Antrieji valdovų rūmai: nuo realybės iki utopijos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

10-ojoje Baltijos tarptautinio meno trienalėje Antrųjų valdovų rūmų klubas šiuolaikiniu menu besidominčiai publikai pristatė konceptualų projektą „Antrieji valdovų rūmai“. Nors apie šį projektą ne kartą rašyta regioninėje ir respublikinėje spaudoje, Antrųjų valdovų rūmų istorija, manau, nesulaukė adekvataus Lietuvos piliečių dėmesio.

Antrųjų valdovų rūmų klubas įkurtas Kurtuvėnuose, Šiaulių rajone. Jam priklausantys menininkai Gintautas ir Mindaugas Lukošaičiai ir istorikas Salvijus Kulevičius pasiūlė savitą Valdovų rūmų, pramintų „lietuvišku Disneilendu“, problemos interpretaciją. Šioje vietoje turiu pabrėžti, kad klubo nariai panašių įžeidžiamų epitetų nevartoja, savo kalbose ir dokumentuose stengiasi ne sumenkinti tebestatomus Valdovų rūmus, o paprasčiausiai pateikti savo požiūrį.
Savotiškame klubo manifeste, pavadintame „Antrieji valdovų rūmai. Istorija, svarba, perspektyvos“ griaunama įsitvirtinusi nuomonė, kad turime vienus Valdovų rūmus, kurie iki pat XIX a. pradžios stovėjo Vilniuje, greta Arkikatedros, o dabar yra atkuriami. Antrųjų valdovų rūmų klubo teigimu, iš tikrųjų egzistuoja bent treji Valdovų rūmai.
Pirmieji Valdovų rūmai – tai „istorinė Lietuvos valdovų buveinė, dabartyje egzistuojanti tik archeologinių liekanų pavidalu“. Antrieji valdovų rūmai – tai „XXI a. statinys, pastatytas 2001 m., sumanius atkurti sunaikintą senųjų Valdovų rūmų idėją“. Šis statinys, pavadintas paviljonu „Valdovų rūmų vartai“, iki 2009 m. sausio mėnesio stovėjo Vilniuje, Katedros aikštėje ir buvo naudojamas kaip informacinis centras „žiniai apie buvusius Pirmuosius valdovų rūmus ir būsimus Trečiuosius valdovų rūmus skleisti“. Taigi 2002 m. pradėtam statyti pastatui, „bandančiam apsimesti vieninteliais ir tikraisiais Valdovų rūmais“, klubas, laikydamasis „chronologinės sekos ir kokybinės skalės“, suteikė Trečiųjų valdovų rūmų vardą. Anot projekto autorių, „pastarasis statinys kuriamas žinių apie buvusią istorinę išvaizdą stoką pakeičiant hipotezėmis ir įsivaizduojamybe, šiuolaikines medžiagas bei technologijas maskuojant istoriniais įvaizdžiais. Dėl to rūmai laikytini ne istoriniu palikimu, o šių dienų naujadaru – praeities faktų ir įsivaizduojamybės mišrūnu.“ Trečiųjų valdovų rūmų statyba išprovokavo gausias visuomenės diskusijas, prieštaras, tačiau rūmų statytojai į šias nuomones neatsižvelgė. Todėl klubas, deklaravęs, kad būtent Antrieji valdovų rūmai yra Lietuvos Respublikos kultūros vertybė, turinti unikalią reikšmę ir priklausanti nacionalinio lygmens paveldui, išryškino statinio vertę ir privalumus.
Chronologiškai tai yra pirmieji tautos istorijoje atstatyti Valdovų rūmai, kurti nuosekliai laikantis reikalavimų, išdėstytų Venecijos chartijoje ir kituose paveldosaugos dokumentuose, t. y., „atskiriant istorinį faktą ir nūdienos hipotezę, išlaikant pagarbą visiems istoriniams sluoksniams“: iš tikrųjų istorinių formų fasadas su renesanso architektūros elementais harmoningai perauga į modernų statinį – iš skardinių dailylenčių suręstą korpusą. Šis statinys autentiškas, jo statytojai nieko neklastoja, neimituoja ir neslepia, o aiškiai deklaruoja, kad jis tėra nūdienos kūrinys Valdovų rūmų tema, t. y. Antrieji valdovų rūmai yra tapatūs tik sau patiems.
Statinio savybė būti kilnojamam leidžia pasireikšti Antrųjų valdovų rūmų tolerantiškumui ir demokratiškumui: jei kam nors šis statinys nepatinka, galima jį pervežti į kitą vietą ir taip pasiekti taikaus sambūvio. Kadangi rūmai gali patys atvažiuoti į bet kurią Lietuvos vietą, ištrinamos ribos tarp centro ir periferijos – anuliuojama išskirtinė Vilniaus privilegija vieninteliam šalyje turėti Valdovų rūmus.
Atkreipęs dėmesį į unikalias rūmų vertes ir savybes, klubas užsibrėžė tikslą Antruosius valdovų rūmus išvežti iš jiems nepalankios Trečiųjų valdovų rūmų aplinkos ir perkelti į tinkamesnę vietą. 2009 m. sausio mėnesį klubo atstovas Gintautas Lukošaitis statinį už simbolinę kainą įsigijo iš Valdovų rūmų paramos fondo. Antrųjų valdovų rūmų statinys buvo išmontuotas, pervežtas į Kurtuvėnus, restauruotas ir pastatytas Liepkalnyje, miško tankmėje. Taip simboliškai Lietuvos centras buvo perkeltas į vaizdingas Kurtuvėnų apylinkes.
Birželio 27 d. klubo pastangomis buvo suorganizuota teatralizuota Antrųjų valdovų rūmų atidarymo ceremonija su iškilmingoje eisenoje ant žirgų jojančia valdovų pora, folklorinio ansamblio dainomis ir trimis į dangų medžiokliniais šautuvais paleistomis salvėmis. Į Kurtuvėnuose vykusias iškilmes nieko bloga nenujausdami iš Vilniaus atvyko buvęs Valdovų rūmų paramos fondo valdybos pirmininkas ir septynerius metus Valdovų rūmų informaciniame paviljone pradirbusi budėtoja. Atrodo, svečiai išvažiavo nieko nesupratę.
Bet Antrųjų valdovų rūmų klubo nariai turi didesnių rūpesčių nei aiškinti savo koncepciją tiems, kurie jų sukelto šurmulio nesuprato. Kurtuvėnų miške iškilęs statinys pripažintas nelegaliu, klubui skirta bauda, jo nariai įpareigoti statinį nugriauti. Likimo ironija – nelegalia statyba pripažinti ir Vilniuje, Katedros aikštėje baigiami statyti Valdovų rūmai. Pasižiūrėsime, ar rūmų statytojams teks mokėti baudą už įstatymo pažeidimą. Tuo metu Antrųjų valdovų rūmų klubo nariams tenka mokėti baudas ir ieškoti, kur pervežti išmontuotą statinį.
Visa Antrųjų rūmų reabilitavimo akcija nufilmuota ir pademonstruota Vilniuje 10-osios Baltijos tarptautinio meno trienalės lankytojams. Paklausite: o kur čia menas? Toks ir yra šiuolaikinis menas, kuris, analizuodamas mus supančius socialinius, politinius, kultūrinius reiškinius, daro nemalonius pjūvius, verčia jaustis nepatogiai, ardo stereotipus ir rekonstruoja simbolius, skatina naujus požiūrius, naujus vertinimo rakursus. Deja, su taisyklėmis, draudimais, bukumu kovojantys menininkai nėra apsaugoti nuo biurokratinių, teisinių ir kitokių mūsų gyvenimo pinklių. Atrodo, juk nieko nekainuotų šį menininkų projektą pripažinti meno objektu, t. y. Antruosius valdovų rūmus paskelbti kultūrine vertybe, o tuos keliolika statinio užimamos teritorijos – valstybės saugoma kultūros teritorija. Bet turbūt šiandien tai skamba tik kaip utopija.
Galvodama apie tai, prisimenu prieš keletą metų vykusį pokalbį su Maskvoje gyvenančiu buvusiu šiauliečiu, filosofu, psichologu ir menininku Ričardu Norvila. Jis prasitarė turintis Sabotažo valstybės piliečio pasą – šios valstybės pilietybė jam buvo suteikta už drauge su kolega kurtą audiovizualinį projektą „BENZO“. Sabotažo valstybė (State of Sabotage – SOS – www.sabotage.at/sos/) – tai menininkų valstybė be sienų ir apibrėžtos teritorijos. Teisingiau, šią valstybę sudaro plotas, kuriame gyvena ir kuria jos piliečiai – įvairiausiose pasaulio šalyse gyvenantys menininkai. Ričardui priklausanti jo buto Maskvoje dalis – taip pat Sabotažo valstybės teritorija.
Išgirdusi apie tai, prisimenu, pagalvojau: kokia graži metafora: tikroji kiekvienos valstybės teritorija galbūt ir tėra tas plotas, kurioje atsiranda menas.
Savo pastabas baigiu retoriniu klausimu: gal Antrųjų valdovų rūmų klubui pasiprašyti Sabotažo valstybės globon?
 
Andriaus Ufartas/BFL nuotr.

© Baltijos fotografijos linija


Komentaras skaitytas per Klasikos programos laidą „Ryto allegro“

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra