Pagrindinis puslapis Sena Voruta Antroji Lietuvos tūkstantmečio data

Antroji Lietuvos tūkstantmečio data

1009 metais „Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, XI savo vienuolystės metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“. Taip rašoma Kvedlinburgo analuose – tokia yra seniausia žinia apie Lietuvą.
Kovo 9-oji yra antroji šaltinių nurodoma Brunono žūties data. Brunono bendramokslio ir giminaičio Merzeburgo vyskupo Titmaro rašytoje kronikoje nurodoma kiek ankstesnė data – vasario 14-oji.
Kuri data tikresnė istoriografijoje nesutariama. Galbūt daugiau pasitikėjimo nusipelno Titmaro Merzeburgiečio versija. Būtent šis autorius – žymiausias to meto kronikininkas ir savo giminaičio likimu neabejotinai susidomėjęs žmogus turėjo gauti tiksliausią informaciją.

Žinoma, svarbi ir šaltiniuose pateikiamų datų skirtumo priežastis. Viena iš galimų priežasčių gali būti viduramžiais populiarus datavimas pagal bažnytinį kalendorių, kai įvykis datuojamas kokio nors šventojo diena. Tačiau skirtingose vietose to paties šventojo diena galėjo būti minima skirtingu laiku. Antai Rusioje gerai žinomo šventojo Kirilo (jis – slavų rašto kirilicos kūrėjas) diena minima jo mirties (869 m.) dieną – vasario 14-ąją, bet Čekijoje ji švenčiama kovo 9-ąją. Štai ir viena iš galimybių: pirminiame pranešime užrašius, kad Brunonas žuvo „Šv. Kirilo dieną“, šią datą vieni kronikininkai galėjo interpretuoti kaip vasario 14-ąją, kiti – kaip kovo 9-ąją.

Tačiau jubiliejinių Lietuvos ir šv. Brunono metų proga pakanka paminėti paprastą faktą. Yra dvi šaltinių versijos – jas galime traktuoti kaip lygiavertes. Tai dvi progos paminėti Lietuvos tūkstantmetį. Juk svarbu, kad mes – Lietuvos piliečiai – suvoktume šios datos reikšmę ir rastume progą pasidžiaugti: gyvename šalyje, kuri turi tūkstantmetę istoriją. Deja, per daugiau kaip dešimt pasiruošimo Lietuvos tūkstantmečiui metų taip ir liko neišaiškinta, kas gi yra tas Lietuvos tūkstantmetis.

Bene daugiausia komentatorių, komentavusį mano straipsnį, skirtą pirmajai Lietuvos tūkstantmečio datai, nenorėjo sutikti su tuo, kad Lietuvai tik tūkstantis metų. Taip, žinoma, Lietuvos vardas turėjo atsirasti kažkada anksčiau. Tai elementaru. Tačiau mes negalime nieko konkretaus apie tą laiką pasakyti – teoriškai tai galėjo atsitikti ir metus, ir dešimt, ir tūkstantį metų anksčiau. Vadinasi, ir jokių „Lietuvos vardo atsiradimo“ jubiliejų niekada nešvęsime.

Visa praeitis yra skirstoma į dvi dalis – priešistorę ir istoriją. Priešistorę pažinti padeda archeologija, kalbotyra, antropologija ir kiti mokslai, kurių dėka mes šį tą žinome apie žmonių gyvenimą iki rašytinės istorijos pradžios. Tačiau be rašytinių šaltinių praeities rekonstrukcijos negali turėti jokių tikrų vardų ir pavadinimų. Jei kai kurie nors genčių pavadinimai ir nukeliami tolyn į praeitį, tai tik hipotetiškai. Lietuva – greičiausiai net ne genties, o tam tikros žemės – politinio junginio – pavadinimas. Todėl apie jos atsiradimą archeologija gali pasakyti dar mažiau, nei apie kai kurių genčių.

Jokie archeologijos, lingvistikos ar kitų mokslų duomenys negali padėti rekonstruoti praeities taip, kaip tai leidžia padaryti rašytiniai šaltiniai. Todėl tik iš rašytinių šaltinių pažįstama praeitis vadinama tikrąja istorija. Tuo ji ir skiriasi nuo priešistorės. Lietuvos istorija prasideda būtent 1009 m. vasario 14 ar kovo 9 d., taigi tik sulaukę šios datos tūkstantmečio, mes galime kalbėti apie tūkstantmetę Lietuvos istoriją. Iš rašytinių šaltinių nežinoma Lietuvos praeities dalis nėra istorija, o tik priešistorė. Joje mes galime kai ką užčiuopti – kaip žmonės gyveno, kokius puodus lipdė, kaip laidojo mirusiuosius ir pan., bet negalime pasakyti, kaip jie save vadino – ar jau lietuviais, ar kaip nors kitaip.

Šia proga klausimų ir abejonių pažėrė Jonas Vaiškūnas, iš įvairių pusių bandydamas parodyti tūkstantmečio datos sąlygiškumą. Bendriausia prasme sąlygiškumas akivaizdus – pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas yra daugiau ar mažiau atsitiktinis dalykas. Jei ne ši, tai kokia nors kita data būtinai būtų tapusi pirmuoju Lietuvos paminėjimu. Tačiau, žvelgiant iš šių dienų pozicijų, mes turim labai konkretų faktą – lygiai tūkstančio metų trukmės Lietuvos istoriją. Ji prasideda konkrečiais metais ir beveik konkrečią dieną.

Neabejotina ir bet kokio įvykio jubiliejaus simbolinė prasmė. Tačiau minėjimo data todėl ir simbolinė, kad minima tą dieną, kai įvykis įvyko. Ką simbolizuotų 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto minėjimas liepos 6-ąją? Gal tuomet visas šventes galima sukoncentruoti į vieną patogią ir šiltą vasaros dieną? Būtų pigiau ir paprasčiau, bet ar tikrai ta data dar ką nors simbolizuotų?

1009-aisiais įvyko tik vienas įvykis, kuris atveria pirmąjį Lietuvos istorijos puslapį. Tai – Brunono žūtis Lietuvos pasienyje. Jis turi konkrečią datą. Būtent dėl šio, o ne kokio nors kito įvykio šie metai paskelbti Lietuvos vardo tūkstantmečio metais. Pasikartosiu: tai nėra kriminalinis įvykis, o ideologinės kovos epizodas. Brunonas – pirmasis kankinys dėl krikščioniško lietuvių tikėjimo. Katalikų bažnyčios istorijos požiūriu tai yra šventė, Lietuvos istorijos požiūriu – daugeliu požiūriu tragiško kultūrų susidūrimo pradžia. Ir, be abejo, pačios Lietuvos istorijos pradžia.

Žinoma, Lietuvos tūkstantmetį galima minėti ir visus metus, tik ko verti tie „visi metai“, jei tikroji to minėjimo data į tuos „metus“ net nepatenka? Jeigu nepasinaudojama net galimybe papildomais akcentais praturtinti tokias tradiciškai švenčiamas ir Lietuvos tūkstantmečio datai kalendoriuje labai artimas datas, kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji?

J. Vaiškūnas pirmiausia siūlo perskaičiuoti Brunono žūties datą iš Julijaus į Grigaliaus kalendorių – to nepadarius, apie datos tikslumą esą negalima kalbėti. Esą perskaičiavus gautume vasario 20 ir kovo 15 dienas. Čia reikia pastebėti, kad jeigu ir galėtume kalbėti apie Grigaliaus kalendorių XI amžiuje, tai jis visiškai sutaptų su Julijaus kalendoriumi. Grigaliaus kalendorius nėra kažkokia nuosekli skaičiavimo sistema, vienodai skaičiuojama į praeitį ir ateitį. Popiežius Grigalius XIII niekada nenurodė keisti praeities datų – jis jas pripažino tikromis ir nekėlė abejonių dėl jų teisėtumo. Grigaliaus reforma buvo orientuota tik į ateitį. Taigi, skirtumas tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendoriaus yra tik toks: 1) 1582 m. po spalio 5 d. iš karto seka spalio 15 d. – šiuo ir tik šiuo momentu tarp Grilgaliaus ir Julijaus kalendorių atsiranda 10 dienų skirtumas; 2) kiekvieno šimtmečio paskutiniais metais, kurie nesidalina iš 400 be liekanos, po vasario 28 d. seka kovo 1, o ne vasario 29 d., kaip tai yra Julijaus kalendoriuje, taigi, per kiekvienus 400 metų skirtumas tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendoriaus padidėja dar 3 dienomis. Dabar, praėjus pirmiesiems 4 šimtmečiams, jis yra 13 dienų.

Antra J. Vaiškūno abejonė yra grįsta tuo, kad „Lietuvos vardo įrašo datos nustatyti negalima“. Tuo jis supriešina pirmojo Lietuvos paminėjimo ir įvykio, ryšium su kuriuo ji paminėta, datas. Tokiam supriešinimui nėra jokio pagrindo. Pirminis žinios apie Brunono mirtį šaltinis bet kuriuo atveju yra pats įvykis, liudininkų atmintyje ar raštu užfiksuotas tą pačią dieną. To pirminio fiksavimo forma mums visai nesvarbi – svarbus žinios komunikavimo efektyvumas ir rezultatas. Tai, kad ji buvo užrašyta tinkamoje vietoje ir galėjo pasiekti mūsų laikus, ir yra mums reikšmingas faktas. Nė vienas ankstesnis Lietuvos istorijos faktas, taip sėkmingai perduotas nebuvo.

Kvedlinburgo analų vaidmuo šioje istorijoje yra apskritai antraeilis. Iš vienos pusės, XI a. turėjo egzistuoti ir daugiau tekstų, mininčių Brunono žūtį Lietuvos pasienyje, iš kurių žinia ir pateko į Kvedlinburgo analus (galėjo egzistuoti ir daugiau šią žinią atkartojusių metraščių, kurie iki mūsų dienų neišliko). Kvedlinburgo analai išliko vieninteliame XVI a. nuoraše, taigi, nedaug trūko, kad ir jie nebūtų išlikę. Jeigu jie būtų pražuvę kokio nors gaisro metu ar XVI a. niekam nebūtų kilusi mintis juos perrašyti, šiandien Kvedlinburgo analų nė neminėtume, bet pats Lietuvos paminėjimo faktas 1009 m. vasario 14 ar kovo 9 d. niekur nebūtų dingęs. Jį žinotume iš XII a. vidurio „Magdeburgo arkivyskupų darbų“, „Analisto Sakso“ kronikos, ir Magdeburgo analų. Visi trys kūriniai tyrinėtojų priskiriami Ninburgo (netoli Marienburgo) vienuolyno abatui Arnoldui, kuris rašė tuo metu, kai Magdeburgo arkivyskupu buvo Brunono giminaitis Konradas Kverfurtietis (1134–1142). O „Magdeburgo arkivyskupų darbus“ prarasti būtų žymiai sunkiau, nes tai buvo populiarus kūrinys, pasiekęs mus net penkiolikoje nuorašų (ir išspausdintas anksčiau nei Kvedlinburgo analai – 1688 m.).

Taip jau nutinka daugeliui rašytiniuose šaltiniuose fiksuotų viduramžių istorijos faktų – jie pasklinda įvairiuose dokumentuose ir metraščiuose, iš kurių nemaža dalis, laikui bėgant, pražūva, bet kas nors, dažniausiai kada nors vėliau padarytame nuoraše, pasiekia ir mūsų dienas. Konkrečios žinios komunikavimo istorija yra šaltiniotyros tyrimų objektas. Mūsų aptariamu atveju svarbu tik viena – žinia iš įvykio dienos buvo sėkmingai perduota į mūsų laikus. Visi tarpiniai užrašymai yra daugiau ar mažiau atsitiktiniai. Tai, ką mes šiemet minime, yra ne tie užrašymai, o žinios apie Lietuvą komunikacijos grandinės pati pradžia, kuri prasideda Brunono žūties dieną, taigi vasario 14-ąją arba kovo 9-ąją.

Tad jei jau apsisprendėme švęsti Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejų, tai vienintelės į tikrumą galinčios pretenduoti datos yra 1009 m. vasario 14 ir kovo 9 diena. Žinoma, galima, kaip siūlo J. Vaiškūnas, pasekti „dėdės Jono“ pavyzdžiu, kuris „savo 70-mečio šventimą iš eilinės darbo dienos nukelia į artimiausią savaitgalį“, bet – į artimiausią savaitgalį, o ne atideda jį pusmečiui.

Tad šiemet, minėdami kovo 11-ąją, neužmirškime, kad minime tūkstančio metų sulaukusios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

www.delfi.lt

Naujienos iš interneto