo įstaigoms. Pernai Danijoje apie du tūkstančius Larsenų gavo universitetų diplomus. Kelių šimtų ir vardai panašūs. Nenuostabu, kad už tam tikrą atlygį Danijoje sėkmingai veikia įstaigos, siūlančios naujas pavardes ir vardus tradicines pavardes turintiems danams.

Mažytėje Lietuvoje kai kurios bėdos mažesnės arba taip tik atrodo, kol pats su jomis nesusiduri. Galima atlikti paprastą eksperimentą: užtenka įrašyti kieno nors (dar įdomiau – savo) vardą ir pavardę į Google interneto paieškos sistemą ir prieš akis išsirikiuos koks tuzinas bendravardžių ir bendrapavardžių.

Tikros ar tariamos bėdos?

Renkant kūdikiui vardą, neretai gali būti sunku apsispręsti, nes tėvus visada veikia šeimos, draugų, aplinkinių, svarbių mums žmonių nuomonė. Dažnai ne tik netrūksta informacijos, dargi susipainiojame jos gausoje. Internetas, žiniasklaida, knygos, mokymo įstaigos, mūsų socialinio rato žmonės, organizacijos – tai šaltiniai, kurie suteikia reikiamos informacijos, tačiau jos gausa ne visada palengvina sprendimą. Aplinka, kurioje gyvename ir veikiame, sparčiai kinta. Kas buvo aktualu vakar, nebūtinai aktualu šiandien, ir dar daugiau tikėtina, kad nebus aktualu rytoj. Dažnai turime keletą vardo parinkimo kelių, todėl svarbu sugebėti tiksliai įvertinti alternatyvius pasirinkimus. Taigi šis žingsnis sukelia aibę sudėtingų problemų, kurioms iškilus dažnai sutrinkame, imame nerimauti ir baimintis dėl vaiko ateities. O šios emocijos lemia tai, kad sunkiau pasirinkti tarp senovinių ir dabartinių vardų. Š. m. balandžio 4 d. dienraščio „Sovietskaja Belorusija“ priede „Sąjunga/Belarus – Rosija“ Nr. 13 (593) psl.1-2, straipsnyje „Vestuvės abiems pusėms“ žurnalistas S. Golesnikas aprašo, Dubrovensko ir Krasninskio rajonus, kurie randasi ant Baltarusijos ir Rusijos sienos. Rusai pereina sieną ir Liaduose melžiasi Šventosios Dvasios cerkvėje. Straipsnio autorius pastebi, kad Arlauskų ir Valių kaimuose gyvenančių pusė šeimų internacionalios. Tokios baltarusiškos-rusiškos vedybos buvos dažnos sovietmečiu. Po to štilis. Ir štai žurnalistas kažkodėl džiaugiasi, kad ši tendencija atsigauna. Ir aprašo gudės Oksanos Mickevič ir maskviečio Vasilijaus Suchovo pažintį internete, atvedusią į santuoką, civilinės metrikacijos skyriuje. Priminsiu, kad lietuviai ir gudai niekada netoleravo santuokų nei su maskoliais nei su lenkais. Išskyrus kunigaikščių santuokas pagal išskaičiavimą su slavų tautų karališkų ar caro šeimų atstovėmis. Savo genofondą baltai, ypač saugojo. Patys gabiausi ir talentingiausi iš visų baltų genčių – Prūsų ir Jotvingių kunigaikščiai niekad, nesielgė kaip lietuviai kunigaikščiai, nesidairydavo svetimų moterų svetur, jie neimdavo slavių, nei kitos tautybės žmonų. Nežiūrėjo naudos. O buvo sukūrę idealiai vieningos baltų tautos genofondo modulį (kaip ir žydija). Visi mišrūnai kenkė ir naikino mūsų brolius ir seseris-jotvingius ir prūsus. Kad nesilaikė priimtų Europos (ES pirmtakės) vedybų tradicijų: skatinti tautybių viršūnėse maišymąsi. Prisiminkime didžiuosius Lietuvos kunigaikščių vaikus, kurie tapdami kitų valstybių karališkų ar cariškų šeimų nariais sutikdavo per specialias jau bažnytines apeigas priimti provoslaviškus, lenkiškus ar kitus tikėjimus ir slaviškus krikščioniškus vardus. Taip jie nutauto ir ištirpo svetimose kultūrose.

Netinkamo pasirinkimo pasekmės

Tai, kad vardą būtina rinkti atsakingai, aišku daugeliui jaunų šeimų: nerimaujama, ar vardas laimingas, ar kenksmingas. Manoma, kad nuo vardo parinkimo priklauso žmogaus kūno pojūčiai, savijauta, emocinė būsena ir elgesys.

Didžiausia tėvų klaida, kad krikštydami atžalą bažnyčioje, kunigų paraginti, suteikia naujagimiui užsienyje kažkur labai toli nuo Lietuvos gyvenančio šventojo arba apaštalo vardą. Tai didelė nelaimė tų vardų savininkams. Tiesiog šventieji nebuvo šventi, dažnas jų prisidirbo aibes nuodėmių, be to, jie niekada negyveno Lietuvoje. Šventaisiais tapo antroje gyvenimo pusėje padovanoję savo turtus Bažnyčiai arba persivertėliai, kaip dabar uolūs politikai, keičiantys partijas kaip kojines, siekdami sau naudos ir išskaičiavimo. Lietuvoje duoti krikščionišką vardą sūnui arba dukrai – tai pasmerkti jį klaidžioti po krikščioniškąją Europą, ieškant savos vietos. Tokie žmonės labai sunkiai suranda save gimtinėje. Todėl nuo senų senovės lietuviai vengė ir baiminosi duoti savo atžaloms svetimus nelietuviškus vardus. Koks likimas ištiks tėvelius pakrikštyjus savo naujagimius kad ir Brunono vardu? Kaip jus manote? Orientuojamasi apie uolų krikščionių misijonierių Brunoną, kuris sulaukęs pilnametystes buvo miške užmuštas. Argi tokio likimo norima savo vaikui Brunonui, kad sulaukus pilnametystės būtų užmuštas, kur vakare gatvėje prie striptizo klubo?

Post Scriptum

Svetimų vardų ir pavardžių ordos susilpnino senąjį šeimos ir ją jungiančių jėgų pamatą visuose sluoksniuose, pradedant bajorais, diduomene, baigiant visais kitais nūdienos visuomenės luomais ir klasėmis. Nenoriu sužadinti vilčių, kad esą dar galima atstatyti vardų ir pavardžių pusiausvyrą? Tautos šaknų griovimo jėgos, suponavo lietuviškos tradicijos mirtį. Graudu, kad mes nesuvokiame baltiškų vardų atsisakymo pavojaus. Vardų ir pavardžių rašymas Lenkijoje tapo klausimo išplėtimu už savo teritorijos ribų. Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių karūnavimo iškilmėse giedamomis vardą šlovinančiomis giesmėmis Gamtadievystės Žyniai ir Vaidilutės pakylėdavo Didžiuosius kunigaikščius į kosmogeninę hierarchiją. Didžiųjų kunigaikščių vardų galybė buvo įtvirtinama per ypatingas ceremonijas, apeigas ir ritualus. Mes, baltai, senovėje buvome vadinami ugnies garbintojų arba kerėtojų tauta. Lietuvos Didieji kunigaikščiai ir karalius Mindaugas savo vardo magiškųjų galių įgijo per apeigas šventųjų ąžuolų, šaltinių apsupty, prie degančios amžinosios laisvės ugnies, kurią kurstė skaisčiosios mergelės vaidilutės ir vyriausiasis žynys. Vytautas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila, Švitrigaila, Skirgaila, Vytenis, Traidenis ir kiti kunigaikščiai užėmė aukštesnę vietą – kažkur tarp žemės karalių ir dangaus valdovų. Žynys Lizdeika klūpojo prieš Lietuvos Didįjį kunigaikštį Gediminą, o krivis Vaidyla prieš Vitebsko didyjį kunigaikštį Algirdą, o vėliau Romos Popiežius klūpos prieš Karolį Didijį. Senieji ir naujieji didieji Lietuvos kunigaikščiai kurių žemės nuo Rusijos iki Ukrainos ir dar toliau, įsivaizdavo esą Perkūno įpėdiniai. Atlikdami jiems deramus vardo ir pareigų pašventinimo ritualus, žyniai ir vaidilos prisimindavo garsių jų pirmtakų didvyrių-milžinų vardus, kurių dosnumas leido puoselėti Lietuvos valstybės didybę. Prigimtinio lietuvių tikėjimo dainiai – žyniai ir vaidilos, gamtadievystės ideologai, norėjo ir tikėjo, kad jų valia Dievams ir Deivėms aukojamuose daiktuose būtų išreikšta tam tikra apeigoje dalyvaujančio asmens vardo kilmės ir galios (magijos) estetika. Vardas kaip užkeikimas, kaip mitinė legenda. Tai tarsi asmenybės portretas, savotiška vizitine kortelė. Neapgalvotai parinktas jis sujaukia visą žmogaus gyvenimą.

123 rf nuotr.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra