Apie Dainavą nuo pat jotvingių laikų

Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kai tariame žodį Dainava, visada mums prieš akis visa didybė iškyla Vincas Krėvė-Mickevičius su nuostabia knyga „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“. Tokią ją mes, augę su tais padavimais, ypač jos senovę, ir įsivaizduojame. Matyt, ir poetas Faustas Kirša, gerokai veikiamas Vinco Krėvės, anuomet rašė:

Dainava – užburtas kraštas –  / Pasakos ten gimė. / Dainava – tai kanklių aidas, / Meilė pirmagimė. Dainavon suėję vyrai / Tarias karan joti; / Kai nebus tėvynėj priešų, / Lokių eis medžioti.

Tačiau išsamesnio veikalo, aptariančio dešimtmečius nuvingiavusį istorinį Dainavos krašto kelią, iki šiol neturėjome. Nemažai šio krašto istorijos randame Jono Totoraičio „Sudūvos – Suvalkijos istorijoje“, Jono Reitelaičio istoriniuose darbuose, krypstant vien į tolimesnius laikus – knygoje „Pietinė Lietuva G. Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašyme“.

Tai bemaž ir viskas, ką šiandien turime iš Dainavos praeities. Vėlesni tyrėjai dažniausiai jais ir rėmėsi. Tiesa, žinias apie Dainavos kraštą gerokai papildo ir 1999 m. pasirodžiusi architektūros istoriko Algimanto Miškinio knyga „Užnemunės miestai ir miesteliai“, kurioje pateikta, be istorinių dalykų, nemažai naujų Užnemunės miestų ir miestelių urbanistikos paveldo tyrinėjimų duomenų.

Pagaliau sulaukėme ypatingos knygos. Tai – kultūros istoriko Broniaus Kašeliono „Dainava. Seinų kraštas. Istorija. Kultūra. Žmonės“, kurią 2002 metais kultūros paveldo centras išleido 1 000 egz. tiražu. Knygoje, remiantis išlikusiais šaltiniais, nušviečiami istoriniai įvykiai nuo seniausių laikų, kultūros paveldas, miestelių ir bažnyčių istorija Seinų krašto geografinėje erdvėje. Dabar viena šio krašto dalis yra Alytaus apskrityje, o kita – Lenkijoje.

Kas yra toji Dainava ir jos gyventojai dainaviai? Kur Dainavos ribos? Pasak Br. Kašeliono, Dainavos žemės riba, kaip rodo išlikę dainavų vietovardžiai, ėjo pro Vištyčio ir Žuvinto ežerus, į pietus nuo Prienų kirto Nemuną, nuo Jiezno tarp Varėnos ir Daugų suko pietryčių kryptimi iki Svisločės upės, toliau šia ir Narevo upe, o šiaurės vakaruose – Lyko ir Lenko upėmis. Dainaviai jotvingiai ir sūduviai buvo tos pačios genties žmonės, tik vadinami skirtingais vardais. Lietuviai jų kraštą vadino Dainava, slavai – Jotvingiais, o vokiečiai – Sūduva. Svetimšaliai, kaip pažymi knygos autorius, šiuos vardus primetė visam kraštui.

Br. Kašelionis, remdamasis istoriniais šaltiniais, rašo apie kryžiuočių žygius į Dainavos kraštą, primena buvusius Merkinės, Naujapilio (Liškiavos) užpuolimus, žiląją istoriją primenančius Dainavos piliakalnius, iškilusius jotvingiškus vietovardžius, lietuvių ginčus su Ordinu dėl Dainavos.

Skaitome apie Dainavą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kai ji priklausė Trakų ir Gardino pavietams, Dainavos girių dalijimą, dvarus ir jų valdytojus, bažnyčias ir parapijas, kaimų ir miestelių atsiradimą. Pateikta žinių apie 1547 metų Valakų reformą, keliautojų aprašymų apie Dainavą, ją – Varšuvos kunigaikštystės metais, priklausiusią Lenkijos karalystei, kai Lietuvos Užnemunė tapo Augustavo vaivadijos (su centru Suvalkuose) dalimi. Rašoma apie kovas už nepriklausomybę, sukilimus, baudžiavos panaikinimą, švietimą, nurodant, kad pirmoji mokykla, įsikūrusi šiame krašte, 1610-1779 m. veikė Seinuose. Kita mokykla buvo Merkinėje. Taip pat yra žinių apie parapines mokyklas, veikusias prie bažnyčių, privačias mokyklas kaime, jų mokytojus, knygnešystę, lietuvybės atgijimą.

Joje rašoma ir apie didžiausią nelaimę – užgriuvusį Didįjį karą, sugriautus, nuniokotus kaimus, sunaikintą žmonių turtą, žuvusiųjų laidojimo vietas, kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės, savanorius, žemės reformą ir jos metu išdalintus dvarus. Skaitykime ir apie įsikūrusias pradžios mokyklas, buitį ir papročius, dzūkų kryžius ir kryždirbius.

Pateiktos penkiolikos Dainavos krašto miestelių trumpos istorijos.

Knygoje – 205 nuotraukos, 28 piešiniai, 26 žemėlapiai, gražiai papildantys knygos autoriaus pasakojimą.
Dokumentų – tikrai daug. Įdomių dokumentų, surinktų iš visų Dainavos krašto istorijos laikotarpių. Manau, juos su malonumu skaitys visi besidomintys šio krašto praeitimi, nes turės progos gerokai praturtinti savo žinias, praplėsti akiratį.

Tačiau norėčiau paryškinti dar vieną būdingą šios knygos bruožą: visus tuos dokumentus tarsi ant nematomo siūlo suveria, tarsi kokia nematoma gija suriša autorius savo apmąstymais, savotiškais istoriniais esė. Tokią knygą neužtenka vienąkart prisėdus perskaityti (vis dėlto – per 300 puslapių), ją pravartu turėti ant stalo ir dažnokai pavartyti, susimąstant apie mūsų pirmtakų gyvenimus, jų žygius, nuveiktus darbus, galop – apie jų patirtas kančias, skriaudas, kurių niekada laiko tėkmėje netrūko.
Šios knygos pradžia – prieš ketvertą metų išleista Broniaus Kašelionio knyga „Dainavos partizanai.
Šarūno rinktinė“, kurioje į šio krašto istoriją, jame vykusias kovas, patirtą okupacinę priespaudą žvelgiama pradedant pirmąja bolševiku okupacija, nuo1940-ųjų.

Sena Voruta