Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje

Autorius: Data: 2015-12-21, 12:42 Spausdinti

Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje

SSRS kariuomenės 16-oji lietuviškoji šaulių divizija įžengia į Lietuvą. 1944 m. liepos mėn. (nuotr. iš ,,Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“, p. 270)

Sigitas TUTLYS, Vilnius

1940 birželio 15 Sovietų Sąjungai (SSRS) okupavus Lietuvą, po metų ji pateko į pasaulinio karo sūkurį. Tai čia ir apžvelgiama.

Karo veiksmai Lietuvoje prasidėjo 1941 birželio 22, kai nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Per Lietuvą žygiavo 40 vermachto (Vokietijos kariuomenės) divizijų. Šiaurės armijų grupės (vadas generalfeldmaršalas Wilhelmas von Leebas) 18-oji armija veržėsi per Žemaitiją Jelgavos–Rygos, 16-oji armija – Kauno–Daugpilio kryptimis. Centro armijų grupės (vadas F. Beckas) 5 korpusai puolė Vilniaus–Minsko kryptimi[1]. Lietuvoje gynėsi SSRS kariuomenės Šiaurės vakarų fronto (vadas generolas pulkininkas Fiodoras Kuznecovas) 8-oji ir 11-oji armijos. Pranašesnė Vokietijos kariuomenė smogė sovietinei kariuomenei triuškinančius smūgius ir jau pirmąją Vokietijos–SSRS karo savaitę užėmė Lietuvą. Birželio 24 į Vilnių ir kitą dieną į Kauną vermachto junginiai įžengė be pasipriešinimo. Atkakliau sovietinė kariuomenė priešinosi birželio 23–25 tarp Kaltinėnų ir Raseinių bei prie Šiaulių. Lietuvoje žuvo daugiau kaip 3000 Vokietijos karininkų ir kareivių, o SSRS kariuomenė patyrė didžiulių nuostolių – sunaikinta beveik visa aviacija, dauguma tankų, artilerijos, žuvo ir pateko į nelaisvę dešimtys tūkstančių kareivių bei karininkų.

Vokietijai pradėjus puolimą 1941 birželio 22 prasidėjo Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas Birželio sukilimas prieš Sovietų Sąjungos okupacinį režimą. Birželio 23 Kaune per radiją buvo paskelbta, kad sudaroma Lietuvos laikinoji vyriausybė ir atkuriama Lietuvos valstybė. Nors lietuvių sukilėliai palengvino vermachto žygį per Lietuvą, Vokietijos politinė ir karinė vadovybė nelaikė jų savo oficialiais sąjungininkais. Okupavus Lietuvą Vokietijos karinė administracija nuginklavo ir paleido lietuvių sukilėlių bei partizanų dalinius. Dalis jų įsitraukė į antinacinę pogrindinę kovą. Trečiojo Reicho vadovybė nepripažino minėtos vyriausybės ir Lietuvos valstybės atkūrimo. Vokietija okupuotą Lietuvą planavo po karo kolonizuoti, germanizuoti ir prijungti prie kuriamos Didžiosios Vokietijos valstybės (Ost planas). Iš pradžių Lietuvą valdė Vokietijos karinė, o nuo 1941 liepos pab. iki 1944 rudens – civilinė administracija. Per nacių okupaciją Lietuva buvo pavadinta Lietuvos generaline sritimi[2] ir tapo okupacinio administracinio vieneto Rytų krašto (vokiškai Ostland) dalimi. Okupacinei valdžiai Lietuvoje vadovavo generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas. Nacių administracija organizavo žydų genocidą, persekiojo jai politiškai nepatikimus asmenis (komunistus, sovietinius aktyvistus ir partizanus, lenkų ir lietuvių pogrindžio dalyvius), uždraudė partijų ir organizacijų veiklą, įvedė spaudos ir radijo cenzūrą. Pagalbinės lietuvių administracijos[3] teisės buvo itin ribotos, ji turėjo vykdyti okupacinės valdžios valią. Visus šios administracijos tarnautojus okupacinė valdžia bandė paversti klusniais savo įsakymų vykdytojais.

Dėl masinio gyventojų naikinimo ypač nukentėjo Lietuvos žydai: 1941–44, manoma, jų buvo nužudyta apie 195 000 (apie 95% visų Lietuvos žydų). Nužudyta dar apie 50 000 kitų tautybių Lietuvos gyventojų ir apie 30 000 išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Nacių okupacinė valdžia vykdė ne tik fizinio, bet ir ekonominio išnaudojimo bei kultūrinės priespaudos politiką. Lietuvos ūkis pirmiausia turėjo tenkinti Vokietijos karinius poreikius. Daugmaž normaliai galėjo veikti tik tos įmonės, kurios vykdė karinius užsakymus. Kitoms žaliava beveik nebuvo tiekiama. Lietuvos ūkininkai buvo apdėti didelėmis prievolėmis, už jų nevykdymą grėsė griežtos bausmės. Ūkyje įsigalėjo vokiečių monopolinės bendrovės. Ypač sunki buvo miesto gyventojų padėtis – nuolat trūko maisto ir kuro. Dėl menkų atlyginimų žmonės buvo priversti spekuliuoti, išparduoti savo daiktus, vokiečių administracija persekiojo iš esmės jos pačios veiksmais sukurtą vadinamąją juodąją rinką. Dėl sunkių buitinių sąlygų, maisto, vaistų ir gydytojų trūkumo plito ligos ir epidemijos, didėjo mirtingumas. Nusižengiant tarptautinės teisės normoms, Lietuvos gyventojai buvo mobilizuojami darbo ir karo prievolėms. Į policijos[4] ir karinius dalinius buvo paimta apie 30 000, priverstiniams darbams į Reichą išvežta apie 60 000 žmonių. Keršydama už sužlugdytą bandymą įsteigti lietuvių esesininkų (sukarintos organizacijos) legioną[5], okupacinė valdžia 1943 kovą uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas, suėmė ir išvežė į Stutthofo koncentracijos stovyklą 46 žymius Lietuvos inteligentus ir visuomenės veikėjus. 1944 vasarį–gegužę gyvavo Vietinė rinktinė; šį karinį junginį lietuviai laikė būsimos nepriklausomos Lietuvos kariuomenės branduoliu, o vokiečiai ją siekė pasiųsti į frontą. Rinktinės vadovybei atsisakius vykti, ji buvo išformuota, apie 100 karių sušaudyta. Per visą karą vyko Lietuvos antinacinis pasipriešinimas. Lietuvoje su vokiečių okupacine valdžia kovojo ir sovietiniai partizanai. Traukdamasi iš Lietuvos Vokietijos kariuomenė naudojo vadinamąją išdegintos žemės taktiką. Šimtai svarbių pramonės įmonių, tiltų, geležinkelio atkarpų, pastatų buvo susprogdinta, įrenginiai ir inventorius, žaliavų ir prekių atsargos išvežta į Vokietiją.

Sovietų Sąjungos kariuomenė, konkrečiau, Pirmasis Pabaltijo frontas[6] (vadas Ivanas Bagramianas) ir Trečiasis Baltarusijos frontas (vadas armijos generolas Ivanas Černiachovskis), puldama vermachtą, 1944 liepos 4 įsiveržė į Lietuvą. Vilniaus–Kauno kryptį gynė Centro armijų grupės (vadas generolas feldmaršalas Walteris Modelis) 3-ioji tankų ir 4-oji pėstininkų armijos; Lietuvos šiaurės vakarinėje dalyje kovėsi Šiaurės armijų grupės (vadas Ferdinandas Schörneris) 9-oji pėstininkų armija. Lietuvos teritorija virto kovos veiksmų arena. Artinantis sovietinei kariuomenei Vilnių per 1944 liepos 6–7 vadinamąją Aušros vartų operaciją nesėkmingai bandė užimti lenkų Armijos Krajovos daliniai. Liepos 7–9 SSRS kariuomenės tankų junginiai, netrukus ir pėstininkai apsupo Vilnių ir pradėjo kovą su vokiečių įgula; po atkaklių 5 dienų kautynių, per kurias miesto didelė dalis buvo sugriauta, liepos 13 sovietinė kariuomenė jį užėmė. Rugpjūčio 1 buvo užimtas Kaunas. Atkakliausios kovos vyko Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje: ties Kelme, Raseiniais, Seda, Kurtuvėnais, Šiauliais, Mažeikiais, Žagare, Nemunėlio Radviliškiu, Biržais (šį miestą daug kartų užėmė tai viena, tai kita kariuomenė); minėti miestai ir miesteliai ypač nukentėjo nuo kovos veiksmų. Rugpjūtį–spalio pr. SSRS–Vokietijos fronto linija kirto Vakarų Lietuvą – ėjo į vakarus nuo Žagarės, Vilkaviškio link Suvalkų ir į rytus nuo Kelmės, Raseinių. Spalio 5 vėl pradėjusi puolimą sovietinė kariuomenė per 2 savaites užėmė visą Lietuvą, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių neriją; po įnirtingų kovų 1945 sausio 28 užimtas uostamiestis, vasario 4 – Kuršių nerija. Pradiniame šio puolimo etape kovose su SSRS kariuomene dalyvavo ir Tėvynės apsaugos rinktinė, o sovietų pusėje kovėsi minėta Šešioliktoji divizija. 1944–45 pr. Lietuva patyrė itin didelių nuostolių: žuvo civilių gyventojų, sugriauta ir sudeginta daug gyvenviečių, ūkio objektų. Tarp Lietuvoje žuvusių apie 80 000 sovietinių karių buvo ir lietuvių[7]. Visus buvusio Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos gyventojus sovietiniai kariškiai laikė vokiečiais ir fašistais, su jais elgėsi itin brutaliai, plėšikavo, prievartavo, vykdė žudynes, pvz., 1944 spalio 9 civilių gyventojų žudynės Šilutėje, 1945 žiemą – ant Kuršių marių ledo, tų metų pirmosios pusės masinės represijos ir žudynės Rytų Prūsijoje.

Nuo sovietinių okupantų į Vokietiją ir toliau iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 60 000 žmonių, iš jų daug mokslininkų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokytojų, ūkio, meno, kultūros ir kitų veikėjų. Sovietų Sąjungos okupacinė valdžia į frontą mobilizavo apie 108 000 Lietuvos gyventojų. Jie po menko apmokymo buvo siunčiami į frontą, kur daugelis žuvo. Puoselėdami nepriklausomybės idealus tūkstančiai Lietuvos vyrų ėmė slapstytis ir partizanauti. Prasidėjo organizuotas lietuvių partizaninis karas, pirmiausia Žemaitijoje, čia 1945 pr. buvo įkurtas Žemaičių legionas.

Užėmusi Lietuvą SSRS atkūrė 1940 vid.–1941 vid. buvusį okupacinį režimą. Nors Vakarų valstybės deklaravo 1941 rugpjūčio 14 Atlanto chartijos[8] principus ir de jure nepripažino Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, tačiau faktiškai susitaikė su įvykusiu faktu ir nedrįso dėl to priešintis šiai Sąjungai per Teherano (1943), Jaltos (1945) ir Potsdamo (1945) konferencijas.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuva beveik penkiems dešimtmečiams prarado laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvių antisovietinio pasipriešinimo dalyviai siekė ją atkurti. SSRS okupuota ir aneksuota Lietuva buvo vėl oficialiai vadinama Lietuvos Sovietų Socialistine Respublika, ji po karo apėmė ir buvusį Klaipėdos kraštą. Karo politiniai padariniai faktiškai buvo likviduoti tik 1990–93, kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę, vėl įgijo tarptautinį pripažinimą ir iš jos teritorijos buvo išvesti paskutiniai Rusijos kariuomenės daliniai.

Literatūra:

Martinionis A. Lietuviai vermachte, 1941–1945. Vilnius: Protėvių kardas, 1999

Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007

Bubnys A. ir kt. Antrasis pasaulinis karas / Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, t. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, p. 63–65.



[1] Iš viso karo pradžioje per Lietuvą žygiavo apie 700 000 Vokietijos karių.

[2] Prie jo buvo prijungtos Ašmenos ir Svierių (Svyrių) apskritys.

[3] Vadinamoji lietuvių savivalda.

[4] Nacių valdžia iš maždaug 20 000 lietuvių sudarė 26 policijos batalionus.

[5] Iš vietos gyventojų okupuotuose kraštuose nacių telkti elitiniai daliniai – apsaugos rinktinės.

[6] Jame kovėsi ir Šešioliktoji lietuviškoji šaulių divizija.

[7] Daug jų žuvo ar buvo sužeista per karo veiksmus Rytų Prūsijoje, pačioje Vokietijoje, ypač Berlyne ir blokuojant apsuptą Kuršo grupuotę.

[8] Ji skelbė, kad JAV ir Didžioji Britanija nesiekia jokių teritorinių pokyčių be laisvai išreikštos tų teritorijų gyventojų valios, gerbia tautų teisę pasirinkti valdymo formą ir sieks, kad ši teisė būtų atkurta toms, iš kurių buvo atimta ir t. t.

Raudonarmiečiai bėga iš Lietuvos. 1941 m. birželio 22 d. (nuotr. iš ,,Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“, p. 167)

Nacių Vokietijos kariuomenė įžengia į Lietuvą. 1941 m. birželio 22 d. (nuotr. iš ,,Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 166)

Antrasis pasaulinis karas , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra