Antrasis „Rambynas“ – šviesa nutrūkusių tradicijų tęsimui

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Pasaulį išvydo antrasis žurnalo–almanacho „Rambynas“ numeris
 
2009–ųjų pabaiga Lietuvai bei ypač Mažajai Lietuvai padovanojo ne tik naujos pradžios linkėjimus, bet ir ilgai lauktą antrąjį žurnalo-almanacho „Rambynas“ numerį.
 
Antrajame Mažosios Lietuvos puoselėtojų bei Martyno Jankaus leidybos tradicijų Bitėnuose gaivintojų leidinyje, kaip ir pirmajame, gvildenamos Mažosios Lietuvos kultūros paveldo ir aplinkosaugos problemos, šįkart ypatingą dėmesį skiriant Tvarios plėtros galimybių Pagėgių krašte aptarimui.
 
Eugenijus Skipitis drauge su krašto politikais, verslininkais, gamtos ir kultūros paveldo saugotojais, kaimo bendruomenių ar nevyriausybinių organizacijų lyderiais dalijasi Pagėgių krašto praeities, dabarties bei ateities įžvalgomis. Leidinyje pristatyta „Darnios plėtros galimybių studija Rambyno regioniniame parke teoriniu ir praktiniu aspektu“, parengta Vandos Žekonienės, Algirdo Gavenausko, Dianos Milašauskienės.

Erlandas Paplauskis
žurnalo skaitytojų klausia, kodėl kalbant apie aplinkosaugą nebrandžios demokratijos šalyse būtent „uodega vizgina šunį“, o ne atvirkščiai. Apie nutrūkusias tradicijas ir prarastus dvasinius turtus rašinyje „Rambyno krašto kapinaitės“ kalba Giedrė Skipitienė.
 
Romantišką Šiaurės Skalvos kovų su Vokiečių ordinų epochą ir bene garsiausią jos vyrą almanache pristato doc. dr. Vytenis Almonaitis. „Svečio“ rubrikoje rašytinėmis varlių šlaunelėmis „Keleriškių gandro istorijose“ siūlo vaišintis Anatolijus Jakimovas. O štai Vytautas Juodkazis beria „Prisiminimus apie Pagėgius“. „Vilties randuose suspardytai sielai“ – E. Skipičio pamąstymai apie Lietuvą ant Tūkstantmečio slenksčio.
 
Ypatingas dėmesys leidinyje skiriamas Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus atminimui. G. Skipitienės raštais žurnale užgimsta M. Jankaus sūnaus Jurgio Jankaus gyvenimo istorija. M. Jankaus sodybą Bitėnuose, kiek primirštas jos raidos peripetijas atgaivina dr. Martynas Purvinas. Bernardo Aleknavičiaus atmintyje įstrigusias Martyno Jankaus muziejaus atsiradimo detales rasite rašinyje „Per Lumpėnus į Bitėnus“. Pamąstymuose „Ar vadinsime ąžuolą tikruoju vardu?“ Viktoras Milašauskas primena Vilniui vaduoti sąjungą bei Pagėgiuose veikusį jos skyrių, kurio vadu buvo M. Jankus. Pokalbyje apie buvusius ir esamus džiaugsmus Ievos Jankutės tikėjimo stygas tiria Viktorija Vaškytė.
 
Apie kūrybinius džiaugsmus ir rūpesčius, į pasaulį paleidžiant dar vieną reikšmingą veikalą, kalbamės su vyriausiąja „Rambyno“ redaktore, Rambyno regioninio parko direktore Diana Milašauskiene.
 
Dalyvavote abiejų „Rambyno“ numerių gimimo procese. Kuo jie skirtingi, kuo panašūs? Kuo antrasis numeris užaugo lyginant su pirmuoju?
 
Manau, kad jie abu yra pakankamai vertingi ir savo turiniu niekuo nenusileidžiantys vienas kitam. „Rambyno“ leidyba, žinoma, yra susijusi su finansavimu, dėl to ta pati idėja, koncepcija šiek tiek padiktuota finansavimo šaltinių. Dėl šios priežasties pagrindinė vedamoji mintis šiuose žurnaluose, kaip projektuose, yra skirtinga, bet iš dalies ir papildo viena kitą.
 
Kadangi pirmajam leidiniui finansavimą gavome iš Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programos, vykdydami projektą, susijusį su baltųjų gandrų apsauga, didžiąją dalį šio leidinio sudaro medžiaga, atskleidžianti šio projekto veiklas, ir tai, žinoma, savotiškai nuspalvina šį leidinį. Finansavimas antrajam žurnalui gautas iš kito projekto, tad pagrindinė idėja šiek tiek kitokia, susijusi su Tvarios plėtros idėjos vystymu, tačiau ji neprieštarauja pirmajame žurnale išdėstytai temai.
 
Kita dalis straipsnių šiuose žurnaluose atsveria ir išlaiko balansą, jie pašvęsti kultūros bei istorijos paveldo viešinimui, garsinimui, puoselėjimui, iškėlimui, aktualijų nurodymui. Manau, kad tiek viename, tiek kitame žurnale balansas tarp šios dienos ir praeities, tarp gamtos ir kultūros vis tiek yra beveik lygiagrečiai bandomas išlaikyti. Mūsų idėja tokia, jog šalia mūsų, šalia to, kas yra Rambyne, yra labai daug svarbių dalykų – tai gamta, kultūra ir žmogus, kaip centras, šalia jos. Ir kaip jis su šita aplinka elgiasi, ir kas iš to išeina istoriniame fone, ar žvelgiant į ateitį.
 
Taigi aš manyčiau, kad žurnalo augimas antrame jo numeryje galbūt labiau išsiplėtojo autorių įvairume. Dalis iš jų kartojasi, dalis pasipildo, bet manau, kad jie savo svoriu yra lygiaverčiai.
 
Ruošdami antrąjį žurnalo numerį sulaukėte begalės rašinių. Kaip rinkotės? Kokią tematinę liniją norėta akcentuoti naujajame „Rambyne“?
 
Kaip minėjau, norėjome, kad būtų išlaikytas balansas. Balansas tarp praeities ir dabarties, tarp praeities istorinių dalykų bei šiandienos aktualijų, tarp gamtosauginio ir paveldosauginio turinio. Vieni straipsniai atstovauja vieniems dalykams, kiti – kitiems. Manau, kad ši linija turėtų būti išlaikoma ir ateityje.
 
Antrasis „Rambyno“ numeris skirtas Martyno Jankaus šeimai, tad atrinkdami rašinius atsižvelgėme ir į tai. M. Jankaus šeimos tema – neatsitiktinė. Likę šios šeimos palikuonys – garbaus amžiaus žmonės. Norėjome išnaudoti paskutines galimybes, likusias akimirkas apie juos kalbėti, juos išgirsti, publikuoti tai, kas sukaupta jų archyvuose. Tai yra tie perlai, kuriuos dar galima rankioti ir kurių galime greitai netekti. Leidinyje išlieka M. Jankaus sodybos tema, buvusi ir praeitame numeryje, kuriame ji buvo minėta bendrame kontekste, kalbant apie Rambyno apylinkių architektūrinį paveldą. Šiame numeryje sodybos problemos gvildenimas vėlgi nėra atsitiktinis, nes manytume, kad apie ją turėtų skaityti, ją turėtų išgirsti, matyti, ir aišku spręsti tie žmonės, kurie yra politikoje, valdžioje, vadovaujančiose institucijose. Šios publikacijos turėtų sukelti tam tikrus veiksmus, galbūt teigiamus, kurie šiuo metu yra užmiršti ir laukia sprendimo.
 
Leidybiniais džiaugsmais galima vadinti jau vien tą faktą, jog Naujuosius pasitikote su apčiuopiamu naujojo žurnalo veidu. O ar būta kūrybiniame procese didesnių sunkumų?
 
Mūsų komanda pakankamai rimta, todėl didesnių sunkumų nebuvo. Žinoma, paskutinės minutės sindromas visada truputį veikia, dėl to neišsiverčiame be nedidelių klaidelių. Daugiausiai diskusijų sukėlė akcentų, prioritetų atranka. Straipsnių, jų dalių trumpinimas ar ilginimas, kažko įdėjimas arba neįdėjimas – tai pareikalavo daugiausiai laiko. Mūsų manymu, kad svarbu kalbėti ir, kad kiti skaitytų apie tai, kas svarbiausia mums šiandien. Dėl to prioritetai ne taip greitai susidėlioja, atsiranda skirtingų nuomonių, nes esame skirtingi žmonės, tačiau šio leidinio darbo grupė vis dėlto priėjo vieningo sprendimo. Tai jau ne pirmas leidinys, todėl susiklostė šioks toks darbo mechanizmas, atsiranda patirtis.
 
Ar jau mąstote apie trečiąjį numerį?
 
Kiekvienam leidiniui reikia lėšų, laiko jų paieškai, o artimiausius dvejus–trejus metus busime labai užimti, koncentruosimės į lankytojų centro statybą ir ekspozicijų salės įrengimą Rambyno regioniniame parke, taigi tekstus reiks kurti ne žurnalui, bet ekspozicijai, mūsų prisistatymams didžiajam lankytojų ratui. Dėl šios priežasties tikrai negaliu pasakyti kada bus ir ar bus trečiasis „Rambynas“. Viltis yra. Bet tam reikia lėšų, trūksta ir fizinių pajėgų.
 
Manau, jog žurnalas tikrai galėtų būti reikalingas šiam kraštui, jeigu jis bus įdomus potencialiems skaitytojams. Jeigu bus susidomėjimas, dar didesnė viešinimo kampanija, galbūt atsiras noras jį prenumeruoti, nors leidinys ir brangokas. Taip atsirastų lėšų kitam numeriui, ir ratas apsisuktų. „Rambynui“ reikia pakankamai žinomų žmonių įvertinimo, reikšmingos nuomonės, patvirtinančios jo reikalingumą.
 
Kas yra pagrindinis „Rambyno“ skaitytojas, kam skiriate šį leidinį?
 
Mūsų skaitytojas – vietinis žmogus. Vietiniai gauna ne tik „Rambyno“ žurnalą, bet ir „Rambyno“ laikraštuką. Tai – ta auditorija, kurią mes auklėjame, tai žmonės, iš kurių norime tvirtos nuomonės ir didėjančio suvokimo apie tai, kas čia vyksta, apie krašto istoriją, paveldą. Vietiniams išdalijame apie pusę žurnalo tiražo, nes šeimų gyvenančių Rambyno regioniniame parke nėra taip jau daug. Žinoma, jis pasiekia mokyklas, bibliotekas. Manyčiau, kad žmonės, kuriems įdomu, tikrai galės gauti šį leidinį. Kol kas dalinsime jį nemokamai, todėl auditorija gali būti pakankamai plati, juk jis skirtas visiems tiems, kurie gyvena istorinėje Mažosios Lietuvos teritorijoje. Auditorija gali vystytis, tada tiražas gali didėti. Viskas priklausys nuo to, kaip almanachą įvertins istorinį, kultūrinį suvokimą turintys žmonės. Galbūt įvyks netikėtas postūmis.
 
Kaip vietinis žmogus priima šią informaciją? Ar jam reikalingas toks pažinimas?
 
Jei pradėtume nuo pradžių, „Rambyno“ laikraščių išėjo jau šeši numeriai, žurnalas – antrasis, o žmonės vis tiek mus skaito, mato ir bent jau požiūris į tai, ką mes darome, pasidarė teigiamesnis, neliko žiūrėjimo iš tolo, priešiškai. Tai yra edukacinė veikla, švietėjiška, ir ji paliečia žmogų asmeniškai, jeigu tą leidinį jam duodi į rankas, atneši į namus… Mums labai džiugu, kad per mūsų spaudą yra tęsiamos knygnešių tradicijos Lietuvoje, šitame krašte ypatingai, nes „Rambyno“ laikraščius bei žurnalus mums padeda išplatinti moksleiviai – Vilkyškių vidurinės mokyklos ekologinio klubo „Lašelis“ nariai. Vaikai gyvena parko teritorijoje ar šalia jo ir per juos mes tiesiogiai pasiekiame daugelį šeimų. Mokinių atsiliepimai kalba apie tai, kad žmonės patenkinti, kai pas juos užsuka „Rambyno“ spauda, visada pasipila klausimai – kada kitas numeris? Vadinasi skaito, nelaiko priešais ar nemėgstamais, girdi mūsų žodį.
 
Tai ilgas procesas, bet po kažkiek laiko jis duoda savo rezultatą ir, žinoma, teigiamą. Mes savo ruožtu stengiamės rašyti tai, kas pozityvu, ką dabartinėje spaudoje vengiama aptarinėti. Į žurnalo puslapius puošiančias nuotraukas labai dažnai patenka vietiniai žmonės, dalyvavę projektinėje veikloje. Norime, kad žmogus pamatytų save ganėtinai rimtame leidinyje, kad pasijustų svarbus, ir tai tikrai duodą gerą efektą.
 
Iš čia dėliojasi ir atsakymai apie leidinio misiją – kokias užduotis jau antrus metus šiam leidiniui pavedate atlikti?
 
Mūsų misija – vietiniam žmogui, kurio protėviai čia gyveno, ar iš kitur atsikėlusiam – parodyti, leisti pajusti, jog šiame etnoregione, šitame krašte būta be galo svarbių asmenybių, būta bei dar yra ir įvykių, ir istorijos. Norime, kad žmonės gautų kuo daugiau informacijos, kad jaustųsi šio krašto tradicijų tęsėjais ar bent žinovais, suprantančiais. Ir žinotų, kad jie gyvena ne Žemaitijoje, bet Mažojoje Lietuvoje. Kad vaikai tai sužinotų, nes mokyklose apie tai nėra sakoma. Mes bandome užpildyti dabartinės švietimo sistemos spragą, kurioje Mažosios Lietuvos etnoregionas iš viso yra eliminuotas.
 
Žurnalo vyriausioji redaktorė yra Diana Milašauskienė, sudarytojas – Eugenijus Skipitis, atsakingoji sekretorė – Giedrė Skipitienė.
 
Projektą vykdo Pagėgių krašto draugija „Sandūra“.
 
Redakcinė kolegija: Drąsutis Brazauskas, Ieva Jankutė, Marytė Gečienė, Birutė Žemulienė ir Juozas Vercinkevičius.
 
Žurnalas išleistas 1 000 egzempliorių tiražu.
 
Antrasis „Rambyno“ numeris plačiajai visuomenei bus pristatytas 2010 m. sausio 15 d., 14 val. Pagėgių viešojoje bibliotekoje.
 
Parengta pagal Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ inf.
 
Nuotraukoje: Vyriausioji „Rambyno“ redaktorė, Rambyno regioninio parko direktorė D. Milašauskiene

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra