Apie A.Tylos knygą „Apie Anykščius ir anykštėnus“

Autorius: Data: 2016-10-17, 17:45 Spausdinti

Apie A.Tylos knygą „Apie Anykščius ir anykštėnus“

Romas BATŪRA, Vilnius, www.voruta.lt

Pagarba Tėviškei ir Tėvynei

 

Jaudinanti ir įkvepianti akad. Antano Tylos knyga apie tėviškę Anykščius,

Bičionis ir Burbiškį Lietuvos istorijoje, okupacijas, tremtį ir Laisvės kovas,

šeimą, žuvusiusius už Lietuvą savo brolius – partizanus. („Apie Anykščius…“,  2016)

Centrinė aprašoma teritorija – regionas tarp Anykščių ir ryčiau tyvuliuojančio Rubikių ežero, pietryčiuose Burbiškių miško. Viso plataus Ankykščių krašto reikšmę autorius apžvelgia nuo gimtinės istorinės aplinkos, šeimos, regiono istorija pateikta Lietuvos įvykių kontekste, mokslinių tyrinėjimų ir atsiminimų asmeninio liudijimo pagrindu.

Tėviškės – Bičionių kaimo, ant Anykštos kranto aukštumos dvasią autorius atspindi per jo žmonių, savo šeimos, kaimynų atmintį apie dar menamą karą su turkais, Nepriklausomybės karą, tarnybą Lietuvos kariuomenėje, nerimą dėl vasario 16-osios Lietuvos, plačios Burbiškėnų visuomenės apsisprendimą, 1944 su Trispalve ir priesaika kovoti dėl Lietuvos išlaisvinimo.

Atskleidžiama istorinė Anykščių reikšmė nuo 15-16 a. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro, seniunijos centro, stiprinančio valstybingumą, Anykščių bažnyčios valdų, dvasinės inteligentijos istorijos.

Nušviesta miesto ir valščiaus gyventojų gyvensena, verslai, prekyba, teisių į žemę gynyba – solidarumas, brandinęs anykštėnus kovai už lietuvių kalbą ir raštą.

Reikšmingas knygos skyrius apie Ukmergės pavietą ir anykštėnus 1654-1667 metų karo su Rusija laikotarpyje, kai iškilo ir Švedijos grėsmė bei okupacija, kai sudėtingoje situacijoje sunkią naštą nešė Ukmergės pavieto bajorai.

Autorius, atskleisdamas 1656 metų sukilimą prieš švedus jų užvaldytoje Lietuvos dalyje, parodo, jog šalia Žemaitijos, kova vyko ir Aukštaitijoje Upytės, Ukmergės pavietose, kai bajorai ir valstiečiai kartu sėkmingai kovojo su švedais. Atskleisti Ukmergės pavieto sukilėlių vado Daumanto Siesickio „drąsaus Tėvynės sūnaus“ nuoplenai išsivadavimo kovoje.

Plačiai aptariama įvykų eiga kartu sukilusių Ukmergės, Upytės, Kauno Brėslaujos pavietų, Žemaitijos teritorijoje, 1656 m. Ukmergės pavieto seimelio vaidmuo, atremiant „priešą Švedijos karalių“, kai „išsirinktas rotmistras Samuelis Komorovskis, Lietuvos stovyklininkas, Ukmergės seniūnas“.

Gresiant iš abiejų pusių pavojui, Ukmergės, Upytės, Kauno pavietų žmonės rūpinosi pavietų ir valstybės saugumu. Susirinkę Kėdainiuose, 1656 12 16 paskelbė konfederaciją siekiant tarnauti valdovui Jonui Kazimierui, ginti valstybę ir pavietus. Knygos autorius iškėlė šį regiono pilietiškumo ir valstybinę savimonę liudijantį dokumentą (iš Ukrainos nacionalinės bibliotekos fondų), nefunkcionavusį Lietuvos istoriografijoje.

Atskleistas visuomenės pasididžiavimas, jog savo jėgomis, be jokių rekvizicijų karui, jie svetimųjų jungą nusimetę, nors nemažą bajorų ir valstiečių galvas padėję.

Parodoma sudėtinga to meto karinė prievolė, lėšų rinkimas gynybiniam daliniui išlaikyti. Visi turėjo atlikti karinę prievolę. Žemvaldžiai bajorai ir dvasininkai nuo 20 valakų statė karį su žirgu, ginkluotą. Ukmergės pavieto dalinys rinkdavosi Anykščiuose (Upytės – Panevėžyje ir pan.). Rodmistrai savo daliniuose mokė karo pratimų, o paskelbus šaukimą privalėjo žygiuoti Lietuvos DK sienų ginti. Ukmergės pavieto bajorija atliko numatytus įpareigojimus, saugojo tvarką, ruošėsi gynybai.

Atskleidžiamas padėties sunkumas, kai tais 1658 – 1660 metais Rusijai atkakliai puldinėjant, šiuos teko atremti iš šiaurryčių. Priešai pasiekė netolimus Uteną, Svedasus, bet buvo išvyti. Dažni rusų agresyvųs veiksmai liovėsi 1661 m., nors galutinai nutraukti tik 1667 metais.

Akcentuojama, kad karas ir savanoriška krašto gynyba, apsauga sustiprino bajorų pilietinį ir valstybinį sąmoningumą. Stiprėjo, kylant pavojui, savigyna ir pilietinė veikla. Pabrėžiama, kad tai tapo pavyzdžiu ir naujųjų laikų Lietuvos visuomenei.

Pagerbiant 1863 metų sukilėlius, atidengiant jiems paminklą Anykščių bažnyčios šventoriuje, paminkle pažymėta sukilimo dalyvio, tremtinio, anykščių klebono Ferdinando Stulginsko pavardė, kuris kartu su sukilėlių vadu kunigu Antanu Mackevičiumi Anykščių bažnyčioje paskelbė sukilimo manifestą, skelbiantį visų gyvnetojų laisvę ir pareigą „ginti kraštą  nuo maskolių“. Nors sukilimas teroru buvo numalšintas, bet tai buvo „kelio į Lietuvos Laisvę tiesimas“ – atidengiant paminklą apibendrinant kalbėjo Antanas Tyla. Pažymėtina, kad ir 20 a. pokario anykštėnų partizanų būrys, vadovaujamas Kazio Tylos, spaudžiant sovietiniams okupantams, persidislokavo iš Burbiškių miško į šiaurę į Ramuldavos mišką, kuriame kadaise 1863 m. ties Knebių k. buvo susitelkę Kauno gubernijos sukilėliai. Taigi čia 1863 m. sukilėlių keliais ėjo ir mūsų laikų partizanai.

Autorius apžvelgia tėviškės aplinką, netolimo Burbiškio dvaro istoriją (nuo 17 – 18a.), kaimų struktūrą, 1918 m. atsikurusios Lietuvos žemės reformą 1922 m., kai dvaro žemės gavo Lietuvos savanoriai, bežemiai, mažažemiai. Savanorių tarpe žemės (apie 10 ha) gavo ir Matas Tyla. Dvare įkurta bažnyčia, mokykla padarė Burbiškį apylinkių kultūros židiniu. Įsikūrė šaulių burys (1933 m.), Jaunųjų ūkininkų ratelis, pavasarininkai, Lietuvių moterų katalikių organizacija, veikė bažnyčios choras. Burbiškyje virte virė gyvenimas.

Autorius, grįždamas prie lietuvių tautos kovos už lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą, atskleidžia kolektyvinių valsčių, parapijų, kaimų lietuvių valstiečių prašymų panaikinti spaudos draudimą ir leisti pačioje Lietuvoje spausdinti lietuviškus leidinius, rašymą bei siuntimą Rusijos valdžios institucijoms. Tokie prašymai carui 1881-1883 m. pasiųsti iš Rytų Lietuvos, o masiškai siųsti amžiaus pabaigoje. Rašėsi raštingi ir beraščiai (leidinyje pateikiami archyviniai pareiškimų tekstai). Pažymima, kad pasirašiusieji aktyviai dalyvavo ir 1905 metų prasidėjusiame tautiniame sukilime valsčiuose verčiant carinę valdžią, vejant policijos urednikus, rusų mokytojus, kai kurie dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

Archyvinių duomenų pagrindu apžvelgta Juozo Tumo Vaižganto ir jo brolio Jono Tumo 1896-1897 metų byla už lietuviškų leidinių platinimą, transportavimą. Abu buvo suimti ir kalinami, kai caro žandarai aptiko 600 egz. „Tėvynės sargo“ 1896 metų nr. 1-8 ir kt. leidinių. Byla, kaip vaizdžiai atskleista, išsiplėtė iki Peterburgo. Juozui Tumui bausmės pavyko išvengti, nors už anticarinę veiklą jis buvo sekamas. Valstietis Jonas Tumas nubaustas kalėjimu ir tremtimi. Vėliau grįžo į tėviškę, palaidotas Rubikių kapinėse.

Knygoje pagerbiamas ir į šiaurės rytus nuo Anykščių Debeikiuose gyvenęs šio krašto knygnešys Jurgis Baranauskas (1859-1941 m.), dirbęs prieš Rusijos imperiją, ištremtas 1899 m., sugrįžęs palaidotas Debeikių kapinėse, šalia daugybės pokario partizanų kapų – tautos nepalaužiamo atkaklumo paminklų.

Atskleidžiamas anykštėnų dalyvavimas 1905 m. „lietuvių tautiniame sukilime“, kaip dėl jo turinio, pabrėžia autorius, reikėtų jį vadinti, siekiant nusikratyti Rusijos jungo ir atkurti savąją valstybę. Išsivadavimo Sąjūdis buvo pagyvėjęs nuo 1902-1903 m. Aykščiuose nuolat stovėjo kuopa carinių kareivių. Mieste ir apylinkėse siautėjo karinis baudžiamasis būrys. Tačiau mitingai vyko. Parodoma, kad Anykščių kraštas buvo vienas iš aktyviausių okupacinės valdžios panaikinimo židinių Aukštaitijoje.

Prie 1905 m. sukilėlių prisidėjo ir Bičiūnų kaime gyvenę Jonas ir Antanas (g. 1888 m. istoriko senelis) Tylos.

Gretimas Burbiškio dvaras nušviečiamas kaip švietimo centras – čia buvo mokykla, kurioje mūsų autorius Antanas išmoko skaityti. Tylų Antano ir Julijonos šeima buvo gausi – dukra Julė ir šeši sūnūs – broliai: Kazys, Juozas, Povilas, Bronius, mūsų autorius Antanas ir Jonas. Vyresnieji aktyviai dalyvavo jaunųjų ūkininkų, šauliu ugdančioje veikloje.

Autorius prisimena, kaip 1938 m. vasarą minint nepriklausomos Lietuvos 20-metį, dalyvaujant visuomenei, Burbiškių pradžios mokyklos mokiniams buvo atidengti ir pašventinti paminklai Lietuvos Gedimino I-jo pulko kariams, 1919 metais žuvusiems šiose apylinkėse kovoje su sovietine kariuomene, pagerbti jų kapai (Šiaulių kaimo kapinėse). Formavosi prakilni visuomeninė burbiškėnų tradicija.

Knygoje akcentuojama Anykščių – lietuvių literatūros sostinės dvasia, kylanti nuo didžiojo anykštėno ir seiniškio Antano Baranausko kurybos, kuriam rūpestis dėl kalbos buvo intelektinio pasipriešinimo forma. A. Baranauskas pradėjo dėstyti pamokslų sakymo mokslą lietuviškai, ėmė tyrinėti lietuvių kalbą, susirašinėjo su vokiečių kalbininkais lietuviškai. Pabrėžiama, kad ir Maironis vertino, jog A. Baranausko veikla žadino pagarbą lietuvių kalbai, išreiškiant pasipriešinimą asimiliacijai. Svarbiausias priešas jam buvo Rusijos imperija. Tad ir šiandiens aktualus poeto reikšmės mūsų tautai suvokimas.

Paminklas Burbiškio kapinėse: gili ir įspūdinga A. Tylos kalba gimtojo Burbiškio kapinėse 1989 08 15 atidengiant pamiklą stalinizmo aukoms pagerbti – Burbiškėnų didžiavyriams ir kankiniams, žuvusiems nuo NKVD-istų ar liaudies naikintojų (dažnai didesnioji jų dalis buvo rusų tautybės, sentikiai) rankos, ištrmtiems į Sibirą su šeimomis ar per kalėjimus.

Prisimenamos 1919 metų Nepriklausomybės kovos Burbiškio apylinkėse, kai netoli Rubikio ežero Šiaulių kaimo laukuose vyko kovos su bolševikais, jose kritusieji ilsisi šio kaimo kapinėse. Kovose ginant Lietuvos valstybę dalyvavo ir burbiškėnai savanoriai, jų tarpe Rapolas Tyla.

Vėliau sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo masinis lietuvių tautos naikinimas. Jau pirmas trėmimas 1941 06 14, pažymi autorius, pasiglemžė Burbiškio pradžios mokyklos mokytoją Teklę Grigienę su dviem mažais vaikučiais – nuostabią jo ir daugelio burbiškiečių pirmąją mokytoją. Tremties kančias ir nedalią, istoriko A. Tylos liudijimu, patyrė ir burbiškėnų šeimos, jų tarpe iš Bičionių kaimo Antano Tylos, iš Rubikių k. kito Antano Tylos, Rapolo Tylos. Taigi paminklas Burbiškyje atspindi visų tremtinių bei kalinių kančias, o taip pat burbiškėnus nenulenkusius galvos Stalino ir Hitlerio primestai okupacijai.

Kapinėse ilsisi žuvę ar sušaudyti Lietuvos partizanai: Kazys, Jonas ir Petras Tylos – istoriko Antano Tylos broliai, kiti kovotojai. Čia palaidoti NKVD-istų siautimo 1945 04 28 be priežasties nužudyti Jonas Šaltenis iš Bičionių ir Juozas Tyla iš Rubikių. Čia ilsisi nežinia už ką ir kieno išžudyta dora Juozo Tylos šeima.

Įspudingai pabrėžiama, kad paminklas Burbiškyje mums primins Didįjį Lietuvos Tėvynės karą, prasidėjusį 1940 metai dėl laisvės, kuriame lietuviams frontas nusitiesė nuo Baltijos jūros iki Vladivostoko… iki Vidurinės Azijos, karą kuriame dalyvavo ne tik vyrai, bet ir visa tauta: ir kūdikiai ir motinos ir seneliai, visi stalinizmo epochos tremtiniai, partizanai ir politiniai kaliniai. O geriausias paminklas – siekis atkurti Lietuvos Nepriklausomybę (pareikšta 1989 08 13). Tai vienas pačių ryškiausių nepriklausomybės siekio įprasminimų.

Knygoje apžvelgtas sovietinis teroras – tremtis ir tremtiniai, pradedant 1941 06 14 ir pokaryje iki 1953 m., kai jis tragiškai palietė Burbiškio ir jo platesnių apylinkių žmones, Tylų giminę.

Nuo sovietinio teroro labai nukentėjo Bičionių, Burbiškių ir kitų žemdirbių kaimai.

Knygoje pateikta Bičionių ir gretimų Pagraužių kaimų (vakariau Rubikių ež.) laisvės kovų legenda – prisiminimai apie buv. ūkininkus – šaulius, 1941 m. birželio 23 d. sukilimo dalyvius, 1944 m. įsijungusius į partizaninį pasipriešinimą, iki 1944 m. pab partizanus Žaliosios rinktinės sudėtyje Burbiškio miške. Po išdavystės Juozas Rudokas su Petru Tyla 1945 10 17 buvo NKVD-istų kariuomenės apsupti ir žuvo besipriešindami padektame Burbiškio malūno klojime – tai mena toje vietoje pastatytas paminklas.

Pasakojimas apie nusikalstamą sovietinių stribų iš Debeikių siautėjimą lydimą mirčių Pagraužių k. Rudokų sodyboje, Šaltenių ūkio ir šeimos naikinimą, tremtį į Sibirą. Burbiškių kapinių palaidojimai mena tas kruvinas epochas, tėvų, brolių, Laisvės kovotojų atminimą (2008m.).

Šiose kapinėse palaidotas ir Jonas Tyla, žuvęs 1945 08 Rubikių k. Jis buvo vyriausias visų Burbiškio krašto partizanų Tylų, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, dalyvavęs 1919 – 20 m. Nepriklausomybės kovose, aktyvus Burbiškio būrio šaulys, aktyviai su kitais Tylomis dalyvavo kuriant Burbiškio miške Žaliąją rinktinę. Žuvo nuo stribo kulkos.

Moksleivišku prisiminimu 15-čio Antano (būsimo istoriko) akivaizdoje Anykščiuose 1944 m. abiturientai ėjo į Lietuvos Vietinę rinktinę, išlydimi visos gimnazijos. Vėliau čia prieš raudonųjų diversantų siautėjimą organizavosi Lietuvos Laisvės Armijos nariai, daugiausia Lietuvos karininkai. Sovietinei armijai užimant Anykščius, iš čia plechavičiukai traukėsi link Šiaulių, daug jų žuvo prie Sedos.

Pabrėžiama, kad tuo metu buvo visiškai aišku, kad reikia priešintis, ginti valstybės laisvės idėją. Kai prasidėjo sovietinė mobilizacija, prisimenama, kai vyrai be didelių svarstymų nutarė, kad į rusų kariuomenę neis. Kova prasidėjo.

1944 metais sovietiniams okupantams skelbiant mobilizaciją, vyrai ėmė slapstytis, statė žemines. Anykščių valsčiuje vienas pirmųjų partizanų organizatorių buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis Kazys Tyla iš Bičionių k. Reikšminga, kad 1944 11 mėn., remiantis Lietuvos kariuomenės statutų nuostatomis buvo suformuotas apie 100 partizanų dalinys – Žalioji rinktinė. Vadu išrinktas Kazys Tyla. Pavaduotoju ir operatyvinio būrio vadu – Julius Tyla, ūkio reikalais rūpinosi Jonas Tyla, abu iš Rubikių. Būrių vadų tarpe buvo Rapolas Tyla iš tų pačių Rubikių. Palaikomi ryšiai su tolimesnėse vietovėse besislapstančiais partizanais.

Sudarytos Žaliosios rinktinės partizanai davė priesaiką išsirikiavę miško Lydimų laukymėje. Medyje iškelta Trispalvė. Čia dabar pastatytas paminklas 1944 m. rudens apie 150 partizanų priesaikai kovoti už Lietuvos laisvę atminimui.

Kazys Tyla organizavo partizaninei kovai ir kitų apylinkių jaunimą, „kovai, kad Lietuva būtų nepriklausoma valstybė“. Į Žaliąją rinktinę įsijungė Kavarsko, Kurklių, Skiemonių, Alantos, Debeikių valsčių (regionas į pietus ir šaiurryčius nuo Anykščių) pavieniai partizanai.

Gruodžio mėn Žalioji rinktinė puolė Skiemonių miestelį (piečiau Rubikių ež.). 1944 12 Utenos apskrities NKVD-istų kariuomenė puolė Burbiškio mišką, priešas buvo atremtas, tačiau partizanai turėjo pasitraukti į didesnius miškus.

Po rinktinės išsiskirstymo Kazys Tyla persikėlė į Rubikių k. 1945 04 28 NKVD-istų daliniams siaučiant, Kazys buvo sulaikytas ir sušaudytas. Jis buvo vienas Lietuvos Laisvės armijos (LLA) padalinių būrio vadas. Naktį artimieji ir kovos draugai jį palaidojo Rubikių kaimo kapinėse (1965 m. artimieji slapta perlaidojo Burbiškių kapinėse bendrame Tėvų ir Brolių kape).

Tais pačiais metais žuvo ir Kazio bendražygiai Julius, Jonas ir Petras Tylos (Žalioji rinktinė atsikūrė ir veikė toliau. Ji 1947 07 01 įsijungė į naujai įkurtą Aligimanto apygardą). Rinktinės vadą mena Burbiškių miško laukymėje, kur Rinktinės vyrai davė priesaiką pastatytas atminimo akmuo ir paminklas jo sušaudymo vietoje prie Rubikių ež.

Tragiškai įspūdingas knygos pasakojimas „Laidotuvės naktį“ (1945 04 28) apie minėtą suimtą ir sušaudytą vyriausią brolį Kazį. Ežero krante su žuvusiuoju atsisveikinta prisimena Antanas.

Knygoje įdėta ir prof. Antano Tylos kalba, pasakyta 2002 m. paminklo Laisvė Anykščiuose atidengimo proga, kurioje pabrėžta jog norima, kad paminklas atspindėtų LDK didvyrišką istoriją nuo Saulės – Žalgirio iki naujausių Nepriklausomybės atkūrimo laikų.

Tragiški prisiminimai apie okupantų žiaurumus: 1945 vasario pradžioje matyta kaip prie „skrebų“ būstinės ant grindinio buvo išniekintas nukautas partizanas, Žaliosios rinktinės vado pavaduotojas Julius Tyla bei kiti kovotojai.

Pažymėtina, kad jaunimas – neįbauginami gimnazistai sukūrė slaptą pasipriešinimo organizaciją „Vienybė“, palaikė ryšius su partizanais. Visi buvo išduoti. Ištremti į konclagerius… Kiekvienais metais trėmimai paliesdavo autoriaus bendraklasius…

Antano studijų pradžia 1951 Vilniaus universitete skaudžiai pažymėta Tėvų, brolio Jono, sesutės Julijos su sūnumi tremtimi, gimtųjų namų praradimu. Po Stalino mirties jaunasis mūsų Antanas sugebėjo pavojingais Sibiro keliais nuvykti ir aplankyti ištremtus Tėvus, brolį, tolimame Krasnojarsko krašto kaime Janisiejaus krante. Knyga baigiama tragiška savo mokyklos mokytojų, direktoriaus, Lietuvos patriotų, tėvų šeimos panorama. Joje per biografinius Tylų šeimos giminės taurius gyvenimo kovos bruožus, konkrečių įvykių vaizdais ir faktais atskleista giluminė tragiška ir didvyriška Lietuvos istorija.

A. Tylos knygoje išryškinti duomenys apie Burbiškio regiono (ryčiau Anykščių) Laisvės kovų faktus ir istorines – memorialines vietas papildo mūsų pagrindinę istoriografiją apie pradinį partizanų Žaliosios rinktinės kovinės veiklos laikotarpį, užpildo baltą dėmę Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų žemėlapyje ( plg. „Atmintis atgijusi paminkluose“, K., 2011, p. 25., Anykščių raj.), per konkrečios taikios darbščios ūkininkų bendruomenės žmones, šeimą dar reiškiau atskleidžia giluminę, didvyrišką Lietuvos istoriją, Tautos laisvės kovų herojiką, turinčią didingą šimtmetinę tradiciją ir Anykščių žemėje. Ši knyga – tai ir paminklas amžius vykusiai, ypač sovietmečiu išplėtotos Rusijos agresijos Lietuvoje aukų atminimui.

Su pagarba, dėkingi gerb. Antanui už šią knygą.

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra