Antrojo pasaulinio karo pradžios ir partizanų karo įvykiai bei jų atgarsiai šiandieną

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pranešimas skaitytas 2010 m. balandžio 26 d. Marijampolės konferencijoje „Lietuvos valstybingumo raidos aktualijos ir mokykla“.
 
Visos nelaimės Lietuvai, visai Europai ir net toli už Europos ribų parsidėjo su II pas. karo pradžia prieš 70 metų. Į karą buvo įtraukta 61 valstybė. Žuvo 70 milijonų žmonių. Europoje labiausiai nukentėjo Lenkija ir Baltijos valstybės. Jos patyrė dvi okupacijas. Mums atrodo, kad Lietuva daugiau nukentėjo nuo okupacijų nei nuo karo. Tą patvirtina ir žmonių aukų skaičiai.
 
Dabar karo sukėlėjų, nacių ir sovietų totalitarinių režimų teisių bei pareigų paveldėtojai, karo priežasčių užuomazgas nukelia toli į praeitį. Į Versalio taikos nustatytą tvarką. Esą naciams trūkę „erdvės“, o sovietams saugumo jausmo. SSRS po taikos ir saugumo [kaimynų sąskaita] priedanga jau nuo Lenino laikų troško savo „revoliuciją“ eksportuoti ne tik į Europą, bet ir į visą pasaulį. Sukurstytas karas jiems turėjęs padėti šią idėją įgyvendinti.
 
Kita priežastis – gėdingas Miuncheno suokalbis, apiplėšęs taikią Čekoslovakijos valstybę. Tada didelę jos teritorijos dalį užgrobė naciai. Bet nedidelį kąsnelį nugvelbė ir tuometinė Lenkija. Kartu ji paskelbė ultimatumą Lietuvai, reikalaudama atsisakyti Vilniaus. Dabar apie tai „kukliai“ tyli ir strateginiu uždaviniu laiko Lietuvos lenkų pavardžių rašymą lenkiškais rašmenimis. Tada naciai jau buvo atplėšę Klaipėdos kraštą. Tad tuometinei Vyriausybei galvos skausmo buvo kur kas daugiau nei dabartinei dėl krizės.
 
Netrukus sekė nusikalstamai grobikiškas Stalino ir Hitlerio suokalbis dėl grobimo „stambiu mastu“, vadinamas Molotovo-Rybentropo paktu. Jis sudarė sąlygas naciams pulti Lenkiją, o sovietams okupuoti Baltijos šalis. Tik po 50 metų Baltijos kelias, kuriam jau sukako 20 metų, atkreipė pasaulio dėmesį į Baltijos šalių laisvės siekius.
 
Tik šiemet vyksta esminis persilaužimas Europos politikų ir diplomatų galvose. Pagaliau suvokta ir imta viešai pripažinti bei smerkti prieš 70 metų įvykusius istorijos faktus. Vakaruose atsiveria akys į komunistinių režimų, pirmiausiai SSRS, nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui. Stalinizmo [kažkodėl ne komunizmo?] nusikaltimai lyginami su nacių nusikaltimais. Tokias rezoliucijas jau priėmė Europos Parlamentas, ESBO, ir daugybę tarptautinių konferencijų. Tai didelis mūsų parlamentarų ir diplomatų nuopelnas.Bet procesas nebaigtas. Jį reikia tęsti ir jis yra tęsiamas.
 
Nors rezoliucijos nėra vykdymui privalomos, bet jos labai „sujaudino“ Kremlių. Suprasta, kad gali tekti prisiimti atsakomybę, o gal ir žalos atlyginimą už bendrininkavimą su naciais sukeliant karą, už okupacijas ir represijas prieš laisvės trokštančias tautas.
 
Nors II pas. karą pradėjo naciai, bet ne be sovietų paramos. Ne be garantijų nesikišti į nacių ir trečiųjų šalių tarpusavio konfliktus ir ne be sovietų materialinės paramos agresoriui, teikiant strategines žaliavas. Vien tai, kad Lenkijos užpuolimas prasidėjo antrą dieną po Molotovo-Rybentropo pakto ratifikavimo SSRS Aukščiausioje taryboje paneigia visas abejones dėl Stalino ir Hitlerio bendrininkavimo. Ta „draugystė“ tęsėsi beveik dvejus metus.
 
Dabartiniai atkaklūs Kremliaus politikų bandymai pateisinti Molotovo-Rybentropo paktą, reabilituoti Staliną ir visą kaltę dėl karo pradžios ciniškai suversti agresijos aukai Lenkijai, ne tik pas mus, bet ir Vakaruose sukelia pagrįstus įtarimus, kad Rusijos valdžia ketina vėl atkurti Stalino nustatytą įtakos zoną. Nors „zona“ šį kartą gali būti atkuriama ne karinėmis priemonėmis, bet nei Baltijos šalys, nei Vakarai neturi prarasti budrumo.
 
Vis dar turime problemų dėl kai kurių Vakarų politikų ir intelektualų mastymo stereotipų, kad nacizmas tai blogai, bet komunizmas – gerai. Gal dėl to istorikas Alvydas Nikžentaitis siūlo įtvirtinti Baltijos kelio atmintį, kaip nepriešinančią Lietuvos nei su Vakarais, nei su Rytais ir laikyti tai centrine mūsų kultūrinės atminties figūra. Pagalvojus, gal iš dalies taip jau ir yra. Bent jau apibrėžtais laikotarpiais. Kitas jo siūlymas vietoje aukos įvaizdžio pasirinkti atgailaujančio nusidėjėlio rolę. Kas turbūt reiškia prisiimti kaltę dėl Holokausto Lietuvoje organizavimo ir vykdymo ir dėl nedėkingumo SSRS už Vilniaus sugrąžinimą. Visa tai reikštų prisiimti dalį nacių kaltės ir palengvinti vokiečių atsakomybę už nacių prileidimą prie valdžios. Vokiečiai būtų patenkinti. Ir Kremlius būtų patenkintas, kad pamirštume, jog Vilniaus sugrąžinimas buvo Trojos arklys, atvėręs kelią į visos Lietuvos okupaciją. Žodžiu, nebūtume našta nei Vakarams, nei Rytams tik patys keletą amžių vaikščiotume su svetimų nuodėmių kupra. To tauta tikrai nenorės, jei ir koks nors nuo scenos nušvilptas politikas net referendumą „Kam prie ruso gyventi buvo geriau“ surengtų.
 
Tauta neseniai iš nepelnyto pažeminimo namų išėjusi, niekuomet nesutiks į juos, nors ir perkeltus iš Rytų į Vakarus, sugrįžti. Anksčiau ar vėliau teks Europos Sąjungos senbuvėms prie savo bendrosios atminties simbolio – Holokausto prijungti ir Vidurio bei Rytų Europos šalių praeities vaizdinius – sovietų okupaciją su Salino nusikaltimais.
 
Prieš 70 metų beveik visos mažosios Europos šalys agresoriams pasidavė nesipriešindamos. Tik norvegai „iššovė“ ir paskandino nacių laivą. Tik Suomija pasipriešino ryžtingai. Visa tauta, visa šalis mobilizavosi gynybai. Bet Europoje ji liko „vienų viena“. Niekas iš galinčių jai esmingai padėti nepadėjo. Gal už tai, kad, pagal istoriką Česlovą Laurinavičių, ji nesilaikė Europos „bendrabūvio standartų“ ir nenusileido stipresniam, bet neteisiam. Suomija labai nukentėjo, bet liko laisva. Visiems davė pamoką, kad blogiui ne tik reikia, bet ir verta priešintis.
 
Tą pamoką išmoko Lietuvos partizanai. Jie priešinosi melui, prievartai, okupantų represijoms. Jie taip pat, kaip ir suomiai, „vienui vieni“ kovėsi su galinga okupanto kariuomene dėl laisvės, gimtų namų, savo šeimų ramybės, dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės. Partizaninis karas arba Karas po karo pareikalavo daug aukų. Ne mažiau kaip 25 tūkst. vaikinų ir merginų atidavė savo gyvybes už Tėvynės laisvę. Ir ta laisvė, nors ir po daugelio metų, prašvito Lietuvos padangėje.
 
Skaudu, kad dabartinis jaunimas laisvoje Tėvynėje geresnio gyvenimo nekuria, bet jo ieško kitur – emigracijoje. Emigracija jau viršija sovietinių tremčių į Sibirą mastus. Valstybei ir tautai tai didesnė netektis nei prievartiniai trėmimai į Sibirą. Dauguma tremtinių iš Sibiro grįžo, o emigrantai negrįžta ir vargu ar kada nors sugrįš. Emigracija – tai partizanų atminties ir jų idealų išdavimas.
 
Neturi jokio pagrindo sovietinės propagandos melas, kad Lietuvoje esą vykęs pilietinis karas. Jei ne kelios divizijos okupanto kariuomenės, stribų būriai būtų nuginkluoti per vieną naktį. Gaila ir skaudu, kad tą patį okupantų melą dabar kartoja kai kurie nepriklausomos Lietuvos Istorijos instituto bendradarbiai.
 
Č. Laurinavičius žurnale „Metai“ publikavo straipsnį, kuriame teigia, kad „…nuo lietuvių rankos lietuvių žuvo dešimteriopai daugiau nei sovietų kareivių“. Panašią „teoriją“ dėsto istorikas Mindaugas Pocius savo monografijoje „Kita mėnulio pusė“. Vertėtų šiuos istorikus paklausti ar mūšiuose su sovietų kariuomene partizanai šaudė tuščiais šoviniais, ar jie visai nemokėjo šaudyti? Žinoma, to negalėjo būti, nes dauguma pirmųjų partizanų buvo tarnavę kariuomenėje ar net pabuvoję karo frontuose. Kad tai akivaizdus melas pakanka paminėti porą tipiškų atvejų – Kalniškių ir Raišupio mūšius.
 
Kalniškėse kareivių pulkas puolė kalvoje įsitvirtinusį gal 100 partizanų būrį. Kautynės vyko visą dieną. Puolantys keletą kartų buvo atmušti. Pulko vadas raporte rašo, kad žuvo 3 kariai ir keliolika buvo sužeista. Nukauta 44 partizanai. Partizanų žiniomis nukauta apie 400 kareivių. Vietiniai pasakojo, kad į kareivines iš mūšio vietos atvažiavo keli „studabekeriai“ pilni negyvų kareivių.
 
Raišupyje 6 partizanai, geri šauliai, ginkluoti kulkosvaidžiais tvirto pastato priedangoje, visą dieną priešinosi juos persekiojusiems 300 enkavedistų. Puolimo bangos ritosi viena po kito. Visos buvo atmuštos. Kol visi partizanai žuvo. NKVD raporte minimi žuvę 2 kareiviai ir keletas sužeistų. Partizanų žiniomis buvo nukauta 67 enkavedistai.
 
Kas dėl sovietų armijos nuostolių partizaniniame kare, tai patartume istorikams skaityti ne tik tyčia dešimteriopai ar daugiau sumažintus nuostolius sovietinių karinių dalinių vadų raportuose, bet ir partizanų archyvuose bei logiškai pagalvoti. Kiekvienas šiek tiek nusimanantis karo dalykuose žino, kad puolančiųjų žūsta kelis kartus daugiau nei besiginančiųjų. Be to miškus „šukuojantys“ kareiviai eidavo stati voromis ir patekę į pasalas krisdavo kaip lapai. Bet raportuose nuostolių minima nebuvo.
 
Atsakingai reikėtų kalbėti apie „lietuvius žuvusius nuo lietuvių rankos“ stribų atžvilgiu. Kruviniausi mūšiai vyko 1945–1946 m. To meto stribų būrių sąrašuose dominavo nelietuviškos pavardės.
 
Č. Laurinavičius nepritaria partizaninio karo heroizavimui. Jis partizanų ketinimuose pasigenda demokratijos garantijų. Mano, kad partizanai planavo atkurti Lietuvoje Antano Smetonos laikų tvarką. Tuo tarpu partizanų Deklaracijoje atkurtosios nepriklausomos valstybės santvarka projektuojama maždaug tokia pat, kokia yra dabar. Jis rašo, kad „…1940 metais žymi Lietuvos gyventojų dalis jau nusivylė savo valstybės vidaus ir užsienio politika ir laukė A.Smetonos režimo žlugimo bei radikalių socialinių reformų… Neperdėsime sakydami, kad revoliucija Lietuvoje buvo pribrendusi.“ [Visi šie žodžiai – lyg nurašyti iš LTSR istorijos puslapių.] Dėl to esą negalima kolaborantų laikyti išdavikais, nes jie „siekė socialinių ir nacionalinių pertvarkymų“. Ir daro išvadą, kad be bendradarbiavusių su sovietų valdžia „…turbūt neliktų dabar kam užsiimti Lietuvoje politika“. [?!] Šiam teiginiui komentaras nebereikalingas: taip pat galvojantys komunistai ir postkomunistai laisvės kovų dalyvius per patrankos šūvį neprileido prie valdžios.
 
Partizanų karui autorius skiria atskirą skirsnį. Jis rašo: „Partizanų karas…buvo vienas pačių tragiškiausių Lietuvos istorijos periodų. Šito užmiršti nevalia. Būtina rimtis ir pagarba. Bet mechaniškai heroizuoti partizanus ir prilyginti juos pasipriešinimo kovotojams Vakarų šalyse – problematiška“. Ten, Vakaruose, esą buvęs natūralus gynimasis, o „…sovietai atėjo į Lietuvą, kuri neturėjo politinio nei nacionalinio sutarimo. Jie netapo svetimkūniais.“ Še tau, boba, devintinės – pasakys 9 iš 10 to meto liudininkų. Svetimkūniais jie nebuvo tik tiems, kurie važiavo į Maskvą Stalino saulės parvežti.
 
Toliau autorius rašo, kad „…partizanų nuostata socialinių politinių reformų atžvilgiu – neaiški.“ Ir tai dar viena netiesa. 1949 metų partizanų Deklaracijos 14 punkte aukščiausia partizanų vadovybė rašė: „Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 metų Lietuvos konstitucijos dvasią.“
 
Sutinku, kad istorijoje nedera meluoti, bet remtis vien Lietuvai priešiškų šalių metraščiais KGB archyvus ar klastojančiais tikrovę išsigalvojimais mažiausiai yra nesąžininga savo tautos atžvilgiu.
 
Nuo pat XVIII am. pabaigos, kai Lietuvą užgrobė carinės Rusijos kariuomenė, Lietuva nestokojo sūnų ir dukrų, pasiryžusių ginklu atkovoti laisvę. Iš pradžių tai buvo 1831 ir 1861 metų sukilėliai. Po jų Vasario 16-osios idealų ginklu ginti stojo tūkstančiai 1918–1920 metų savanorių, 1941 metų sukilėlių, Vietinės rinktinės karių ir pokario partizanų. Sąjūdžio, Kovo 11-osios idealus gynė šimtai tūkstančių žmonių Baltijos kelyje, prie parlamento, TV bei kitų LRT objektų.
 
Deja, po 20 metų situacija dramatiškai keičiasi. Sumaterialėjome. Delfi užsakymu tyrimų bendrovės „Spriter tyrimai“ atliktos gyventojų apklausos rezultatai parodė, jog net 61,3 proc. piliečių neketina ginklu ginti savo Tėvynės. Mažiausiai aukotis dėl Lietuvos linkęs 18–25 metų jaunimas. Būtent tie, kuriems privalu stoti Tėvynės gynybon. Jie noriau emigruoja. Gaila, kad respondentai nepaklausė tokio nepilietiško apsisprendimo motyvų. Gal tai pasekmė to, kad iki šiolei daug kur mokyklose patriotinis ugdymas laikomas politikavimu? Gal problema slypi šeimose? Tėveliai, išauginę vieną sūnelį, iki 20 metų saugo, kad nesušlaptų kojyčių. Gal dėl to, kad iki šiol niekada nebuvo visuotinės privalomosios karo tarnybos? Paskutiniais metais ji visai panaikinta ir iki šiol neatkurta. Dabar pradėtas šimto jaunuolių karinis apmokymas per metus yra idėjos karikatūra. Gal jaunimas nepratęs nešioti ginklo, bijo jį paimti į rankas? Gal viskas kartu paėmus? Lenkija ir sunkmečiu apsisprendė kasmet parengti po 10 tūkst. rezervo karių. Lietuvoje gyventojų 12 kartų mažiau. Adekvačiai turėtume kasmet parengti ne po 100, bet po 1 200 rezervo karių. Rengiame 8 kartus mažiau. Retorinis klausimas: negi mūsų valdžiai valstybės saugumas rūpi 8 kartus mažiau nei lenkams? Dėl mūsų ypatingos geopolitinės padėties, turėtų būti atvirkščiai.
 
Nuotraukoje: P. Jakučionis

Voruta. – 2010, geg. 22, nr. 10 (700), p. 3, 6.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra