Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmėje Romoje – ir Kauno arkivysk. L. Virbalas

Autorius: Data: 2015-06-30, 15:23 Spausdinti

Pirmadienio ryte šv. Petro bazilikoje iškilmingai švęstos Mišios, minint apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę. Jų pradžioje Pranciškus palaimino palijus, ant pečių dedamas juostas iš avinėlių vilnos, kurie buvo įteikti naujiems arkivyskupams, tradiciškai atvykusiems dalyvauti iškilmėje Vatikane. Tarp 46 naujų arkivyskupų yra Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, paskirtas birželio 11 dieną, pakeitęs dėl amžiaus atsistatydinusį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Arkivyskupas Virbalas buvo tarp šv. Mišių celebrantų šį pirmadienį. Iškilmėje dalyvavo ekumeninio ortodoksų Konstantinopolio patriarchato delegacija.

Remdamasis ypač skaitiniu iš Apaštalų Aktų, pasakojusiu apie pirmosios krikščionių bendruomenės persekiojimus ir Petro išgelbėjimą, angelui padedant, iš kalėjimo, Pranciškus kreipėsi į arkivyskupus su trigubu priminimu: melstis, tikėti ir liudyti.

Karalius Erodas nukirsdino Jokūbą, Jono brolį, įsakė suimti ir įmesdino Petrą į kalėjimą, tačiau, pasak Pranciškaus, vietoj kalbėjimo apie žiaurius, nežmogiškus, nepaaiškinamus persekiojimus, kurie ir šiandien vykdomi daug kur pasaulyje, dažnai visiems matant ir tylint, jis nori pagerbti apaštalų ir pirmosios krikščionių bendruomenės drąsą, drąsą evangelizuoti, nebijant mirties ir kankinystės, socialiniame pagoniškos imperijos kontekste; pagerbti jų krikščionišką gyvenimą, kuris šiandienos krikščionims yra „kvietimas“ maldai, tikėjimui ir liudijimui.

Priminimas melstis. „Petras buvo uždarytas kalėjime. O bendrija karštai meldėsi už jį Dievui“. Pirmoji krikščionių bendruomenė buvo besimeldžianti Bažnyčia. Ir jei pagalvosime apie Romą, anot popiežiaus, katakombos nebuvo vietos, skirtos slapstimuisi nuo persekiojimų, bet maldos vietos, švenčiant sekmadienį ir garbinant Dievą.

Apaštalų Petro ir Pauliaus bendruomenė mus moko, kad besimeldžianti Bažnyčia yra Bažnyčia „ant kojų“, tvirta, einanti! Krikščionis, kuris meldžiasi yra saugomas, sergėjamas ir remiamas, ypač nėra vienas.

Apaštalų Aktai pasakoja, kad Petrui miegant kalėjimo celėje, saugomam sargybos, „Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną (…) Ir nukrito jam grandinės nuo rankų“.

Pagalvokime kiek kartų Viešpats išklausė mūsų maldą atsiųsdamas angelą, – sakė Pranciškus. – Angelą, kuris nelauktai atsiranda šalia, kad ištrauktų iš sunkios situacijos; iš mirties ir blogojo rankų; kad parodytų pamestą kelią, kad įžiebtų vilties ugnį, kad švelniai prisiliestų ir paguostų sudaužytą širdį, pažadintų iš egzistencinio sapno ar paprasčiausiai pasakytų – „nesi vienas“.

Kiek angelų Jis pasiunčia mūsų kelyje. Bet mes, pagauti baimės ar netikėjimo, arba euforijos, juos paliekame už durų, kaip kad atsitiko Petrui, kai jis pasibeldė į duris, o „tarnaitė, vardu Rodė, nuėjo paklausti, kas ten. Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo pamiršo atidaryti duris“.

Jokia krikščionių bendruomenė negali eiti pirmyn be ištvermingos maldos. Malda yra susitikimas su Dievu, kuris niekad neapgauna, kuris ištikimas savo Žodžiui ir niekad nepalieka savo vaikų. Maldoje tikintysis išreiškia savo tikėjimą, pasitikėjimą, o Dievas parodo savo artumą, kaip ir per angelų bei šauklių dovaną.

Kvietimas tikėjimui. „Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad toliau skelbčiau Evangeliją (…) jis mane ištraukė iš liūto nasrų. Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės, paimdamas į savo dangaus karalystę“, citavo Pranciškus apaštalo Pauliaus žodžius iš laiško Timotiejui.

Kiek jėgų, istorijos bėgyje, bandė – ir bando – sunaikinti Bažnyčią, iš išorės ir iš vidaus, bet pačios pražuvo, o Bažnyčia išliko gyva ir vaisinga, nepaaiškinamai tvirta, kad, pasak Pauliaus, skelbtų (Dievui) „garbę per amžių amžius“.

Viskas praeina, tik Dievas lieka. Praeina karalystės, tautos, kultūros, visuomenės, ideologijos, galybės, tačiau Bažnyčia, pastatyta ant Kristaus, nepaisant daugybės audrų ir mūsų pačių nuodėmių, išlieka ištikima tikėjimo paveldui, tarnaudama, nes Bažnyčia nepriklauso popiežiams, vyskupams, kunigams ar tikintiesiems, ji yra vien ir tik Kristaus. Tik gyvenantis Kristuje skleidžia ir gina Bažnyčios šventumą savo gyvenimo šventumu, kaip Petras ir Paulius.

Tikintieji Kristaus vardu prikėlė mirusius, išgydė ligonius, mylėjo persekiotojus, parodė, kad neegzistuoja jėga, kuri būtų pajėgi įveikti turinčius tikėjimo jėgą.

Kvietimas liudyti. Petras ir Paulius, kaip ir visi Kristaus apaštalai, kurie žemiškajame gyvenime savo krauju apvaisino Bažnyčią, gėrė iš Viešpaties taurės, ir tapo Dievo draugais.

Paulius jaudinančiu tonu rašo Timotiejui: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant“.

Bažnyčia ar krikščionis be liudijimo yra sterilūs: numirėlis galvojantis, kad gyvas, sausas medis be vaisių, išdžiūvęs šulinys be vandens. Bažnyčia įveikė blogį per drąsų, konkretų ir nuolankų savo vaikų liudijimą. Įveikė blogį dėka Petro išsakyti įsitikinimo „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus“ ir amžino Kristaus pažado.

Brangūs arkivyskupai, kurie šiandien gaunate palijus – tai ženklas, kuris simbolizuoja avį, kuria ganytojas neša ant pečių, kaip Kristus, Gerasis Ganytojas, tad yra jūsų sielovadinio uždavinio simbolis. Tai taipogi yra „Petro ir jo įpėdinių Sosto ir metropolitų, per juos, kitų vyskupų bendrystės liturginis ženklas“, – kreipėsi į ganytojus Pranciškus, pridurdamas, kad kartu su palijais jiems nori patikėti kvietimą maldai, tikėjimui ir liudijimui.

Bažnyčia nori, – sakė jis, – kad būtumėte maldos žmonės, maldos mokytojai, kurie mokote jums Viešpaties patikėtą tautą, kad išlaisvinimas iš visų įkalinimų yra Dievo darbas ir maldos vaisius, kad Dievas tinkamu metu atsiunčia angelą, kad išgelbėtų iš daugybės vergovių ir pasaulio grandinių.

Bažnyčia nori, kad būtumėte tikėjimo žmonėmis, tikėjimo mokytojais, kurie moko tikinčiuosius nebijoti daugybės Erodų persekiojimų ir visokio pobūdžio nukryžiavimo. Joks Erodas nepajėgia užgesinti viltį, tikėjimą ir meilę to, kuris tiki į Kristų!

Bažnyčia nori, kad būtumėte liudijimo žmonės. Sakydavo šv. Pranciškus savo broliams: „visad skelbkite Evangeliją, jei būtų būtina, taip pat ir žodžiais“. Nėra liudijimo be nuoseklaus gyvenimo! Šiandien reikia daugiau ne mokytojų, bet drąsių liudytojų, įsitikinusių ir įtikinančių; nesigėdijančių Kristaus Vardo ir jo Kryžiaus priešais riaumojančius liūtus ar šio pasaulio galybes. Pagal Petro ir Pauliaus, daugybės kitų liudytojų pavyzdį Bažnyčios istorijoje kurie, nors priklausydami įvairioms krikščionių konfesijoms, prisidėjo parodant ir auginant vienintelį Kristaus Kūną, – pridūrė popiežius.

Tai paprastas dalykas: kad liudijimas būtų veiksmingas ir autentiškas, nereikia prieštarauti, elgesiu ar gyvenimu, tam, kas skelbiama žodžiu ir mokoma kitiems. Mokykite maldos melsdamiesi, skelbkite tikėjimą tikėdami, liudykite gyvendami! – reziumavo Šventasis Tėvas. (Vatikano radijas)

Vatikanas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra