Apie asmenybes, tapusias tiltais tarp lietuvių ir lenkų

Autorius: Data: 2012-11-02, 18:32 Spausdinti

Apie asmenybes, tapusias tiltais tarp lietuvių ir lenkų

Donatas PUSLYS

Vilnius kaip simbolis

Apie Lietuvos sotinę Vilnių, kuris lenkams geriau žinomas kaip Wilno, žydams – kaip Vilne, vokiečiams – kaip Wilna, rusams – kaip Vilna, o baltarusiams kaip Vilno, kalbėti nėra lengva. Visų pirma dėl turtingos, tačiau skaudžiomis žaizdomis paženklintos šio miesto istorijos. Štai Aleksandras Fiutas cituoja poetą Tomą Venclovą, kurio teigimu, nėra vieno vienintelio Vilniaus.

Jų yra daug, priklausomai nuo to, kas ir kokiu laikotarpiu apie šį miestą kalba. Tam pritardamas Czeslawas Miloszas atitaria, kad jo mokyklos laikų Vilnius buvo daugialypis ir tarsi sudarytas iš kelių skirtingų salelių, kurios gyvena savo atskirą gyvenimą. „Mano horizontas apsiribojo Žygimanto Augusto vardo gimnazija ir Tomo Zano biblioteka“, – teigia poetas pridurdamas, kad kartais sunku buvo įtarti, jog visai greta egzistuoja visai kitoks Vilnius, kurio siaurose gatvelėse skamba jidiš kalba ir kur mokiniai lanko visai kitas mokyklas. Būta Vilniuje ir baltarusių, ir nedidelės lietuvių kolonijos. „Jokios diskriminacijos ir persekiojimų nebuvo, nes kiekviena tauta ir kiekviena gatvė gyveno savo gyvenimą“, – A. Fiutui pasakojo Cz. Miloszas.

Veikiausiai neperdėsiu teigdamas, kad Vilnius yra tarsi simbolis. Vieniems – tai jų humanitarinės kultūros židinys, padovanojęs tokius poetus kaip Adomas Mickevičius ar Juliuszas Slowackis. Kitiems – Rytų Jeruzalė, o tretiems – prarasta sostinė, jaunai valstybei padarytos žaizdos simbolis. Kartu Vilnius yra ir sutarimo, skirtingų kultūrų taikaus sugyvenimo simbolis, paskatinęs Michailą Bachtiną išplėtoti heteroglosijos terminą, nusakantį tokį skirtingų kalbų ir kultūrų koegzistavimą, kad tampa neįmanomas vienos grupės, vienos kalbos, vienos tiesos dominavimas. Gedimino laiškuose įkūnytas Vilnius yra atviras, įvairiaspalvis ir įtraukiantis. Tad Tadeuszas Konwickis drąsiai gali pripažinti esąs užgrūdintas švelniame trijų gaivalų – lietuviško, lenkiško ir baltarusiško – žaizdre.

Tačiau iš istorijos pažįstame ir kitokį Vilnių, pasakojantį apie žmogiškosios būties trapumą, primenantį konfliktus, kurių žarijos negęsta iki šiol, ir demonstruojantį didžiųjų nusikaltimų – visų pirma Holokausto, o po to ir priverstinių iškeldinimų bei trėmimų paliktas žaizdas. Ne veltui Cz.Miloszas prabyla apie „Miestą be vardo“, o Evaldas Ignatavičius „Mirusiame mieste“ kalba apie tuos, kurie „ištraukė laimingus bilietus/ į geresnius pasaulius/ – išvažiavo vežimais/ traukiniais katafalkais – / išsivežė savo Dievą/ ir savo kalbą/ paliko mirusių kaulus/ ir šimtmečių tylą/ spengiančią akmenyse“. Tad Vilnius kartu yra ir perspėjimas, kas nutinka, kai miestą nori savintis ar jį pagal išankstinius dramblio kaulo bokšte sukurtus šablonus perkonstruoti kuri nors etninė grupė.

Ką prakalbinti?

Tad kaipgi kalbėti apie Vilnių, kad ta kalba gydytų istorijos paliktas žaizdas, o ne jas aitrintų? Kieno klausyti, kad nepasiklystume iš praeities ataidinčių balsų sraute ir neatkištume ausies tiems, kurie sugeba šaukti garsiai, tačiau jų šaltuose skardžiuose balsuose nėra artimo meilės, o verčiau ramiai išklausytume tuos, kuriems šūkauti ir pataikauti masėms nėra įprasta ir kurie vardan detalės nėra pasirengę aukoti visumos?

Esu labai dėkingas seneliams ir tėvams, kurie nuo pat mažens mokė paprastų, tačiau labai svarbių tikėjimo tiesų, kurių viena svarbiausių yra žmogaus nuodėmingumo suvokimas. Tad visuomet įtartinai atrodė bandymai pasaulį piešti tik juoda ir balta spalvomis, kur vieniems, dažniausiai saviesiems, yra priskiriama tiesos, šviesos ir gėrio gynėjų pozicija, o tuo tarpu kitas (-i) yra vaizduojamas kaip kone metafizinio blogio įsikūnijimas. Į priekį vedė suvokimas, kad tikroji kova visada vyksta žmogaus sieloje, kurios kiekviename žingsnyje tyko pagundos. Įtartinai skambėdavo ir visi pasakymai apie kadaise buvusį aukso amžių ir po jo sekusį nuosmukį, dėl kurio dažniausiai taip pat būdavo kaltas kažkas kitas. Dėl tokio požiūrio neretai būdavo stengiamasi iš istorijos ištrinti ar demonizuoti ištisas epochas. Pažvelkime kad ir į romantizuotą Lietuvos istorijos versiją, kurioje su aiškiu atmetimu žvelgiama į visą laikotarpį tarp Liublino unijos ir tautinio judėjimo pradžios. Galiausiai itin svarbus tapo suvokimas, kad aukščiau tautiškumo, aukščiau bet kokios žmogiškosios formos yra pats žmogiškumas, atsiremiantis tiek į dekalogą, tiek į pamatinių dorybių ugdymą. Tad ir šiame rašinyje norisi prakalbinti tuos, kurie sugebėjo peržengti vieno tautinio naratyvo ribas ir pažvelgti į Vilnių bei jo kraštą kaip tą erdvę, kurioje susipina daug skirtingų pasakojimų. Norisi išklausyti tų, kurie visą energiją dėjo tam, būtų pakirsta tautinio grynumo šalininkų pozicija ir būtų pripažinta įvairovė. Jie neskubėjo iškelti kurios nors vienos stovyklos vėliavos ir saugiai pasislėpti minioje. Jie nežaidė žmonių emocijomis, jų kilme, kaip kad šiandien daro kai kurios tik savo naudos besivaikančios politinės jėgos, ir žodžiais siekė gydyti, o ne kiršinti.  Trumpai tariant, norisi pakalbėti apie tuos, kurie savo pastangomis tapo tiltais tarp skirtingų tautų. Šiuo konkrečiu atveju tarp lietuvių ir lenkų tautos, nes dabartinėje situacijoje šių žmonių žodis yra itin svarbus.

Kas tie jie?

Tarp šių žmonių girdžiu A. Mickevičių, skelbiantį, kad tėvynė Lietuva jam yra brangesnė už sveikatą, Cz. Miloszą – savo poezijoje pripažįstantį, kad Vilnius jo taip ir nepaleido visą gyvenimą, Teodorą Bujnickį – savo eilėraštyje skelbiantį: „LIETUVA, mano tėvyne. Paprastai ir širdingai/ kartoju žodžius mūsų poterių./ Rugiagėlių, usnių žeme tu nederlinga,/ baltų bažnyčių lygiose pakrantėse,/ liūdno dangaus, rūko potvynių,/ ežerų, švokščiančių nendrėmis.“ Girdžiu ir Oskarą Milašių, kuris, pamatęs jaunai valstybei daromą neteisybę, tvirtai stoja jos diplomatinėn tarnybon. Be to, tai ir Mykolas Romeris, kuris pasirinko būti Lietuvos valstybei ištikimu lenku. Tai ir Tomas Venclova, savo knygose tarsi fotografijose įamžinęs spalvingą Vilniaus istoriją. Galų gale tai ir palaimintasis Jonas Paulius II, pabrėžęs, kad Vilnius yra pašauktas būti dialogo ir broliškos santarvės vieta ir į vietinius lenkakalbius kreipęsis kaip į lenkų kilmės lietuvius. Dar daug vardų čia liko nepaminėti, tačiau nuo to jie netampa mažiau svarbūs.

Drįsiu teigti, kad visi šie žmonės yra gana neparankūs visiems tiems, kurie siekia sukurti etniškai gryną ir vienalytę valstybę. Jie veikiau yra ne tautinio, o lokalinio patriotizmo šalininkai, esantys ištikimi konkrečiai vietai, konkrečiai per ilgus amžius ten susiformavusiai tradicijai ir papročiams. Štai M. Romeris, kuris ne kartą aštriai įgėlė buvusiam savo bendražygiui Jozefui Pilsudskiui, svajojo apie daugiatautę Lietuvą, kurioje vadovaujantis vaidmuo tektų lietuviams, o lenkai galėtų būti tarpininkai tarp skirtingų šalyje gyvenančių kultūrų.

Aišku, šiuo atveju kyla pagrįstas klausimas, kodėl būdamas lenkas jis nerėmė Lenkijos veiksmų. Manau, kad tiek M. Romeris, tiek kiti dėl Vilniaus konflikto Lietuvos pusėn stoję lenkų kilmės asmenys puikiai suvokė, kad Vilniaus problema nėra konfliktas tarp naujai užgimusio lietuviško nacionalizmo ir lenkiškojo federalizmo, neva siekiančio prikelti Abiejų Tautų Respubliką. Akivaizdu, kad toje pačioje Lenkijoje tuomet nugalėjo ne federacinės J. Pilsudskio idėjos, o darvinistiniu nacionalizmu paremta Romano Dmowskio ideologija, į Vilnių žvelgusi kaip į etninį lenkų miestą. Puikiausias to įrodymas yra faktas, kad Liucjanui Zeligowskiui paskelbus Vidurio Lietuvos Respubliką, lenkai tą pačią dieną atsisakė Minsko ir kai kurių kitų teritorijų, kurias tuo metu turėjo savo rankose. Jiems rūpėjo tik etninių lenkų dominuojamos teritorijos, kuriose esančias mažumas galima lengvai polonizuoti. Tad konfliktas dėl Vilniaus akivaizdžiai buvo dviejų nacionalizmų susidūrimas. Timothy Snyderis pabrėžia, kad Lenkijos įvykdyta Vilniaus aneksija buvo pirmas žingsnis tradicinio, lokalinio patriotizmo žlugdymo link. Tai lėmė paaštrėjusį lietuvių ir lenkų etninio tautiškumo konfliktą. Su kartėliu dera pripažinti, kad tas konfliktas rusena iki šiol.

Ką gi daryti?

Tad galiausiai pamėginkime atsakyti į svarbiausią klausimą, ar, remdamiesi šių aukščiau išvardytų asmenų pozicija, galime pasiūlyti kokį nors receptą šios dienos problemoms spręsti. Visų pirma turime išvengti klystkelių, kuriuos savo eilėraštyje „Kliuvinys“ puikiai nusako Cz.Miloszas. „Mickevičius tasai, ir kam dar juo domėtis, jei ir taip patogus./ Paverstas patriotine priemone, skirta jaunimo mokymams./ Dėžute konservų, kurią atidarius mirga piešinėliai/ iš senovės lenkų gyvenimo.“ Nei A. Mickevičius, nei M. Romeris, nei O. Milašius ar Cz. Miloszas nėra įrankiai, kuriuos galėtume naudoti kaip mums pritinka, dažniausiai tik atsirinkdami kritiką, kurią jie reiškė kitai pusei ir pamiršdami, ką jie siūlė mums patiems.

M. Romeris pabrėžė, kad išimtinai etninių kriterijų taikymas Lietuvai atgavus Vilnių buvo kliūtis tam, kad lenkai taptų lojalūs Lietuvos valstybei. Tad tokie T. Snyderio knygoje cituojami ministro pirmininko Antano Merkio žodžiai, kaip „pasiekti, kad visi galvotų kaip lietuviai“, ar siūlymas išvalyti kraštą nuo svetimo elemento, yra ne tik kad nepriimtini, tačiau ir pražūtingi. Pražūtingi, nes atstumia kitataučius nuo Lietuvos valstybės ir verčia užnugario ieškoti už valstybės ribų, tarkime Varšuvoje.

Tad rūpintis tokių sąlygų sudarymu, kad vietiniai lenkai, rusai, baltarusiai, žydai Lietuvos valstybę suvoktų kaip savo namus ir suvoktų save kaip Lietuvos piliečius, įtrauktus į platesnę politinę bendruomenę ir turinčius atsakomybę už ją. O valstybė savo ruožtu rūpintųsi sudaryti sąlygas jų kultūrai vystytis ir plėtotis. Etninis nacionalizmas Vilniaus krašte veikiau yra pragaištingas dviem aspektais – vienu atveju lietuviai mažumas traktuoja kaip svetimas, nelojalias ir pavojingas, o kitu atveju tautinės mažumos nejaučia jokio ryšio su valstybe, kurioje gyvena, ir neretai yra linkusios į etninę segregaciją ir telkimąsi ne idėjiniu vertybiniu pagrindu, o išimtinai „pagal kraują“. Visa tai veda į užburtą ratą, kur abipusis nepasitikėjimas ir priešiškas žvilgsnis tik dar labiau skatina atitolimą. Tad būtina veikti, kad šis ratas būtų pralaužtas ir tekste minėtos asmenybės teikia šios veiklos gaires, tačiau visa atsakomybė krenta ant mūsų, kuriančių valstybę čia ir dabar, pečių.

Tekstas publikuotas „Dešiniosios minties centro“ mėnraštyje „Tribūna“.

http://vilniusinlove.lt nuotr.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra