Apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją

Autorius: Data: 2016-12-19, 12:18 Spausdinti

Apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją

„Žmogiška murmėti, kritikuoti, ieškoti tikrų ar įsivaizduojamų priešų, bet nusidedame nedėkingumo nuodėme, jei nematome skirtumo tarp to, kas yra, ir to, kas buvo tais laikais, kai buvo persekiojami arkivyskupas Matulionis ir kiti to meto kankiniai“, – sako Vatikano radijo lietuviškų laidų skyriaus vedėjas punskietis dr. Jonas Malinauskas.

 Dr. Joną Malinauską kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.

 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos dokumentui, kuriuo pripažįstama Kaišiadorių vyskupo arkivysk. Teofiliaus Matulionio kankinystė. Ar tai reiškia, kad netrukus galime tikėtis antrojo lietuvio, pakelto į altorių garbę?

Taip, oficialus pripažinimas, kad arkivysk. Teofilius Matulionis – kankinys, reiškia, kad baigiamas jo skelbimo šventuoju bylos beatifikacijos etapas ir kad artimiausiu metu jis bus skelbiamas palaimintuoju. Kada tai įvyks, dar nežinoma. Paprastai prireikia keleto mėnesių, kol susitariama dėl datos ir vietos. Beatifikacijos, t. y. skelbimo palaimintaisiais, iškilmės paprastai vyksta ten, kur buvo pradėta byla. Arkivysk. Matulionio bylą pradėjo Kaišiadorių vyskupija, tad greičiausiai Kaišiadoryse ir vyks beatifikacijos iškilmės.

Žinoma, Lietuvos Bažnyčiai tai bus nepaprastai svarbus įvykis, nes nuo paskutinės beatifikacijos (Jurgio Matulaičio) praėjo jau beveik 30 metų. Nors, antra vertus, kai kalbame apie šventuosius, jų tautybė neturėtų būti per daug sureikšminta. Arkivysk. Matulionis tarnavo ne tik lietuviams, bet ir lenkams, rusams, latviams, baltarusiams, panašiai kaip ir palaimintojo Jurgio Matulaičio veikla siekė kur kas plačiau nei Lietuva. Nėra nacionalinių šventųjų; yra Katalikų Bažnyčios šventieji.

 Kaip ilgai truko arkivysk. Teofiliaus Matulionio byla, kaip ji buvo vykdoma?

 Bylą Kaišiadorių vyskupija pradėjo 1987 m., t. y. dar komunistų valdymo laikais, bet jau prasidėjus laisvėjimui. Pagal šiuo metu Katalikų Bažnyčioje galiojančią šventųjų skelbimo tvarką, jei kandidatas į palaimintuosius ir šventuosius nebuvo už tikėjimą ir Kristų miręs kankinys, o „išpažinėjas“, t. y. švento gyvenimo pavyzdį palikęs krikščionis, tuomet beatifikacijos byloje yra du etapai – pirmiausia turi būti patvirtinta, kad jis iš tiesų herojiškai savo gyvenime liudijo Evangelijos vertybes, o po to dar reikia sulaukti kandidato į palaimintuosius užtarimu įvykusio stebuklo, t. y. jam tarpininkaujant išmelsto ypatingo Dievo malonės ženklo. Kankinių bylose stebuklo nereikalaujama. Pakanka fakto, kad buvo paaukota gyvybė už Kristų. Taip buvo ir arkivysk. Teofiliaus Matulionio atveju. Pripažinus kankinystę, skelbimo palaimintuoju etapas, galima sakyti, jau baigtas. Po beatifikacijos byla dar gali būti tęsiama iki kanonizacijos, paskelbimo visoje Bažnyčioje minimu šventuoju.

 Kuo ypatingas buvo arkivysk. Teofiliaus Matulionio gyvenimas ir kankinystė? Ko mes iš šios asmenybės galėtume pasimokyti?

 Arkivysk. Matulionis paliko herojiškos ištikimybės tikėjimui persekiojimų laikais liudijimą. Nuo kitų Lietuvoje komunistų persekiotų krikščionių jo atvejis skiriasi tuo, kad su persekiojimais jis susidūrė gerokai anksčiau, tarnaudamas katalikams Rusijoje. Du kartus buvo įkalintas: vieną kartą uždarytas į kalėjimą, antrą – pasiųstas į tragiškai pagarsėjusį Solovkų salų lagerį. Iš ten turbūt nebūtų niekada sugrįžęs, jei ne Sovietų Sąjungos ir Lietuvos susitarimas pasikeisti kaliniais. Kai komunistai užėmė Lietuvą, jis vėl atsidūrė lagery. Galiausiai kai jau senatvės sulaukusiam vyskupui popiežius Jonas XXIII suteikė asmeninį arkivyskupo titulą ir pakvietė dalyvauti Vatikano II Susirinkime, sovietinis saugumas pagreitino jo mirtį. Be herojiškos laikysenos tragiškomis sovietų valdymo ir komunizmo ideologijos nulemtomis aplinkybėmis, arkivysk. Matulionis paliko ir švento gyvenimo liudijimą tiek Rusijoje, tiek vėliau Lietuvoje. Ko mes galėtume pasimokyti? Manau, kad arkivysk. Matulionio, kaip ir visų mūsų kankinių, pavyzdys pirmiausia mums turėtų padėti matyti fundamentalų skirtumą tarp gyvenimo laisvėje ir svetimųjų valdymo, religijos persekiojimo, minties ir žodžio laisvės nebuvimo sąlygomis. Net jei šiandien negalime būti visiškai ramūs dėl ateities, net jei yra nelabai gerų ženklų, pripažinkime, kad Lietuvoje, Lenkijoje, kitose mūsų regiono šalyse dar niekada nebuvo tiek laisvės ir gerovės kaip šiandien. Aišku, žmogiška murmėti, kritikuoti, ieškoti tikrų ar įsivaizduojamų priešų, bet nusidedame nedėkingumo nuodėme, jei nematome skirtumo tarp to, kas yra, ir to, kas buvo tais laikais, kai buvo persekiojami arkivysk. Matulionis ir kiti to meto kankiniai. Tai, ką šiandien turime, turime ir jų aukos dėka.

  Arkivysk. Teofiliaus Matulionio pakėlimas į altorius gal yra tik pirmas žingsnis į šventumą?

 Po paskelbimo palaimintuoju gali įvykti ir paskelbimas šventuoju. Beatifikacija ir kanonizacija tai to paties proceso dalys. Tačiau tai nereiškia, kad šventasis yra „šventesnis“ už palaimintąjį. Skiriasi ne šventumas, bet gerbimo Bažnyčioje mastai. Palaimintieji yra įrašyti tik į vietinį (vyskupijos, vienuolijos, šalies) liturginį kalendorių, o šventuosius liturgijoje mini Bažnyčia visame pasaulyje.

 Ar yra kitų lietuvių, kurie gali būti paskelbti palaimintaisiais?

 Atgavus nepriklausomybę ir religijos laisvę, Lietuvoje buvo pradėtos kelios skelbimo šventaisiais bylos. Kandidatai į palaimintuosius ir šventuosius tai visų pirma komunistų valdymo laikotarpio kankiniai – Vilniuje sušaudytas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius ir Rusijoje kalėjime miręs Vilniaus arkivyskupo pagalbininkas arkivysk. Mečislovas Reinys, Sibire mirusi Adelė Dirsytė ir Lietuvoje nužudyta Elena Spirgevičiūtė, nacių konclagerio kalinys kun. Alfonsas Lipniūnas. Šiaulių vyskupijoje pradėtos dvi ankstesnių laikų švento gyvenimo krikščionių bylos – Barboros Žagarietės ir kun. Ignaco Štacho. Seserų kazimieriečių kongregacija yra pradėjusi savo steigėjos ses. Marijos Kazimieros Kaupaitės bylą. Taigi anksčiau ar vėliau turėtume sulaukti ir daugiau palaimintųjų ar šventųjų. Žinoma, gali ir užtrukti, nes šventųjų skelbimo bylos tai gana sudėtingi procesai, reikalaujantys daug darbo, labai kruopštaus tyrimo, liudijimų, archyvų studijavimo. Tačiau svarbiausia – reikia, kad būtų gyvas šventumo garsas. Tais atvejais, kai bylai užbaigti reikia įrodyti stebuklą, nėra kito būdo kaip malda. Jei žmonės prašo užtarimo, tuomet sulaukus to ypatingo ženklo, jis yra ir malonė prašančiajam, ir įrodymas skelbimo šventuoju byloje.

 Dėkoju už pokalbį.

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

Seinų - Punsko kraštas , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra