Antivalstybinę psichozę būtina gydyti

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kai vis dar išgirsti Kremliaus apologetų iš Rusijos postringavimus apie tai, kad Lietuva 1940-aisiais nebuvo okupuota, o savanoriškai įstojo į broliškų SSRS respublikų kolektyvą, nevalingai susinervini. Tokiais momentais neišvengiamai pakyla kraujospūdis ir, tiesą sakant, norisi atsiremti į tvirtą nenorminės leksikos petį – emocionaliai paveiku, nors ir nekultūringa.

Vis dėlto labiausiai norisi – regis, tai būtų racionaliausias sprendimas – raudoniesiems apologetams priminti, kad pati Sovietų Sąjunga dar 1989 metų pabaigoje Liaudies deputatų suvažiavime iš esmės pripažino Lietuvos okupacijos faktą, pasmerkdama Molotovo–Ribentropo paktą, o jo slaptuosius protokolus pripažindama „teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“. Tik vėliau Rusija kaip SSRS teisių ir pareigų perėmėja šiuos faktus ėmė ir „užmiršo“ – matyt, be kita ko, ir dėl sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo prievolės Lietuvai. Agresyvus žongliravimas istorijos faktais (kaip čia neprisiminsi, pavyzdžiui, Rusijos tautos vienybės dienos, skirtos 1612 m. okupantų – lenkų ir lietuvių – išvijimui iš Kremliaus paminėti?), J. Stalino, kaip „efektyvaus vadybininko“, autoriteto renesansas, ciniškas Pabaltijo valstybių niekinimas viešojoje erdvėje bei sovietinės okupacijos neigimas – tai jau tapo beveik įprastu, nors ir sveiką protą erzinančiu reiškiniu.
 
Kaip sakoma, „Rusijos protu nesuvoksi“. Tačiau, kai pačios Lietuvos teritorijoje kvestionuojama jos okupacija ir aneksija bei kitos istorinės tautos kančios, kai visokie a la paleckiai rengia „mokslines“ konferencijas šiais klausimais, tuomet tai – jau ne vien nuoširdaus fizinio asmens, jautriai reaguojančio į istorijos falsifikavimą, susierzinimo problema. Tai jau, mano diletantišku supratimu, valstybinio masto problema. Galima sakyti, nacionalinės savigarbos problema. Valstybė šmeižiama, į ją spjaudoma – ir nieko. O a la paleckiai tuo tarpu įsivaizduoją besinaudojantys Konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvės teise. Kaip antai, praeitą šeštadienį, lapkričio 27-ąją, susirinko Vilniuje tokie veikėjai ir pareiškė: mes kuriame antifašistinį judėjimą! O vienas jo steigėjų Algirdas Paleckis – aktyvus naujosios Kremliaus mitologijos oficiantas – atvirai spjovė Lietuvai į veidą. Lietuvai, netrukus minėsiančiai Sausio 13-osios 20-ąsias metines. Kvestionuodamas okupacijos faktą, tiksliau, ją neigdamas, A. Paleckis pabrėžė, jog tai buvo „įstojimas į Tarybų Sąjungą ypatingai apsunkintomis aplinkybėmis, kai faktiškai nebuvo kitų alternatyvų – arba su nacistine Vokietija, arba su stalinistine Tarybų Sąjunga“.
 
Po tokių pareiškimų bent jau šių eilučių autoriui akivaizdu: antivalstybinį, o ne antifašistinį judėjimą steigia Herostrato komplekso kamuojamas A. Paleckis ir jo draugai. Antivalstybinė tatai psichozė ir veika. Dargi potencialiai pavojinga. Kaip ir veika jo senelio, Justo Paleckio, su bendrininkais – Kremliaus molocho valios vykdytojais – pargabenusio į Lietuvą Stalino saulę 1940 metais.
 
Sykiu kyla natūralus klausimas: ar kartais tokių veikėjų kaip A. Paleckis veikoje neišsikristalizuoja nusikalstamos veikos sudėties požymiai, numatyti Baudžiamojo kodekso 170 (2) straipsnyje, kuris formuluojamas taip: „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“? (šis teisės aktas priimtas 2010 metų birželio 15 dieną, įsigaliojo – 2010 metų birželio 29 dieną).
 
Minėto straipsnio 1 dalyje pažymima: „Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“
 
Tad į A. Paleckio ir panašaus formato subjektus belieka kreiptis Maironio žodžiais iš poemos „Jaunoji Lietuva“:
 
„O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos…
Tegul ir tave ateitis tolimoji
Minėja… kaip išgamą mūsų dienos.“
 
Šiandieną, kai Lietuvoje triumfuoja teisių ir pareigų disharmonija, didėja praraja tarp feisbukofilų ir feisbukofobų, o valstybės peizažas stebėtojo akį vargina tiek violetiniais, tiek raudonais, tiek juodais potėpiais, aišku viena: antivalstybinę psichozę – nesvarbu, kokios ji spalvos – būtina gydyti. Kol nevėlu. Kol dar yra juridinių vaistų bei Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms ištikimų gydytojų. Ir, žinoma, kinematosofijai neabejingų subjektų.
 
„bernardinai.lt“, 2010-11-29
 
Nuotraukoje: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto studentas A. Kšanavičius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra