Apie buvusią Didžiokų prabangą mena tik aukštaūgiai parko medžiai

Autorius: Data: 2012-01-25, 08:40 Spausdinti

Apie buvusią Didžiokų prabangą mena tik aukštaūgiai parko medžiai

Monika RYBELIENĖ, Molėtai

Jei kada važiavote ar žadate važiuoti iš Vilniaus senuoju keliu link Molėtų, grožėdamiesi nuostabia šio krašto gamta, pravažiavę Giedraičių gyvenvietę, pradėkite dairytis ir pakelėje pamatę buvusią dvarvietę… stabtelėkite.

Šioje vietoje išlikęs Kazokų sodžius, kuriame kažkada gyveno didingi grafai Didžiokai. Jų buvusių įspūdingų dvaro rūmų seniai neliko ir apie didžius statinius mena tik aukštaūgiai parko medžiai bei kitoje pusėje kelio, ant kalnelio, stūksanti sena koplyčia – Didžiokų šeimos mauzoliejus. Ne kartą kovų ir pokarių metais koplyčia-mauzoliejus buvo išniekinti. Sovietmečiu šiame statinyje savo dirbtuves buvo įsirengęs skulptorius Aloyzas Smilingis, čia kūrė ir Lietuvos dailės akademijos studentai. Didžiokų koplyčios aplinka buvo papuošta akmeninėmis skulptūromis, skulptorius kartu su studentais iškirto krūmokšnius, išmėžė iš koplyčios šiukšles. Taip ši vieta tapo jaukia, patrauklia apsilankymams, pasivaikščiojimams, o kartu taip buvo išsaugotas ir architektūros paminklas nuo piktavalių niokojimo.

Buvusio dvaro istorija

XVI–XVIII a. Didžiokų dvarui didesnę reikšmę turėjo ne sostinė, o šalia esantys Videniškių, Giedraičių, Dubingių, Balninkų kaimai. Šiame dvare šeimininkavo grafai Jalinskiai ir Ivickai. Pavadinimą dvaras įgijo po karo nuo Didžiokų kolūkio pavadinimo. Kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, XVIII–XIX a. jis buvo vadinamas Didžiadvariu, dar kartais Lauryniškių ar Giedraičių dvaru. Jis nuo seno priklausė kunigaikščiams Giedraičiams. Giedraičiai buvo 4 dekanato sostinė, turėjusi Didžiokuose koplyčią. 1682 m. viena Didžiadvario valda atiteko J. V. Počobutai, kuris 1725 m. ją pardavė M. Pušickui, o dalį – Lauciui Sorokai. XVIII pab. Dvaras priklausė generolui J. Jelenskiui, nuo 1842 m.dvarą valdė Vilniaus padkamorė G. Jelenskis, nes šį turtą jam paliko generolo J. Jelenskio našlė Teresė. 1861 m. Didžiadvaris su Ambražiškių ir Timoniškių palivarkais atiteko B. Jelenskiui su visomis žemėmis, miškais ir vandenimis bei visais dvaro pastatais – mūriniu bravoru, mediniu malūnu ir karčema. Visą turtą B. Jelenskis 1883 m. testamentu užrašė savo žmonai. Apie 1914 metus dvaras buvo įkainojamas 5 0624 rubliais ir 46 kapeikom. Dvaro pagrindinis gyvenamasis pastatas buvo mūrinis, dviaukštis su gražiu parku, vaisių sodu.

Labiausiai Didžiokų dvaras atgijo, išsipuošė XIX a. pab. – XX a. pr., kai jame šeimininkauti pradėjo grafas Kostas Jelenskis ir Didžiokų kaime pasistatė didžiulį dvarą, koplyčią-mauzoliejų ir dvarvietėje pasodino daug medžių. 1936 metais dvaras buvo parduotas Mykolui Deveniui. Mauzoliejuje tuo laiku buvo palaidota grafų Jelenskių giminė.

Ką „kolūkis“ padarė su kultūriniu paveldu?

1941 metais Deveniai buvo ištremti į Sibirą, o dvaras buvo nuniokotas kolūkių kūrėjų ir galiausiai išsprogdintas. Koplyčia buvo panaudota kaip atliekų sandėlis, karstai su palaikais išmesti ir išniekinti. Vėliau buvo sumanyta koplyčią išrinkti, tačiau paskirtieji žmonės negalėjo to padaryti dėl ir jiems patiems nesuprantamų priežasčių, kaip rašoma viename iš Kazimiero Strazdo straipsnių, „…kad būtų galima nuardyti tvarkingai plytas, reikėjo lipti ant stogo, nuimti kryžių, nuplėšti skardą, tačiau tokio drąsuolio neatsirado, niekas nedrįso draskyti šventovės.“ Tuometinės valdžios įsakymams nepaklusę žmonės buvo atleisti iš darbo, tačiau koplyčia taip ir liko neišardyta. Iki šiol manoma, kad ją saugo gerosios dvasios.

Prisikėlė naujam – kultūriniam – gyvenimui

1965 metais koplyčią „atrado“ skulptorius A. Smilingis ir ją sutvarkęs ten įrengė kūrybines dirbtuves. Joje apsigyveno su šeima ir kūrė iki 1991 metų. Po to išvyko į Vilnių, o koplyčia iki 1998 metų liko neprižiūrima ir niokojama… Tuomet po Molėtų rajoną pradėjo sklandyti legenda apie koplyčios sienas saugančius vaiduoklius. Jaunimas po kelis traukdavo prie Didžiokų koplyčios ir bandydavo joje nakvoti, tačiau retam kuriam pavykdavo naktį praleisti. Kodėl? Iki šiol tikslių žinių nėra.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Didžiokų koplyčia įgijo teisėtą šeimininką. Pagal paveldėjimo teisę pastatą atgavo Seimo nario Kazio Bobelio žmona Dalia Devenytė-Bobelienė. Tačiau ji, įgijusi teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nepanoro koplyčios naudoti komerciniams tikslams, parduoti ar išnuomoti vertelgoms arba laikyti statinį tuščią. D. Bobelienė geraširdiškai ją skyrė molėtiškių kultūros reikmėms. Čia organizuojamos fotografų, tautodailininkų ir profesionalių menininkų darbų parodos, literatų kūrybos vakarai, jaunimo dainuojamosios poezijos šventės. Seni žmonės kalba, kad kultūrinių renginiu skleidžiamos geros emocijos ramybę suteikė ir ilgai čia nerimusioms dvasioms.

Asmeninio autorės archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Didžiokų parkas. XIX a. pab. grafas Kostas Jelenskis Didžiokų kaime pasistatė didžiulį dvarą, koplyčią – mauzoliejų ir dvarvietėje pasodino daug medžių, suformavęs įspūdingą parką, kuriame medžiai, sodininko padedami, įgavo įvairias formas

2. Gerai išsilaukiusiame pastato viduje vyksta akustinės muzikos koncertai, poezijos vakarai

3. Nuo kelio puikiai matoma koplyčia it magnetas traukia lankytojus

Voruta. – 2012, kov. 17, nr. 6 (744), p. 6.

Dvarai , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra