Antrasis Lietuvos istorikų suvažiavimas: tapatumo paieškos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2009 m. rugsėjo 10–12 d. Lietuvos istorikai ir svečiai rinkosi į antrąjį Lietuvos istorikų suvažiavimą, skambiai pavadintą „Tarp tradicijos ir naujų iššūkių: Lietuvos istorijos mokslas naujojo tūkstantmečio pradžioje“.
Tenka pripažinti, jog Antrasis istorikų suvažiavimas, turėjęs į Klaipėdos universiteto auditorijas sukviesti istorikus ir jiems prijaučiančius, tradiciškai sukvietė tik pirmuosius – liaudies balso praktiškai nesulaukta. Be reikalo. Kaip atidarymo posėdyje minėjo Klaipėdos universiteto rektorius hum. m. dr. Vladas Žulkus, istorikų suvažiavimo programa turėjo būti įdomi ne tik specialistams. Ir buvo – istorikai pasiruošė atvirai diskusijai su visuomene aktualiais klausimais. Tačiau tikriausiai labai teisus žurnalistas ir redaktorius Aurelijus Katkevičius, jog Lietuvoje istorija susidomėjusių klausytojų bei skaitytojų tiesiog nėra. Ir nėra veikiausiai dėl to, jog pasakoti istoriją nėra lengva. Pasakoti populiariai – tuo labiau. O mes, lietuviai, anot istorikės dr. Irenos Vaišvilaitės, apskritai gana prasti pasakotojai.
Atidarymo posėdyje žodį tarė LR Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius.
Hum. m. dr. V. Žulkus savo pasisakyme atkreipęs dėmesį į Klaipėdos istorikams bei klaipėdiečiams aktualias suvažiavimo temas, išreiškė viltį, jog jauni žmonės matys Lietuvą vis platesniame kontekste, išdrįsdami išsiveržti iš Lietuvos administracinių sienų ir diskutuoti apie didžiulio Europos regiono istoriją, rasdami ten nors kruopelę faktų arba interpretacijų, kurios svarbios Lietuvai.
„Tokie tyrinėjimai ir pastangos prisidės prie gilesnio ir išsamesnio Lietuvos istorijos pažinimo“, – vylėsi hum. m. dr. V. Žulkus.
Antrojo istorikų suvažiavimo atidarymo posėdyje, kaip ir prieš ketverius metus pirmajame, Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas doc. habil. dr. Alvydas Nykžentaitis tikslingai nesiėmė apžvelgti naujausių istorijos tendencijų, krypčių, kuriomis eina istorijos mokslas.
„Būtent istorikų suvažiavimai, jeigu atidžiai sekama jų veikla kaip tik geriausiai ir parodo istoriografijos, istorinių tyrėjimų naujoves, žymiai geriau nei bet kokie apibendrinimai“, – sakė jis.
Tačiau atkreiptas dėmesys į tai, jog suvažiavime suspindės visas Lietuvos istorikų žvaigždynas. Ir ne tik Lietuvos. Viena iš suvažiavimo užgimstančių tradicijų – garbės svečio pranešimas, šį kartą – Kylio universiteto profesorius Werner Paravicini „Istoriko tiesa“.
Pasak doc. habil. dr. A. Nykžentaičio, būtų galima vardinti visas pareigas, kurias ėjo ar eina šis žymus Vokietijos istorikas, tačiau ne jo užimamos pareigos lėmė tai, kad dauguma komiteto narių pageidavo garbės svečiu matyti būtent šį žmogų.
„W. Paravicini yra vienas žinomiausių Europoje medievistų. Jo tyrinėjimų tema – viduramžių istorija ir visų pirma – Vakarų Europos, dar konkrečiau – Prancūzijos istorija. Čia galėtų iškilti klausimas, kodėl mes kviečiame Prancūzijos istorijos tyrinėtoją garbės svečiu. Atsakymas paprastas – profesorius prieš keletą metų paskelbė labai svarbius savo tyrinėjimus, dvitomį iš suplanuoto penkiatomio, kurio tema yra „Europos diduomenės žygiai į Prūsiją“, o jeigu išverstume Prūsijos terminą į realią situaciją, galėtume pasakyti, kad profesorius savo penkiatomį ketina skirti Europos diduomenės žygiams į Lietuvą“, – kalbėjo doc. habil. dr. A. Nykžentaitis.
Minėtas fenomenas buvo žinomas XIV a. ir truko iki XV a. pradžios. Jo reikšmę, pasak doc. habil. dr. A. Nykžentaičio, gali iliustruoti viena paprasta detalė: prieš atvykdamas į Klaipėdą profesorius skaitė paskaitą Vilniaus universitete, ir tada buvo diskutuojama apie šio fenomeno – Europos visuomenės žygių į Lietuvą – išplitimą, mastą. Bandydamas atsakyti į šį klausimą profesorius sakė, kad apie žygius į Lietuvą, ko gero, žinojo didžioji Vakarų Europos diduomenės dalis, kadangi bent vienas jos narys tikrai buvo dalyvavęs juose.
„Tada man šovė tokia parazitiška mintis į galvą, kad iš tikrųjų XIV a. Europos diduomenės žygiai į Lietuvą buvo Lietuvos „brendas“, kuris iš tikrųjų Lietuvą išpopuliarino taip ir sukūrė tokį Lietuvos įvaizdį, kokio mes iki šiol nesugebame sukurti“, – mintimis dalijosi doc. habil. dr. A. Nykžentaitis.
Atidarymo posėdyje neužmiršti ir Antrojo Lietuvos istorikų suvažiavimo organizatoriai: Klaipėdos universiteto BRIAI direktorė, dr. Silva Pocytė bei jos kolegos, „informacijos ir propagandos ministras“ Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Rūstis Kamantavičius, mokslinės programos formavimu pasirūpinęs doc. dr. Rimvydas Petrauskas, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas, atsakingas už istorijos mokytojus ir su jais bendraujantis Rimantas Jokimaitis.
 
Dėkota rėmėjams: Tūkstantmečio minėjimo direkcijai, Klaipėdos miesto merui, Lietuvos geležinkelių atstovams, Lietuvos–Vokietijos forumui, Klaipėdos universitetui.
Antrojo istorikų suvažiavimo startinę dieną užbaigė vienas iš trijų suvažiavimo „saldainių“ – diskusija tema „Istorija ir tapatumas“, leidusia istorikams ir ne tik jiems, išsakyti mintis tapatybės formavimo(–si) bei istorijos dalyvavimo šiame procese tematika. Viešojoje erdvėje kaskart gana jautriai aptarinėjami lietuviškosios tapatybės klausimai, ir šiai diskusijai suteikė netikėtų atspalvių, o klausytojams – svaraus peno apmąstymams.
Moderuoti šį apsikeitimą nuomonėmis patikėta žurnalistui, kultūros antropologui Virginijui Savukynui. Pastarasis diskusiją įsuko mintimi, jog kiekvienas laikotarpis ir kiekviena visuomenė iškelia savo aukso amžių arba tą laikotarpį, kurį sureikšmina ir į kurį atsiremia. Į kokius laikotarpius galėtų atsiremti šiandienos Lietuvos visuomenė, konstruodama savo tapatybę, klausė V. Savukynas, ir čia pat atsakė, pateikdamas keletą visuomenėje jau siūlomų variantų: pagoniškieji laikai (baltiškoji kultūra), Vytauto Didžiojo Lietuva, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai – XVI–XVII a., tarpukario Lietuva, partizanų kovos, Sąjūdis.
Diskusijoje dalyvavęs istorikas, politologas, habil. m. dr. Česlovas Laurinavičius į klausimą, kokį laikotarpį rinktis, atsakė paprastai – visus:
„Visa istorija svarbi. Žinoma, visos neaprėpsime, tada prasideda interesai. <…> Tačiau jeigu mums svarbi visa istorija, mes į ją ir žiūrėkime kaip į istorijos visumą, gerbdami ją visą. Dabar labai dažnai į istoriją žiūrime priklausomai nuo to, kokie ideologiniai vėjai pučia. Ir čia mano supratimu, nors žinoma, mes negalime neatsižvelgti į tuos ideologinius vėjus arba politines konjunktūras, viskam yra ribos. Jeigu buvo madinga LDK laikyti apkritai lietuviška arba vertinti tik tai, kas joje lietuviška, ir visa kas nelietuviška ignoruoti ir pan., tai dabar atsiranda tokia idėja, kad nebeaišku, kiek mes dar tos Lietuvos turime ir ką mes ten gerbiame“, – kalbėjo habil. m. dr. Č. Laurinavičius.
Vienu iš komplikuotų požiūrių istorikas pavadino santykį su Sovietų Sąjunga:
„Atsimenu kaip mes visi vieningai tvirtinome, kokia tikra pas mus demokratija, koks baisus imperializmas, kaip daug mums davė Sovietų Sąjunga. Ir visa tai turėjo tam tikrą pagrindą, tai nebuvo absoliutus melas. Dabar staiga tai tapo absoliučiu blogiu – šėtonas mus valdė. Čia aš matau labai rimtą ydą. Mano supratimu, mes paprasčiausiai neturime vertybinio nugarkaulio. Mes net nežinome, kas mes tokie. Priklausomai nuo to, kokia jėga iš vienos pusės stumia arba sako, vaizdžiai tariant, taip mes ir atkartojam, – kalbėjo habil. m. dr. Č. Laurinavičius. – Šis beveik papūgos kompleksas mums trukdo pažiūrėti į save tikromis akimis. O istorija tam ir reikalinga, kad galų gale suvoktume, kas mes esame. Tai yra prielaida išlikti.“
Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė savo pasisakyme akcentavo klausimą tarp totalitarizmo ir demokratijos mūsų sąmonėje.
„Jaučiamas visuomenės vieningos ideologijos ilgesys. Turbūt būtų liūdniausia, jei pradėtų dominuoti vieno kurio nors laikotarpio, vieno kurio nors įvaizdžio suvokimas, nes bet kuris įvaizdis yra redukuotas, kiekvienas įvaizdis, atsidūręs visuomenėje, primityvinimas. Kuo daugiau įvaizdžių, tuo geriau, nes tai padeda pamatyti platesnį spektrą.
Labai džiugu, kad Lietuvos visuomenei nepavyko įteigti vienos stiprios ideologijos, bet pastebiu kitą tendenciją – egzistuoja vadinamieji elito įvaizdžiai ir liaudies įvaizdžiai. Elito įvaizdžiai yra Radvilos, Vytautas galbūt, liaudies įvaizdžiai – Lietuvos tūkstantmečio minėjimas ir Dainų šventė. Šokių diena šiemet yra akivaizdus liaudies atspindys, liaudies balsas – pagoniški sušiuolaikinti ritualai. Iš tiesų visa šokių diena buvo pagonių pamaldos. Visi buvo euforijoje, visi džiaugėsi, rinkosi labai daug žmonių, tai man labai nuostabu.“
Jos manymu, liaudis ilgisi totalitarinės ideologijos ir tai parodė. O pagoniška ideologija yra pati primityviausia, kur pakanka jausenos. Anot jos, istorikų uždavinys istorijas apie Vytautą, partizanų kovas nešti į viešumą kartu su faktais. Tegu būna ginčai tarp jų, tarp interpretacijų. Baisiausia yra tapimas grynąja ideologija, pagoniškąją ideologija. Ji labiausiai ideologizuojama, nes joje mažiausiai faktų, daugiausia – archeologinių. O paprasta liaudis neskaitys archeologinių knygų.
Kaip atsvarą arba galimą pasirinkimą N. Putinaitė nurodė tokius ritualus, kaip rinkimai, Vasario 16–osios šventimas, Karaliaus Mindaugo diena.
„Tai yra ritualai, ypač rinkimai. Kažkodėl Lietuvoje dalykai, susiję su demokratine tvarka, demokratine tradicija, tarsi neturi su mūsų tauta ir tapatybe nieko bendra, tai šiuo metu yra visiška bedugnė.“
Seimo narys Petras Auštrevičius pabandė tapatumo savivokos terminą priartinti prie nūdienos.
„Akivaizdu, kad pastarasis laikotarpis – trijų-keturių kartų gyvenimo laikotarpis, nenusako mūsų transformacijų. Įvyko tiek socialinių, politinių, geografinių pokyčių, kurie, mano manymu, palieka labai gilų rezultatą ir turime į tai atsižvelgti. Mes „šokome“ per kai kurias normaliai besivystančios valstybės arba visuomenės stadijas, nes paprasčiausiai negalėjome laukti arba galbūt istoriškai susikūrė toks laikotarpis. Dabar turime situaciją, kurią pavadinčiau suabsoliutintu kapitalizmu, taip pat mes turime neįsisavintos demokratijos pavyzdžių, visuomenėje siaučia iki galo nesuprasta, neperskaityta, tikrai neapgalvota seksualinė revoliucija. Kai visuomenę užgriūva visi šie reikalai ir pradedama ieškoti kažkokių istorinių sąsajų (o didžioji visuomenės dalis nelabai gilinasi į sąsajas, paima tai, kas guli paviršiuje ir kas jai atrodo tikra, lietuviška, tapatu), mes gauname sunkiai suvaldomus reiškinius, ir vargu ar to mes tikimės.“
Kalbėdamas apie lietuvių palankumą Europos Sąjungai ir to priežastis, P. Auštrevičius sakė, jog esame alkani gėriui ir gerovei, o Europos Sąjunga savo ekonomine verte buvo pats artimiausias būdas pakelti gyvenimo gerovę. Be to, lietuviai neturi baimės gyventi platesnėje, kosmopolitiškoje erdvėje.
Žurnalistas, žurnalo „Iliustruotasis mokslas“ bei verslo dienraščio „Verslo žinios“ leidžiamo žurnalo „Verslo žinios“ redaktorius A. Katkevičius, iš pat pradžių pripažinęs, jog atstovaus tai daliai, kurios Lietuvoje nėra – skaitytojui, kreipėsi tiesiai į istorikus:
„Jūs rašote sau, jūsų niekas neskaito. Ir čia pats metas prieiti prie žmonių sąmonės, nes istorija iki šiol žmonėms yra močiučių istorija, kurios daiktinė raiška turbūt yra akivaizdžiausia tame pačiame tautiškai susipratusiame Kaune – gintarinis Vytautas ant sienos. Būdami arti to, kas dabar vyksta, šnekėdami apie tai, apie ką šnekate, jūs galvojate, galbūt ir matote, šiokį tokį intensyvesnį knebinėjamasi XVI, XVII, XVIII a. istorijoje, galbūt jūs matote, kaip kažkas atsitinka su pagonybe. priežastis, lietuvių netolerancijos priežastis. „Iškastruodami“ istorijos gabalą nuo Liublino unijos iki „Aušros“, lietuviai iškastravo ir Europą iš savęs.“
Pasak A. Katkevičiaus, egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp to, ką istorikai mąsto, rašo, diskutuoja ir to, ką žino žmonės. Ir tas atotrūkis nė kiek nemažėja.
Vilniaus universiteto istoriko dr. Aurimo Švedo žodžiais, vakariečiai kalba apie tai, kad Vakarų civilizacijoje istorijos jausmas nyksta, nes istorija žmogui nebėra aktuali.
„Vaikinukui, kuriam 15 metų, klausytis apie tai, kaip sunkiai gyveno jo prosenelė arba senelė, neįdomu, nes labai artima ateitis žada vis daugiau ir daugiau atrakcijų, po pusės metų bus naujas „iPod“, po metų bus greitesnis kompiuteris. Kam žiūrėti į lempinį televizorių, kam klausytis prosenelio postringavimų apie tai, kaip jisai klausėsi trukdomų laisvosios Europos radijo bangų. Tai nuobodu.“
Pasak dr. A. Švedo, posovietinės erdvės žmonės turi kiek kitokią situaciją dėl specifinės trauminės patirties. Čia istorijos jausmas yra šiek tiek reikalingesnis nei Vakaruose.
„Manyčiau, kad susidoroti su šia problema, kurti savo naratyvą, kas mus galėtų vienyti, jungti, pasakytų, kas mes esame, pagaliau pristatytų mus pačius Vakaruose, galima pradedant nuo to, ką siūlė šviesaus atminimo Bronys Savukynas „Kultūros baruose“ vykusioje diskusijoje, kurioje buvo bandoma apibendrinti Pirmojo Lietuvos istorikų suvažiavimo rezultatus. Optimistinio naratyvo konstravimas – tai buvo viena iš idėjų, ką mes galėtume duoti visuomenei. Po to taip pat buvo išsakyta mintis, kad galime sukurti ir pesimistinį naratyvą. Mūsų linksmoji istorija, mūsų juokingoji, liūdnoji istorija, mūsų žioplumo istorija, Lietuvos istorija kaip nesusipratimas. Tai irgi galėtų būti tam tikras patrauklus naratyvas. Šiuo atveju nebūtina pabandyti visas epochas sujungti į vieną karkasą, bet tam tikri naratyvai, nebijant pajuokauti ir suklysti, intelektualiai žaidžiant, gali išjudinti diskusiją ir savo tapatybės konstravimą, resursų įsisavinimą“, – sakė istorikas.
Dr. A. Švedas taip pat siūlė nepamiršti dar vieno aspekto – kaip Lietuvą nori matyti Vakarai. Pasak istoriko, sovietmečio palikimas užsieniečiams iš Vakarų yra kažkas, kuo lietuviai atrodo keisti ir spalvingi, taip pat veikia ir pagoniškoji kultūra. Dr. A. Švedas, ragino nebijoti iš to pasijuokti, galbūt net žaidimo forma paversti tai Lietuvos atpažinimo ženklu.
Į diskusiją įsitraukęs dr. Artūras Vasiliauskas klausė, ar istorikai nesusireikšmina, ar iš tikrųjų istorija tas instrumentas, kuriuo kuriama tapatybė:
„Yra akivaizdūs pavyzdžiai, vadinamasis „istorijos akropolis“ – Valdovų rūmai ir pan. Tačiau dirbu Istorijos fakultete ir jaučiu, kaip istorijos šešėlis vis traukiasi, ir mes katu su juo. Studentams nereikia praeities. Įkalbinėjame eiti toliau, giliau, o jie sako – mums neįdomu, kur mes matome save, kur panašus žmogus, ten mes ir norime tyrinėti“.
Komentuodamas A. Katkevičius vėl kreipėsi į istorikus:
„Namo kirvis nestato, namą stato žmogus pasiėmęs kirvį, o jūs – kirviai. Kokiose rankose atsidursite jūs ir jūsų tekstai, yra kitas klausimas.“
Tapatybės tema savo nuomonę išsakė ir Europos humanitarinio universiteto dr. I. Vaišvilaitė. Pasak jos, istorija formavo tapatybę laikais, kurie praėjo ir nebegrįš.
„Ta istorija, kurią žino elektroninius žaidimus žaidžiantis jaunimas, yra pramoginė, ir tokios reikia. Mes pamiršome vieną paprastą dalyką – mūsų mokykla iš humanistinės tapo realine, o humanistinėje mokykloje nuo XVI a. istorija buvo moralinio auklėjimo dalis. Istorija buvo teigiamų ir žmogų formuojančių pavyzdžių rinkinys. Dabar ji tokia nėra. Istorija yra tokia pat žinių sritis, močiučių istorijoje viso to nėra. Močiučių istorija baigiasi ties Vytautu ir jis iki šiol kabo. Galbūt pokaris ten kažkiek figūruoja, figūruoja jaunystė, kai reikėdavo eiti į šokius, pieštuku nusipiešus kojinių siūlę. Šitie dalykai yra ir jie toliau transliuojami, nes niekas, kaip minėjau, jūsų neskaito. Jūs kaip kokie brahmanai, saugote tą turtą ir saugokite – kuo žmonės čia dėti. Viskas, ką reikia padaryti, teisingai čia sakė Č. Laurinavičius, reikia grąžinti balansą, reikia matyti visą istoriją.“
A. Katkevičiaus teigimu, „močiučių“ istorija yra daugelio konfliktų su kaimyninėmis valstybėmis kaip ir matematika. Matematika tapatybės nekuria. Istorija taip pat nekuria tapatybės ir negali kurti.“
Anot dr. I. Vaišvilaitės, tapatybės kelias, kuris formuojamas – ne istorijos reikalas. Tai savo valstybės suvokimas, kuo mes ją kuriame, kokia mūsų bendruomenė, kokie dalykai palaiko ją. O visa kita yra arba mokslo dalykai, arba pramogos.
„Iš mokslo galima padaryti pramogą, bet iš mokslo tapatybę – ne“, – įsitikinusi istorikė.

Skirtingų, bet ne mažiau įdomių sekcijų darbas, vykęs tuo pačiu metu, fiziškai neįmanomomis pavertė galimybes išgirsti visas aptariamas temas. Tačiau kai ką vis dėlto pavyko užfiksuoti.
Rugsėjo 11–osios pranešimuose norėtųsi išskirti klaipėdiečiams ir jų žemei svarbią temą – „Klaipėdos „sugrąžinimas į europinį kontekstą“ 1939 m.“, o štai rugsėjo 12 d. su susidomėjimu klausėme kalbų apie naratyvo likimą lietuvių istoriografijoje.
Penktadieninį seansą istorikai pradėjo trimis temomis, viena iš jų – „Vėlyvasis sovietmetis Lietuvoje: tyrimų būklė ir naujų prieigų galimybės“.
Pasak sekcijos vadovo Arūno Streikaus (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras), ši sekcija kone mažiausiai istoriška iš visų suvažiavime, kadangi aptariamą epochą dauguma susirinkusių patyrė savo kailiu.
„Lietuvoje iš principo buvo nagrinėjamas tik ankstyvasis sovietmetis arba sovietizacija, kai visuomenės stuburas buvo laužiamas, vyko, vadinamoji, kietoji sovietizacija, represijos ir pasipriešinimas jai. O koks rezultatas iš to išėjo lieka visiškai (bent jau istoriškai) netyrinėjama“, – kalbėjo A. Streikus.
Pasak istoriko, ir vėlyvuoju sovietmečiu vyko sovietizacija, buvo formuojamas „homo sovieticus“, žinoma, subtilesniais būdais.
„Nepaisant to, manau, kad vėlyvojo sovietmečio visuomenė nebuvo vieninga, vienoda „homo sovieticus“ masė, atvirkščiai – labai įvairialypė ir segmentuota. Mano manymu, galima išskirti bent jau kelis aiškiai matomus tos visuomenės segmentus – tai „pilkoji masė“, norinčių „normaliai“ gyventi visiškai „nenormalioje“ visuomenėje, aiškiai išsiskiria nomenklatūros sluoksnis, išsiskiria ir pavieniai disidentai, kurie „normalios“ visuomenės buvo laikomi „nenormaliais“. Taip pat buvo bažnyčia, nors ir izoliuota nuo „normalios“ visuomenės, bet dar gyvybinga. Vėlyvuoju sovietmečiu į Lietuvą iš dalies grįžta ir išeiviai“, – dėstė A. Streikus.
Visus šiuos segmentus ir nagrinėjo sekcijos pranešėjai. A. Streikus dėliojo taškus ant „i“ temoje „Bažnyčia ir vėlyvojo sovietmečio visuomenė: atsakyti ir neatsakyti klausimai“.

Dr. Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas) panešime „Industrializacija, urbanizacija ir regioninis planavimas sovietmečio Lietuvoje: tyrimų prieigos ir kontekstai“ mėgino atskleisti tuos ryšius ir rezultatus, kuriuos sukūrė glaudūs minėtų procesų saitai.

„Lietuviškosios nomenklatūros veiklos interpretacijas: tarp sovietizacijos, modernizacijos ir tautinių interesų“
nagrinėjo Vilius Ivanauskas (Lietuvos istorijos institutas).
 
Doc. Algirdas Jakubčionis (Vilniaus universitetas) pristatė „Neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje problematiką“.
Hum. m. dr. Daiva Dapkutė (Vytauto Didžiojo universitetas), kalbėjusi tema „Išeivijos ryšiai su sovietine Lietuva: šiuolaikinių tyrimų problemos“, minėjo problemas, paprastai kylančias visiems sovietmečio tyrinėtojams: t. y. baltosios dėmės istoriografijoje, šaltinių, metodų, interpretacijų problematika; problemų gali kilti dėl periodizacijos, dėl vartojamų terminų ir pan. Tačiau tuo pačiu suvažiavime iškėlė ir dar vieną – „lygių ir lygesnių istorikų“ problemą.
Anot jos, iš sovietinės Lietuvos pusės tyrinėjant ryšius su Lietuva svarbų vaidmenį vaidina sovietiniai šaltiniai, sovietinio saugumo dokumentai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve.
„Susiklosčiusi archyvų padėtis ir su šiuo archyvu susijusios problemos kelia ne tik dokumentų patikimumo klausimą, kritiško jų vertinimo problemas, bet ir paprasčiausią dokumentų prieinamumo klausimą“, – kalbėjo hum. m. dr. D. Dapkutė.
Mokslininkė pažymėjo, jog nors pagal dabar galiojantį archyvų įstatymą priėjimas prie šitų dokumentų teoriškai yra laisvas, praktiškai galimybės peržiūrėti atskirus dokumentus ar bylas yra ribojamos, ir tai pirmiausia susiję su prisipažinusių asmenų apsaugos įstatymu.
„Įdomu tai, kad šie apribojimai negalioja Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojams, kurie gali laisvai naudoti tas pačias bylas, cituoja tuos dokumentus savo straipsniuose ir pan. Tuo tarpu kitiems tyrinėtojams – deja, netgi susipažinti su tais pačiais jau cituojamais dokumentais yra draudžiama. Ir tai automatiškai kelia dviprasmišką klausimą apie lygius ir lygesnius istorikus, ir galimybes galbūt netgi kai kada vienpusiškam ir net nekritiškam dokumentų naudojimui“, – sakė hum. m. dr. D. Dapkutė.
Autorės teigimu, viltis, kad nepriklausomos Lietuvos laikais archyvai, tame tarpe tie patys saugumo archyvai, taps prieinami profesionaliems istorikams, kad atsivers galimybės ne tiktai tyrinėti šituos šaltinius, bet diskutuoti dėl interpretacijų ir pan., taip ir neišsipildė.
 
„Dabar Lietuvoje susiklostė tam tikra situacija, galima pajuokauti, kažkuo primenanti tos pačios išeivijos ryšius su sovietine Lietuva – t. y. susiformavo dvi istorikų grupės, stovinčios skirtingose pozicijose, po truputį bandančios nagrinėti šią problematiką, tačiau į ją žvelgiančios iš visai skirtingų pozicinių taškų ir naudojančios skirtingas šaltinių grupes“, – teigė hum. m. dr. D. Dapkutė.
***
Vieną iš svarbiausių klaipėdiečiams sekciją „Klaipėdos „sugrąžinimas į europinį kontekstą“ 1939 m.“ pradėjo jos iniciatorius bei temos autorius Joachim Tauber (Nordost–Institut, Lüneburg), pats pasisakęs apie „Klaipėdos krašto prijungimo reikšmę Vokietijos užsienio politikai“.
„Turėjome mintį surengti ir didesnę konferenciją šia tema, bet nusprendėme, kad istorikų suvažiavimo metu apie tai pakalbėti būtų netgi vertingiau“, – sakė dr. S. Pocytė, dėkodama kolegai J. Tauber.
Hum. m. dr. Č. Laurinavičius (Lietuvos istorijos institutas) šioje sekcijoje savo pranešimu bandė atsakyti į klausimą, „Ką reiškė Klaipėda Lietuvai?“.
 
„Tai reiškia Lietuvai būti jūrine valstybe. Pasižymėti vakarų civilizacijai būdingu racionaliu dinamizmu, produktyviu saviveiksmiškumu bei politiniu demokratiškumu, analogija galėtų būti – Olandija, turinti Roterdamą. Deja, praėjęs Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis liudija, kad nors formaliai Lietuva ir tapo vakarų jūrinių valstybių sąjungos nare, bet faktiškai ji vis labiau darosi ekonomiškai priklausoma, vis labiau pasižymi dogmatiniu iracionalizmu, bei politiniu anarchiškumu. Tuo tarpu Klaipėdos uostas didele dalimi nėra apkrautas pilnai, o pagrindinė horizontali komunikacinė arterija link juros – Nemunas – merdėja. Taigi formaliai, atrodytų, idealus modelis – Lietuva su Klaipėda neveikia, bent jau taip neveikia, kaip galima būtų to tikėtis. Natūraliai kyla klausimas – kodėl taip yra? Prancūzai susidūrę su problema paprastai ieško moters, o lietuviams tenka ieškoti šaknų istorijoje“, – žaismingai dėstė jis.
Dr. S. Pocytė (Klaipėdos universitetas) pranešime „Lietuvininkų/klaipėdiškių politinės ir tautinės nuostatos 1939 m. kovo išvakarėse“ dalijosi įžvalgomis iš archyvinių dokumentų ir kalbėjo apie lietuviškų organizacijų komiteto veiklos paskutinius du posėdžius:
„Abejuose posėdžiuose dominavo lietuvininkų ir didlietuvių sugyvenimo Klaipėdos krašte problema, nes tarpusavio prieštaros ir nesutarimai atvedė prie susilpnėjusio ir nevieningo lietuviško judėjimo“, – sakė ji.
Kalbėdamas apie „Klaipėdos karšto užėmimą kariniu aspektu“, doc. hum. m. dr. Vygantas Vareikis (Klaipėdos universitetas), pažymėjo, jog kartais politinis ideologinis įvykių vertinimas ir įvairios interpretacijos užgožia pačią antrojo pasaulinio karo bei jo ištakų istoriją.
„Kaip šių metų rugpjūčio rugsėjo mėnesį vykusi arši propagandinė Maskvos ir Varšuvos kova dėl atsakomybės už Antrojo pasaulinio karo pradžią užgožia pačią Vermachto kompanijos eigą Lenkijoje 1939 m., taip kartais ir Klaipėdos krašto užgrobimas 1939 m. lietuvių istoriografijoje dažniausiai yra vertinamas geopolitiniu požiūriu arba moraliniu aspektu – ar vertėjo priešintis Trečiajam Reichui. Bet kariniai šio įvykio aspektai nėra pilnai atskleisti“, – sakė jis.
Hum. m. dr. Zenonas Butkus (Vilniaus universitetas), nagrinėjęs „Latvijos ir Estijos požiūrį į 1939 m. Klaipėdos įvykius“, konstatavo, jog 1939 m. kovą Estija ir Latvija elgėsi panašiai, kaip ir kitos Klaipėdos kraštu suinteresuotos valstybės:
„Kaip ir Klaipėdos konvencijos svarbiausios signatarės Anglija ir Prancūzija, kaip ir sovietai bei Lenkija, Latvija ir Estija pataria Lietuvai be pasipriešinimo atiduoti Klaipėdą Vokietijai, nes kitos realios išeities tuomet nematyta. Tuo pranešimą būtų galima ir baigti, bet leiskite to nedaryti, nes tada atrodys tikra tezė, kad Lietuvos padėtis iš esmės skyrėsi nuo Latvijos, Estijos ir t. t. Iš tikrųjų Latvijai ir Estijai nebuvo vis vien kaip reikalai klostosi Klaipėdoje“, – teigė hum. m. dr. Z. Butkus.
 
Hum. m. dr. Arūnas Bubnys (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras) savo kalboje „Lietuvos interesų gynimas Klaipėdos krašte 1939–1940 m.“ apsistojo ties vienu aspektu – Lietuvos piliečių gelbėjimas ir bandymai juos laisvinti iš nacių teroro.
Arūnė Arbušauskaitė (Klaipėdos universitetas), pradėdama savo pranešimą, citavo paprasto Klaipėdos krašto pabėgėlio žodžius, kurie mokslininkei pasirodė itin reikšmingi: „Mes, vargdieniai, negarbingai apleidome Klaipėdos kraštą“.

„Šituose žodžiuose slepiasi visa prasmė ir visas skausmas to apie ką aš dabar kalbėsiu“
, – savo pranešimo „Pabėgėliai iš Klaipėdos krašto Kaune 1939-1940 m.“ įžangą tęsė A. Arbušauskaitė.
Pasak mokslininkės, pats išėjimas iš Klaipėdos karšto buvo panikos rezultatas, tačiau tam buvo ir dar viena objektyvi priežastis – protokolas, pasirašytas kartu su krašto perdavimo sutartimi, kuri (pagal liudininkų parodymus) buvo pasirašyta kovo 23 d. 0 val. 45 min. Joje minima, jog evakuacija bus pradėta 1939 metų kovo 23 d. 7 val. ryto. Tai reiškė, kad normaliai atsitraukti iš krašto nebuvo jokių sąlygų. Anot jos, pasitraukimas pats savaime buvo užprogramuotas virsti chaosu ir panika. Tai, kad evakuacija nebuvo normaliai organizuota sukėlė dar didesnę paniką bei žmonių bėgimą.
„Kas mane paskatino ieškoti tos panikos priežasčių? Man buvo neaišku, kaip gali atsidurti pusnuogis darbininkas su veržle kišenėje be jokių dokumentų, be pinigų Kretingoje, stovėti vidury Kretingos ir sakyti – o tai ką man dabar daryti?“, – susidomėjimo priežastis aiškino A. Arbušauskaitė.
Gyventojų pasitraukimas vyko trimis kryptimis – į Kretingą, Gargždus ir Tauragę.
Kaune atsiradus pirmiesiems pabėgėliams, pirmiausia sureagavo Lietuvos raudonasis kryžius. Ir jau 23 d. buvo įkurtas pats pirmasis komitetas – Lietuvos raudonojo kryžiaus Klaipėdos karšto nukentėjusiems šelpti.
Savo pranešime A. Arbušauskaitė pažymėjo ir vieną atradimų – Lietuvos tarpukario visuomenė prieš pačią autorę atsiskleidė visiškai naujomis spalvomis:
„Ji buvo sugebanti būti gailestinga, konsoliduotis, kada atsitinka tokia nelaimė. Buvo visuomenėje labai didelė užuojauta klaipėdiškiams, iš esmės vyravo (ir dokumentai tą liudija) tokia nuostata „ko, ko, bet jau Klaipėdos tai tikrai neatiduos“. Atidavė. Ir šis valdžios ne tai kad abejingumas, bet absoliutus bejėgiškumas yra visiškai nepateisinamas, bent aš nerandu kuo jį pateisinti“, – kalbėjo mokslininkė.
***
Šeštadienio rytą ir sekciją „Kai forma prilygsta turiniui: naratyvo likimas lietuvių istoriografijoje“ dr. I. Vaišvilaitė (Europos humanitarinis universitetas) pradėjo dėstydama naratyvo sudėtingumo Lietuvos istorijos moksle priežastis:
„Kaip istorinė bendruomenė mes grįžtame į kalbą, kartu mes ją kuriame, kalba tampa laisvesnė, įvairesnė, mes gavome teisę dalyvauti kalbos kūryboje. Kalbėjimo laisvės, tokios kaip turėjo rusai, mes, lietuviai, neturėjome, tačiau tai keičiasi“, – sakė ji.
Dar viena naratyvo sudėtingumo Lietuvos istorijos moksle priežastis, anot mokslininkės, tai yra pačių lietuvių romano vieta lietuvių literatūroje.
 
„Galima ant pirštų suskaičiuoti lietuviškus romanus. Pasakojimas lietuvių literatūroje nėra išplėtotas. Mes neturime savo kalba pasakojančios literatūros ir ypatingai romanų. Atėjęs modernusis romanas, manau, taip pat prisidėjo prie to, kad istorikui tenka būti romanistu, o ne mokytis iš romanistų. O kaip sako garsus mokslininkas H. Vaitas – istorikai paprastai yra truputi blogesni pasakotojai, nei rašytojai. Jeigu mūsų rašytojai nėra labai geri pasakotojai, tai mūsų istorikams nėra iš ko mokytis“, – kalbėjo dr. I. Vaišvilaitė.
Taip pat mokslininkė akcentavo mūsų istorikų atėjimą iš redukcinės istorijos, kada istoriko pagrindinis uždavinys parodyti, kad tie dėsniai veikia, kad istorija juda tokia linkme.
 
Sekcijos darbą pratęsęs dr. Nerijus Šepetys (Vilniaus universitetas) pristatė temą „Kai forma lemia turinį: pasakojimai apie Lietuvos valstybingumo netektį (1940) ir atkūrimą (1990)“.
Charizmatiškasis Aurelijus Gieda (Vilniaus universitetas) dėstė savo apmąstymus pranešime „Scientizmas ir retorinės istorikos tradicija: trys pastabos apie dailę istoriografijoje“.

„Profesionalios ir mėgėjiškos istoriografijos jungtis ir skirtis Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo“ nagrinėjo Domininkas Burba (Vytauto Didžiojo universitetas).
O štai doc. hum. m. dr. Darius Kuolys (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) pasiūlė kolektyvinę auto refleksiją – „Pasakojimas tęsiasi? Lietuvos atvejis“.
„Ar įsivaizduotume mes mūsų kolegas lenkų ar vokiečių istorikus, kurių darbus mes skaitome, suvažiavusius svarstyti tokių klausimų: kurį savo istorijos laikotarpį turėtume laikyti aukso amžiumi ir kuriuo remdamiesi turėtume konstruoti savo lenkišką ar vokišką tapatybę? Kitas klausimas – ką turėtume užmiršti iš Lenkijos tūkstantmečio istorijos arba ką turėtume užmiršti iš vokiečių istorijos? Ar, kaip buvo svarstyta tūkstantmečiui skirtoje knygų mugėje – ką bendro turi didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir modernioji Lietuva? Tada garsus estų profesorius, Tartu universiteto rektorius Reinas Raudas pasakė, jog nieko neturi, o jūs, nesusivokę lietuviai, mėginate kažką atrasti tarp dalykų, kurie neturi nieko bendro. Ir mes tai labai rimtai palaikėme. Arba, ar įsivaizduotume mes kolegų lenkų, vokiečių humanitarų viešas diskusijas tarpusavyje per spaudą, radiją, žinias – reikia sunaikinti mokslo akademijos biblioteką ar nereikia?

Šie klausimai, mano manymu, rodo, kad su mūsų lietuviškuoju naratyvu, lietuviškuoju pasakojimu yra tam tikrų keblumų. Ar mes iš tikrųjų šiandien turime pasakojimą apie praeitį, kuriuo galėtume pasitikėti, kuris būtų nuoseklus, rišlus, kuris mus, kaip bendruomenę, tegu labai skirtingų pažiūrų, vis dėlto sietų? Šitie klausimai yra natūralūs, nes patys istorikai juos savo tekstams irgi provokuoja“
, – vienoje iš trijų savo kalbos įžangų kalbėjo doc. hum. m. dr. D. Kuolys, pridurdamas, jog tokios ir panašios diskusijos, kuriose aiškinamasi kokį aukso amžių pasirinkti, mus orientuotų tiesiog į istorijos pavertimą socialine inžinerija, mitokūra.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:
1. Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas doc. habil. dr. A. Nykžentaitis ir Kylio universiteto prof. W. Paravicini
2. Istorikas, politologas hum. m. dr. Č. Laurinavičius
3. Žurnalistas ir redaktorius A. Katkevičius
Voruta. – 2009, spal. 17, nr. 20 (686), p. 3.

Voruta. – 2009, lapkr. 7, nr. 21 (687), p. 3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra