Antano Smetonos tautinio atgimimo kelyje (XIX a. pb. ir XX a. pr.)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lietuvių tautos padėtis XIX a. pb., XX a. pr.
 
Lietuvių tauta, valdoma svetimųjų, nyko.1897 m. surašyme Kauno gubernijoje ir Suvalkų gubernijos 5-iose ir Vilniaus gubernijos 3-ose lietuviškose apskrityse rasta 2,7 mln. gyventojų, iš kurių lietuviai sudarė daugiau kaip 58 proc. Jie daugiausiai telkėsi kaimuose ir juose sudarė 93 proc. visų gyventojų, miestuose daugumą – kitataučiai. 1897 m. Vilniuje buvo užrašyta tik 2,1, Kaune – 6,6, Suvalkų gubernijos miestuose – 17,5 proc. lietuvių (1).
 
Carinė Rusija išbraukė iš istorijos Lietuvos vardą. Nuo 1849 m. pavergtoji lietuvių teritorija, apėmusi Vilniaus ir Kauno gubernijas, buvo vadinama Šiaurės vakarų kraštas. XIX a. pabaigoje išleistoje Didžiojoje prancūzų enciklopedijoje apie lietuvius rašoma, kad bendras lietuvių skaičius apytikriai gali siekti 1,7 mln. žmonių, iš kurių 1,5 mln. buvo carinėje Rusijoje, 200,0 tūkst. – Prūsijoje. Lietuvių mažėjimui įtakos turėjo jų nutautėjimas. Vieni iš jų lenkėjo, kiti rusėjo, treti vokietėjo (2).
 
Nutautėjusieji Vokietijos, Rusijos, Lenkijos lietuviai tapdavo vis svetimesni vieni kitiems. Nemažai kitataučių lietuvių tautą laikė jau mirusia. Kai kurie iš jų net susirūpino jos palikimo išsaugojimu. Tuo tikslu 1879 m. Vokietijos mokslo vyrai įsteigė Lietuviškąją literatūros draugiją (Litauische Literarische Gesellschaft), norėdami, surinkti medžiagos, kad nykstanti lietuvių kalba išliktų kaip istorinis paminklas.1930 m. Antanas Smetona, prisiminęs XIX a. pabaigoje lietuvių padėtį savo gimtajame krašte, rašė: Kunigai, dvarininkai, miestiečiai – kone visi jie buvo lenkiškų tradicijų. Tik reta klebonija tegalima būdavo užeiti, kur lietuvių kalba buvo namų kalba.. Lietuvių raštas gresiamas, lietuvių kalba viešumoje niekinama. Balsiai lietuviškai kalbėti poniškai apsivilkusiam žmogui būdavo lyg ir koktu, lyg ir vengu. Rusų mokykla nutautindavo mūsų jaunimą, jam kvėpdama svetimos dvasios. Taip esant, žadinti lietuvių sąmonė būdavo konspiracijos, slapčios dalykas, nelojalus ir nepadorus darbas. Dvarui ir klebonijai buvo patogu mūsų kraštas toliau lenkinti, o mokyklai ir rusų valdžiai patogu jis rusinti (3).
 
XIX a. pabaigoje inteligentija, daugiausiai kilusi iš valstiečių, davė tautiniam atgimimui pradžią. Prie jos prisidėjo, nors jau gimtąją kalbą praradę, bet dar nepraradę tautinės sąmonės, kai kurie dvarininkų vaikai kaip Donatas Malinauskas, Mečislovas Dovaina-Silvestravičius, Vladas Mongirdas ir kt. Tai buvo negausus tautinio žadintojų būrys, nes 1897 m. trijose lietuviškose Kauno, Suvalkijos ir Vilniaus gubernijose iš 20 tūkst., turinčių didesnį negu pradinis išsilavinimas žmonių, buvo tik 2,8 tūkst. lietuvių. Dar apie 1,5 tūkst. tokių žmonių gyveno kitose gubernijose. Didžiausią lietuvių inteligentų dalį sudarė dvasininkai. Minėtose gubernijose jų buvo apie 1,0 tūkst. Po jų sekė gydytojai – apie 200, po pastarųjų teisininkai (4). Iki XX a. pradžios kitokių specialybių lietuviai, kaip mokytojai, išskyrus Suvalkijos guberniją, ir kiti negalėjo Lietuvoje gauti darbo.
 
Lietuvybės gaivinimo kelią, t. y. už lietuvių kalbos, jos rašto išsaugojimą, praeities istorijos įvykių paskleidimą, pasirinkdavo tik dalis inteligentų. Tą galima pasakyti ir apie kunigus. Mažai buvo inteligentų, kalbančių namuose lietuviškai. Šiandien pasakytų: didelis čia nuopelnas, kad namie lietuviškai kalba. Bet norint ką tikrai įvertinti, reikia ano meto saiku matuoti. Lietuvio inteligento šeimyna prieš kokias tris dešimtis metų, tai keistas reiškinys, kada Lietuvoje kuone visose klebonijose lenkiškai tebekalbėjo, kada „mokytas“ ūkininko sūnus, vedęs bajorę, dažniausiai sudarydavo lenkiškai kalbančią šeimyną. Tuomet lietuvių inteligentų šeimynos Lietuvoje galima buvo pirštais suskaityti (5).Taip apie XIX a. pabaigos laikotarpį rašė A. Smetona.
 
Ypatinga buvo A. Smetonos vaikystė ir jaunystė. Namų aplinka, kurioje prabėgo vaikystė lietuviškoje susipratusioje šeimoje, padėjo jam tautiškai bręsti. Nors gyveno neturtingai, tačiau namuose be maldaknygių buvo ir kitokių knygų. Prieš lankant mokyklą A. Smetona jau mokėjo lietuviškai skaityti. Besimokydamas Palangos progimnazijoje skaitė draudžiamąją lietuvišką spaudą, ją platino (6). Tautinis susipratimas tarp daugelio lietuvių, tarp jų ir A. Smetonos, buvo besimokančių Mintaujos gimnazijoje. A. Smetona, skaitydamas Maironio raštus, sužinojo daug Lietuvos istorijos įvykių, iš kurių tėvynės garsi praeitis paliko gilų ir didelį įspūdį. Įtakos turėjo ir Maironio eilėraščiai. Be to, lenkų kalba perskaityti Adomo Mickevičiaus Konradas Valenrodas, Gražina, kiti kūriniai taip pat prisidėjo prie jo tautinės savimonės. 1896 m. gimnazistų tautiškumą parodė Mintaujos gimnazijoje lietuvių atsisakymas melstis rusiškai. Už tai nemažai jų, o ir A. Smetona, iš gimnazijos buvo pašalinti.
 
A. Smetoną, kaip ir kitus gimnazistus, dirbti lietuvybei žadino Mintaujos gimnazijos lotynų ir graikų kalbos mokytojas Jonas Jablonskis. Pastarojo paskatinti A. Smetona ir kiti įsijungė į nelegalią J. Jablonskio globojamą Kūdikio draugiją, kurios tikslas – žadinti tautinę lietuvių savimonę, raginti lietuviškai skaityti ir rašyti, pažinti savo tautos istoriją, per atostogas gimtajame krašte skleisti lietuvybę. Nekartą J. Jablonskis gimnazistams sakydavo, kad nebelikus kalbai ir tauta išnyks. A. Smetona buvo gabus kalboms. Baigdamas gimnaziją mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, lotynų, graikų kalbas. Vėliau išmoko anglų kalbą. Juo, kaip gabiu gimnazistu susidomėjo J. Jablonskis ir vėliau A. Smetoną jau studentą su kitais pakvietė talkinti jam ruošiant lietuvių kalbos gramatiką, Motiejaus Valančiaus raštus bei Antano Juškos žodyną. 1930 m. per J. Jablonskio laidotuves apie jo pamokymus A. Smetona, sakydamas kalbą, prisiminė: Jis mus ne tik gimtosios kalbos mokė, jis ragino mus ingijus mokslo grįžti savo tėvynėn, liepė eiti švyturiais, nešiniems tarpan tų, iš kurių buvome išėję, kurie dar nebuvo pabudę iš miego. Verčiau, – sakydavo J. Jablonskis, – skurdas kęsti savo krašte ir džiaugtis jo gyvenimu, nekaip prabanga plaukti svetimoje šaly. Jo ranka yra lenkusi mus pasirinkti tokį mokslą, kurs mūsų priespaudoje netrukdytų grįžti in savuosius. (7).
 
Petrapilio universitete A. Smetona reiškėsi kaip tautiškai subrendęs jaunuolis. Jis buvo lietuvių studentų draugijos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje.1898 m. jis kartu su Vladu Sirutavičiumi slaptai šapigrafu išspausdino Petro Avižonio parengtą lietuvių kalbos gramatikėlę. Rankraštį perrašė, padaugino ir kopijas išdalino studentams, kad šie mokytųsi taisyklingai lietuviškai kalbėti. Net du kartus A. Smetona už aktyvią priešcarinę veiklą buvo šalintas iš universiteto, tačiau ir vėl priimtas.
 
A. Smetona buvo linkęs į humanitarinius mokslus, bet įtakojamas J. Jablonskio pamokymų, kad reikia pirmiausiai žiūrėti ne to, kas labiausiai patinka, bet kas reikalingiausia Lietuvai, kad gautų darbą Lietuvoje, pasirinko Petrapilio universitete teisininko specialybę, nes joje darbą galėjo gauti tik teisininkai, gydytojai, kunigai. 1902 m. gavo universitete teisininko baigimo diplomą. Nekartą vėliau gyvenant ir dirbant Vilniuje A. Smetonai šmėštelėdavo noras pasinerti į humanitarinių mokslų labirintus. 1912 m. viename iš laiškų Augustinui Voldemarui rašė, kad norintis mesti banke darbą ir važiuoti į užsienį mokytis psichologijos, filosofijos, senovės kalbų, o grįžus į Vilnių mokytojauti gimnazijoje. Tikėjo, kad daugiau padėtų Mokslo draugija, o daugiausiai dėmesio galėtų skirti lietuvių kalbai. Visą laiką dirbčiau lietuviams ir Lietuvai (8).
 
Vilnius A. Smetonai – neeilinis miestas
 
1902 m. rudenį jis atvyko į Vilnių. Juo buvo susižavėjęs nuo 1899 m. pavasario, kai iš Petrapilio mėnesiui į jį buvo ištremtas už dalyvavimą studentų demonstracijoje.1902m. pradėjo dirbti Vilniuje advokato padėjėju, bet šis darbas nepatiko ir po kelių mėnesių jo atsisakė. 1903 m. pradžioje tapo lenkų dvarininkų įsteigto Vilniaus žemės banko tarnautoju. Jame bedirbant prabėgo daugiau kaip 12 metų. Nors banke darbas A. Smetonai irgi nebuvo mielas, tačiau neilgos darbo valandos, leido reikštis lietuvių visuomeninėje veikloje, spaudoje.
 
Vilniaus gyvenimas A. Smetonai buvo ypatingas ne tik aktyvia visuomenine veikla, bet ir asmeniniu gyvenimu. Čia 1904 m. šv. Mikalojaus bažnyčioje jis susituokė su Sofija Chodakauskaite. Čia gimė visi 3 vaikai.
 
A. Smetona Vilniuje gyveno neištaigingai, vidutiniškai, bet pakankamai sočiai. Savo prigimtimi nebuvo godus. 1934 m. buvęs „Vilties“ redaktorius kun. Fabijonas Kemėšis prisiminė, kad šio laikraščio leidėjas-redaktorius A. Smetona galėjo imti didesnį atlyginimą negu kiti redakcijos darbuotojai, bet ėmė mažiau už kitus, bene po 40 rublių per mėnesį (9). Piniginių santaupų neturėjo. Nedaug dėmesio skirdavo asmeniniams reikalams, apie juos su kitais nekalbėdavo. A. Smetonos butas visada svetingas lietuviams. Jame susirinkusieji žmonės aptarinėdavo įvairius lietuviškos veiklos reikalus.
 
A. Smetona Vilniuje rado nedidelį lietuvių būrelį, susitelkusį į slaptą Dvylikos Vilniaus apaštalų draugiją ir besidarbuojantį lietuviškoje veikloje. Jie jau 1901m. buvo iškovoję lietuviams nedidelę šv. Mikalojaus bažnyčią, tapusią lietuvių centru. Joje vykdavo įvairūs renginiai, susirinkimai, ypač kai 1913 m. buvo pastatyta salė. A. Smetona buvo ne tik šios bažnyčios lankytojas, bet ir dalyvavo jos chore, ruošiamuose renginiuose.
 
Vilnius jam buvo neeilinis miestas, o buvusi istorinė sostinė, turėsianti ateityje atgauti savo buvusį vaidmenį. 1910 m. Viltyje apie būsimą Vilniaus vaidmenį jis rašė: …Vilnius dėl savo praeities ir dabarties mums neprivalo būti kaip koks nugraužtas kaulas, neturįs jokios vertės lietuvių akyse. Nuo įsigalėjimo lietuvių Vilniuje pridera visa Vilniaus gubernijos lietuvių gyvybė.
 
Mūsų obalsis – ne Lietuva Vilniui, o Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui. Kuo daugiau Vilnius gaus iš Lietuvos, tuo daugiau jis duos lietuviams (10).
 
A. Smetona, apsigyvenęs Vilniuje, rašė ir kvietė kitus inteligentus lietuvius, studentus atvykti gyventi į Vilnių. Jis paskatino čia apsigyventi Martyną Yčą, Augustiną Voldemarą ir kitus. Ragino lietuvius inteligentus ir 1915 m. rudenį, kai vokiečiai artėjo į Vilnių, neišvykti į Rusiją. Jis tikėjosi, kad jeigu Vilniuje bus kuo daugiau lietuvių, tuo lietuviams bus lengviau atkovoti prarastą jo reikšmę.
 
Lietuvišką veiklą lietuviams teko vykdyti daug sudėtingesnėmis, sunkesnėmis sąlygomis negu Kaune ar Seinuose. Kai 1906 m. kilo idėja įsteigti lietuvių Tautos namus. Dėl šios idėjos buvo susilaukta įvairios polemikos organizacijose, spaudoje. Nekartą A. Smetona. irgi pareiškė savo nuomonę. Viltyje paskelbė 16 straipsnių apie Tautos namus. Juose nurodė, kad jie būtų statomi ne kur kitur, o tik Vilniuje. 1910 m. Vilties viename iš tokių straipsnių jis rašė: Sumanytieji namai nebus paminklas mirusiems, kad jaunosios kartos jais stebėtųsi, – ne, tie namai bus židinys lietuvių gyvybės šviesai žiebti . Kas gi ją atneš? Šaltas šiaurės vėjas negi atpūs jos mums iš svetur, mes patys turime, kaip tas Prometiejus, pagauti ir įduoti ją minių minioms. Tik tuomet šviesos kibirkštis pavirs liepsna ir nušvis spalvingu vaivarykštės ratilu per visą Lietuvos padangę (11). Tautų namams statyti buvo suaukota nemažai pinigų, ant Tauro kalno nupirktas žemės sklypas, tačiau Pirmasis pasaulinis karas ne tik pinigus pražudė, bet paskandino šių namų statybos idėją, kuri ir mūsų laikais tebėra tik idėja.
 
1914 m. A. Smetona pasidžiaugė: Kad ir varžomi, kad ir neleidžiami į priekį savo gimtoj šalyje, mes betgi apgalėję daugybę tų, kur ir yra ingyvenę vietas Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Šiandien jau nebesijuntame svetimi čia esą. Praslinks dar kuris laikas, ir lietuvių inteligentijos židinys ims skaisčiai žerplėti mūsų protėvių sostinėje (12).1916 m. birželį vyriausiajam Rytų karo vadui memorandume, kurį pasirašė 12 vilniečių lietuvių, iš jų ir A. Smetona, rašoma: Vilnius buvo Lietuvos valstybės sostinė, iš kurios išaugo savarankiško krašto idėja. Todėl tas miestas dėl savo praeities yra lietuviams brangus. Taip pat šiandien Vilnius yra didžiausias Lietuvos miestas :iš jo išėjo lietuvybės atgimimas, jame susidėjo ir plėtėsi kultūrinio gyvenimo mintys…
 
Tai reikėjo įrodinėti, nes lenkai pretendavo į Vilnių, skelbdami ne tik jo lenkiškumą, bet ir jo neatskirumą nuo Lenkijos valstybės. Deja šis lenkų noras dar pasitaiko ir mūsų dienomis.
 
A. Smetona savo pozicijos Vilniaus atžvilgiu ir vėliau neatsisakė. 1935 m., kai Vilnius buvo lenkų okupacijoje, jis žmonėms kalbėjo: „Vilnius, mūsų ateities dvasios lopšys, mūsų tautos sostinė, bus mūsų“ (13). 1936 m. A. Smetona, paryškindamas Vilniaus reikšmę, pareiškė: „Lietuva be Vilniaus tai kaip ir be vieno sparno savo polėkyje į aukštį ir ateitį . Taip manyti nuosaku: nustojusi trečdalį savo žemės, ji negali turėti pilno savo uždavinių plano, neturi tos reikšmės kaimynų tarpe, kokios galėtų turėti“ (14).
 
A. Smetona kultūrinė veikla lietuvių draugijose
 
A. Smetona Vilniuje dirbo kultūrinėje, politinėje srityse. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo daugiausiai reiškėsi kultūroje. Buvo įvairių kultūrinių draugijų organizatorius, vadovas, jų veiklos dalyvis, lietuvių spaudos leidinių publicistas, redaktorius. Nuo 1915 m., t. y. pradedant vokiečių okupaciniu laikotarpiu, vyraujančią vietą jo veikloje užėmė politinė veikla, siekiant lietuvių tautai nepriklausomybė. 1915 m. pabaigoje Vilniuje susidarė politinis lietuvių centras, kuriame reikalams su okupacine vokiečių valdžia vesti buvo sudarytas penkių žmonių Vykdomasis komitetas: A. Smetona, Petras Klimas, dr. Jurgis Šaulys, Steponas Kairys ir kun. dr. Juozas Stankevičius. Komitete buvo įvairių pažiūrų ir su partijų atstovais rastą bendrą kalbą daug lėmė ne tik A. Smetonos veikla, bet ir jo asmeniniai bruožai. Plačiau čia apžvelgiame tik jo kultūrinę veiklą.
 
1904 m. atgavus lietuviams spaudą suaktyvėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas, atsirado galimybių steigti legalias kultūrines organizacijas. A. Smetona kaip teisininkas buvo kviečiamas įvairių draugijų, ypač rengiant joms įstatus. Jis buvo pirmosios legalios Vilniaus lietuvių šelpimos draugovės steigėjas, prisidėjo rengiant šios įstatus. Kai 1904 m. J. Jablonskis buvo pakviestas į lietuvių kalbą išversti draugovės įstatus, pastarasis šiam darbui pasikvietė talkininkų, tarp jų ir A. Smetoną. Grąžinus mūsų rašto teisę, 1930 m. prisiminė A. Smetona, – buvo, žinoma, leista mums lietuviškai išsiversti ir Vilniaus Lietuvių Susišelpimo draugijos instatai. Toji pirmiena nelengva buvo inveikti. Niekas nedrįso imtis to sunkaus darbo, dėl to jis buvo pavestas J. Jablonskiui. Teko naujų terminų prasimanyti, teko visokių žodžių jieškoti. Šitokie žodžiai, kaip posėdis, slaptas balsavimas, narys, visuotinis susirinkimas, instaiga, ir daugelis kitų, kurie šiandien inmanomi mums visiems, tuomet buvo nežinomi, tuomet reikėdavo rasti ir susijieškoti (15). 1909 m. buvo keičiami šios draugovės įstatai. Tam tikslui buvo sudaryta iš A. Smetonos, Antano Vileišio ir Juozo Bagdono komisija. Jie parengė naujuosius įstatus, pavadinimu Vilniaus lietuvių šelpimos draugija. 1910 m. įstatai valdžios buvo patvirtinti (16).
 
1904 m. pavasarį įvyko Vilniaus lietuvių šelpimos draugovės steigiamasis susirinkimas. A. Smetona – išrinktas į jos pirmąją valdybą. Į ją buvo renkamas ir vėliau. Pirmojoje valdyboje jam patikėjo sekretoriaus pareigas, 1906 m. teko pavaduoti valdybos pirmininką. A. Smetona dalyvavo daugelyje jos renginių, prisidėjo prie jų organizavimo.1905 m. rudenį jis kartu su Emilija Vileišiene, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu vyko su prašymu, pasirašytu šv. Rapolo bažnyčios 300 parapijiečių, dėl šioje bažnyčioje lietuviškų pamaldų įvedimo. Rūpinosi 1908 m. įkurta Vilniaus lietuvių dviklase mokykla. Jis įėjo į šios mokyklos Globos komitetą, kurio tikslas buvo rūpintis jos reikalais, ypač lėšų rinkimu išlaikymui. Nekartą A. Smetona rašė spaudoje apie Vilniaus lietuvių šelpimos draugijos veiklą. Jo veikla šioje draugijoje buvo įvertinta 1914 m. jį išrenkant Vilniaus lietuvių šelpimos draugijos garbės nariu.
 
A. Smetona dalyvavo 1905 m. pabaigoje įsteigtoje Vilniaus kanklių draugijos veikloje.1906 m. lapkričio 6 d. dalyvavo draugijos pastatytoje Miko Petrausko operoje Birutė (libretas Vilniaus kanklių draugijos pirmininko Gabrielio Landsbergio-Žemkalnio). Po jos pastatymo A. Smetona ir kiti susirūpino jaunų talentingų lietuvių dainininkų tolesniu ugdymu. Jis kartu su Donatu Malinausku, kun. Vladu Mironu išspausdino kreipimąsi į visuomenę Šelpkime talentus!, kviesdami lėšomis paremti gabius talentus (17). Surinktomis lėšomis pavyko į Petrapilio konservatoriją išsiųsti mokytis Kiprą Petrauską ir Stasį Audėjų.
 
A. Smetona prisidėjo steigiant Lietuvių mokslo draugiją.1906 m. pabaigoje dr. Jono Basanavičiaus pakvietė jį kartu su kitais 11 lietuvių būti draugijos steigėjais ir pasirašyti draugijos įstatus.1907 m. kovo 25 d. (balandžio 7) steigiamajame susirinkime A. Smetona buvo išrinktas į valdybą. Vėliau iki 1917 m. imtinai kasmet buvo į ją perrenkamas (18). Jam buvo patikėtos knygininko pareigos. Taigi teko nuo pat pradžių rūpintis draugijos biblioteka, kuri daugiausiai buvo kuriama iš paaukotų spaudos leidinių. Jis su dr. J. Basanavičiumi ir kitais rašė atsišaukimus į visuomenę, kad žmonės Lietuvių mokslo draugijai aukotų knygų, leidinių bei kitokių eksponatų. A. Smetona irgi paaukojo knygų. 1908 m. pradžioje biblioteka turėjo daugiau kaip 4,1 tūkst., o1909 m. viduryje – 9,0 tūkst.,1915 m. – 20 tūkst. įvairių leidinių tomų.1909 m. Lietuvių mokslo draugijai buvo leista turėti ir skaityklą. A. Smetonai rūpėjo įvairūs jos reikalai ir jis ne kartą apie juos rašė spaudoje.
 
1907 m. pavasarį buvo gautas leidimas Vilniaus aušros apšvietos draugijos steigimui. Šios draugijos steigėjais buvo įvairų pažiūrų žmonės. Tai Juozas Bagdonavičius, kun. Vladas Mironas, Ona Pleirytė–Puidienė, A. Smetona, kun. Juozas Tumas, Jonas ir Petras Vileišiai. Draugijos tikslas buvo platinti švietimą tarp Vilniaus ir kitų gubernijų gyventojų, pirmiausiai lietuvių kalba. Tikslui įvykdyti numatė steigti pradines mokyklas, beraščių kursus, knygynus, bibliotekas, prieglaudas. Steigėjai per spaudą kreipėsi į visuomenę, prašydami jos paramos. Jau 1908 m. viduryje įsisteigė 17 jos skyrių, iš jų 6 Vilniaus gubernijoje (19). Tais metais A. Smetona per Vilniaus Aušros apšvietos draugiją pinigais rėmė Vilniaus lietuvių dviklasę mokyklą. Tačiau šiai draugijai platesnės veiklos nepavyko išvystyti, nes kliudė ne tik skirtingų pažiūrų narių nesutarimai, bet ir rusų valdžia, kuri 1908 m. spalio mėnesį ją kaip priešišką rusinimo tikslams uždarė.
 
A. Smetona buvo ir Lietuvių dailės draugijos, įsikūrusios 1907 m., narys, renkamas į revizijos komisiją, prisidėjo prie jos parodų, kurių iki 1915 m. Vilniuje buvo 8, organizavimo, apie jas rašė spaudoje.
 
1909 m. pradžioje savo veiklą pradėjo Vilniaus lietuvių Rūtos susivienijimas. Jo tikslas buvo vienyti ir kultūriškai šviesti Vilniaus bei jo apylinkių lietuvius. Tačiau 1911 m. A. Smetona apgailestavo, kad šios organizacijos atsiradimas suskaldė vilniečių lietuvių pajėgas, susilpnino Vilniaus lietuvių šelpimos draugijos veiklą. „Visos mėgėjų artistų pajėgos, – jis rašė,susimetė Rūton. Tokia atmaina blogan atsiliepė Šelpimosi Draugijai. Pirma tai turėjo savo artistų būrelį ir savo chorą, ruošdavo vakarus ir iš jų gaudavo šiek tiek pelno. Dabar viso to nustojus, pajamos belieka narių mokesčiai ir pelnas (20). Jis nebuvo nuošalyje nuo Rūtos veiklos. Prisidėjo knygomis prie jos knygyno gausinimo (21).
 
Domėjosi materialiniu Vilniaus lietuvių gyvenimu.1913 m. jis su kitais įkūrė lietuvių banką – 3-čiąją Vilniaus savitarpio kredito draugiją. Buvo išrinktas nariu į jos tarybą. Nekartą apie ją rašė spaudoje ir nurodė, kad tokia draugija lietuviams Vilniuje yra itin svarbi, nes padėsianti jiems įsigalėti įvairiuose profesijose, skatino lietuvius telktis į kredito bei kitas kooperacines organizacijas, atskleisdamas jų vaidmenį ekonominiame gyvenime ir kultūros plėtime.
 
1915 m. baigiantis vasarai, frontui traukiantis į rytus, rusai privertė evakuotis Lietuvos gyventojus. Vilnių užplūdo karo pabėgėliai. Mieste susidarė sunki materialinė padėtis. Reikėjo pabėgėliais rūpintis ne tik Vilniuje, bet ir kitose vietose. A. Smetona su kitais buvo iniciatoriumi Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti.
 
1914 m. gruodžio 4 d. įvyko steigiamasis susirinkimas. Išrinktas 18 žmonių Centro komitetas. Rusijos IV Dūmos narys Martynas Yčas tapo šio komiteto pirmininku, A. Smetona, kun. Juozapas Kukta – vicepirmininkais. M. Yčo pastangomis draugija gavo lėšų iš Didžiosios Rusijos caraitės Tatjanos komiteto visos Rusijos nukentėjusiems šelpti. Ją šelpė ir užsienio lietuviai. 1915 m. rudenį artėjant frontui draugijos komitetas suskilo: viena jo dalis su M. Yču išvyko į Petrapilį, kad galėtų rūpintis Rusijoje esančiais lietuviais-karo pabėgėliais, kita komiteto dalis liko Vilniuje. Ji vadovaujama A. Smetonos tęsė savo darbą. Buvo kuriami draugijos skyriai. Dėl vokiečių okupacinės valdžios gyventojams susisiekimo suvaržymų buvo sunku susisiekti su skyriais. Tad pagrindinis darbas vyko Vilniuje. 1934 m. A. Smetona, prisiminęs komitetą 20-ečio įkūrimo proga, kalbėjo: „Komiteto insisteigimas Vilniuje buvo didis žygis lietuvių atgimime. Mūsiškiai buvo susiskaldę visokiomis partijėlėmis ir nenorėjo tuomet iš vieno dirbti dargi labdaros ar kito kurio kultūros darbo. Kai jis žengė pirmuosius žingsnius, kai dar tvarkėsi ir kai buvo jau susitvarkęs, jį lydėjo priešingųjų srovių triukšmas dargi šmeižtas. Komitetas pasidarė betgi tiek atsparus, kad atsilaikė prieš visus kliuvinius, prieš visas painiavas, daromas savųjų, daromas ypačiai mūsų kaimynų, vadinusių save mūsų broliais. Tautinės vienybės pagrindas, jo padėtas, pasirodė tvirtas, jo nestengė priešai išardyti nei prie rusų, nei prie vokiečių, nors ardymo pastangos niekuomet nesiliaudavo ( 22). Iš tikrųjų šios draugijos veiklos pradžioje nuošalyje pasiliko socialdemokratai, kurie 1915 m. pavasarį įkūrė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo gyventojams agronomijos ir teisių pagelbai teikti. Jos pirmininkas buvo Jonas Vileišis, vicepirmininkas – Steponas Kairys. Tačiau vėliau jie pasuko į bendro politikos darbo barą.
 
Draugijos Centro komitete tapo ne tik pabėgėlių globos, šelpimo, bet ir kultūrinės veiklos organizavimo centras. Jame veikė įvairios sekcijos, komisijos, besirūpinančios labdara, švietimui. Steigė mokyklas, prieglaudas, bendrabučius ir kt.1915 m. rudenį Vilniuje įsteigė dr. Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių kurso pamokas, tai – pirmieji veiklos žingsniai Vilniaus lietuvių gimnazijos, kurioje 1915/1916 m. m. A. Smetonai teko dėstyti graikų kalbą.
 
Draugijos Centro komitetas gynė bažnytinius lietuvių interesus. Jo narių bendromis pastangomis buvo pasiekta, kad 1918 m. Vilniaus vyskupu buvo paskirtas lietuvis Jurgis Matulaitis.
 
A. Smetona spaudos baruose
 
Spaudą A. Smetona laikė svarbiu kultūros įrankiu, kuriuo galima skleisti vienokią ar kitokią ideologiją, vykdyti propagandą, ugdyti tautinę savimonę, telkti žmones į vienybę arba juos priešinti bei kt. Todėl Vilniuje jis siekė panaudoti spaudą savo pažiūroms reikšti ir tautinei vienybei telkti. Jis buvo įvairių laikraščių bendradarbis, redaktorius, leidėjas. Iki spaudos atgavimo A. Smetona, kaip publicistas, nežymiai reiškėsi. 1900 m. paskelbė pirmąjį straipsnį Varpe. 1902 m. P. Vileišio prašomas Vilniuje iš rusų kalbos 1903 m. išvertė 3 knygeles: Kas ir kiek gali pirkti žemės Lietuvoj, Miškų, laukų, sodų, daržų eibės ir bausmės už jas, o trečioji – Koks, kada ir kaip reikia atbūti kariuomenės (vaiskas) buvo išspausdinta 1904 m. Tilžėje. Kaip vertėjas reiškėsi ir vėliau. 1905 m. A. Smetona kartu su Jonu Jablonskiu ir Jonu Vileišiu įsteigė Aušros draugiją knygoms leisti. Tikslas buvo leisti populiarias knygeles taisyklinga lietuvių kalba. Tiksliau sakant, buvo siekta žmones mokyti lietuvių kalbos. Knygų leidyboje dirbti buvo nelengva, nes reikėjo atlikti visus – nuo leidinio parinkimo spaudai iki jo redagavimo bei platinimo – darbus. Draugija išleido tik kelias knygeles. 1906 m. dėl lėšų stokos ji buvo priversta veiklą nutraukti.
 
A. Smetona pasinėrė į publicisto, redaktoriaus darbą.1904 m. gruodžio 23 (11) d. Vilniuje pasirodė pirmasis Petro Vileišio leidžiamas lietuvių laikraštis Vilniaus žinios. 1905 m. šio laikraščio redakcijoje kelis mėnesius teko dirbti ir A. Smetonai. Nepraslinkus nei metams reikėjo dar kartą grįžti Vilniaus žinių redakcijon, kai kun. Juozas Tumas 1907 m. pradžioje tapo laikraščio redaktoriumi. A. Smetoną pakvietė P. Vileišis. Šios naujos redakcijos tikslas – per šį laikraštį sutaikinti pasauliečius inteligentus su dvasiškija. Tačiau to įgyvendinti nepavyko, nes jau 1907 m pavasarį iš redakcijos teko pasitraukti. Pasitraukimo priežastimi buvo ne tik nesutarimai su leidėju-redaktoriumi P. Vileišiu, bet ir bloga laikraščio finansinė padėtis. Laikraštis laikinai buvo sustabdytas. Tačiau kun. J. Tumo ir A. Smetonos prasidėjusi draugystė tęsėsi, nes lietuvių tautos atžvilgiu jų siekiai buvo vienodi.
 
1905 m. pabaigoje A. Smetona buvo atsakomasis redaktorius pradėto Vilniuje leisti demokratų partijos laikraščio Lietuvos ūkininkas, kurio leidėjas buvo Jonas Vileišis, o nuo 1906 m. pavasario – Felicija Bortkevičienė. Pasitraukus faktiškajam redaktoriui Povilui Višinskiui, suredagavusiam vos du numerius, ir dar kelis numerius Jonui Jablonskiui, faktiškojo redaktoriaus pareigas teko perimti A. Smetonai. 1906 m. vasarą dėl nesutarimų su radikaliaisiais demokratais jis pasitraukė iš laikraščio, vėliau išstojo ir iš demokratų partijos.
 
1907 m. Lietuvių mokslo draugija pradėjo leisti žurnalą Lietuvių tauta, kurio vienas iš sumanytojų buvo ir A. Smetona. Jis buvo šio leidinio redakcijos, o taip pat draugijos kalbininkų sekcijos narys.
 
Nuo 1904 m. svajojo turėti savo laikraštį, kad galėtų jame laisvai, niekieno nevaržomas dėstyti savo pažiūras, polemizuoti su kitais. Tačiau tik 1907 m. vasarą jam pavyko įregistruoti laikraščiui leisti bendrovę. 1907 m. spalio 3 d. pasirodė pirmasis Vilties numeris. Tai buvo visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis. A. Smetona rašėsi laikraščio leidėjas-redaktorius. Nuo pirmojo Vilties numerio faktinis redaktorius buvo kun. Juozas Tumas, nuo 1911m. – kun. Fabijonas Kemėšis, o1913 pavasario – kun. Juozas Dobužinskis. Vilties tikslas buvo nutiesti tiltą tarp pasauliečių inteligentų ir dvasiškijos. Pastaroji, būdama pagrindinė laikraščio rėmėja, jau 1913 m. rudenį siekė užvaldyti Viltį ir neatsižvelgdama į A. Smetonos teisę savo noru pasirinkti Vilties redaktorių, faktiškuoju redaktoriumi paskyrė krikščionį demokratą, ateitininkų organizacijos vadovą Praną Dovydaitį, taip siekdama šį laikraštį paversti ateitininkų ideologijos reiškėju. O tai prieštaravo A. Smetonos tikslui vienyti visą tautą, o ne jos dalį, todėl jis iš laikraščio pasitraukė. Viltis ėjo iki 1915 m. rudens.
 
A. Smetona dėjo pastangų turėti naują spaudos leidinį. Jam su Martynu Yču pavyko gauti leidimą ir 1914 m. pradžioje pasirodė Vairas. Tai buvo literatūros, dailės, mokslo, visuomenės, politikos žurnalas. Jis – leidžiamas kas mėnesį, kai kurie puslapiai spausdinami ant kreidinio popieriaus. Žurnale daug iliustracijų, reprodukcijų. Vairas prilygo to meto geriausiems ir gražiausiems užsienio žurnalams. Leidėju-redaktoriumi rašėsi A. Smetona, o nuo 1915 m. trečiojo numerio – leidėjas buvo M. Yčas, redaktorius A. Smetona. Pirmasis pasaulinis karas trukdė žurnalo leidimui. Nors jau nuo 1915 m. jis buvo leidžiamas kas viena-dvi savaitės, tačiau sumažėjo apimtis, suprastėjo popierius, keitėsi ir turinys. Jame vis daugiau buvo rašoma apie karą, tačiau kartu vis aiškiau propaguojama laisvės siekimo idėja.1915 m. vasarą po 23 numerio žurnalas nebepasirodė, nes rusų valdžia jį uždraudė.
 
Vokiečių okupacijos metais buvo uždaryti laikraščiai. Nors vokiečių okupacinė valdžia Tilžėje, vėliau Kaune leido lietuvių kalba laikraštį Dabartis, tačiau ji atstovavo tik okupantų interesams.1917 m rudenį po atkaklių pastangų A. Smetonai Berlyne iš vokiečių valdžios pavyko gauti leidimą laikraščiui leisti. 1917 m. rugsėjo 6 d. pasirodė pirmasis Lietuvos Aido numeris. Laikraščio leidėjas – A. Smetona. Jis rašėsi ir vyriausiuoju redaktoriumi, faktiškasis redaktorius buvo Petras Klimas, nuo 1918 m. – Liudas Noreika. 1917 m. Lietuvos Aidą leido 2-3 kartus per savaitę, o nuo 1918 m. – kasdien. Laikraštis visuomenę siekė informuoti apie esamą padėtį, telkti žmones valstybingumo idėjai skleisti.1919 m. sausio 1 d. išėjo paskutinis šio laikraščio Vilniuje numeris. Lietuvos Aidas yra ypatingas tuo, kad jame buvo paskelbtas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.
 
Iki 1907 m. rudens, t. y. iki Vilties pasirodymo, A. Smetona Vilniaus žiniose, Lietuvos ūkininke ir kituose leidiniuose paskelbė 42 publikacijas. Vėliau, ypač tapus Vilties, Vairo leidėju-redaktoriumi, ėmė plačiau reikštis kaip publicistas. Kai kuriuos straipsnius pasirašinėdavo įvairiais slapyvardžiais. Iki 1919 m. jis paskelbė daugiau kaip 840 straipsnių ir 3 kitokio pobūdžio publikacijas (23). Tai didelis kraitis, kurį A. Smetona sukrovė dirbdamas daugiausiai naktimis, nes diena prabėgdavo Žemės banke, vakarai – įvairiuose susirinkimuose bei kitokiuose lietuvių renginiuose. Jo didžioji straipsnių dalis buvo atspausdinta Viltyje. Apytikriais duomenimis 1908 m. paskelbė 110 straipsnių, iš jų 87 – „Viltyje“, 1909 m. atitinkamai 75 ir 52, 1910 m. – 97 ir 75, 1911 m. – 94 ir 66, 1912 m. – 87 ir 60 (24) ir t. t. Iš viso Viltyje paskelbė daugiau kaip 400 straipsnių. 1914 m. Vaire atspausdinta 9, 1915 m. – 26, Lietuvos Aide 1917 m. – 8, 1918 m. – 1 straipsnį (25). Vaire, o ypač Viltyje, nemažai straipsnių buvo vedamieji. Nuo 1915 m. jų mažėjo, nes A. Smetona pasinėrė į politinį gyvenimą, nors rašė irgi nemažai. Tai buvo įvairūs atsišaukimai, memorandumai, kurie to meto aplinkybėmis ne visi buvo paskelbti spaudoje. Be to, vertė bei redagavo vadovėlius, įvairius raštus vokiečių okupacinei valdžiai.
 
1915 m. rudenį Lietuvių mokslo draugija naujai sudarė komisiją vadovėliams leisti, kurių mokykloms būtinai reikėjo, nes vokiečių okupacinė valdžia uždraudė naudoti rusiškus vadovėlius. 1915 m. šios komisijos pirmininko pareigos buvo patikėtos A. Smetonai. Komisijos darbas suaktyvėjo, kai buvo pakviesta nemažai inteligentų rašyti lietuviškus vadovėlius. Daugelis, suprasdami lietuvių mokykloms vadovėlių būtinumą, ėmėsi šio jiems neįprasto darbo. Iki 1918 m. pabaigos buvo išleista 56 vadovėliai (26). A. Smetona, nebūdamas matematikas, ėmėsi versti matematikos vadovėlius bei juos redaguoti. 1916 m. jis išvertė Aritmetikos teoriją, kuri buvo populiari ir susilaukė net 5 leidimų. 1919 m. išvertė Algebros teoriją. 1916 m. pasirodė A. Smetonos redaguoti Aritmetikos uždavinynas I dalis ir Elementarinės algebros vadovėlis I, II dalys. 1918 m. – Algebros uždavinyno I dalis, kurią surinko Matas Bagdonas. Kai kurie A. Smetonos sukurti terminai prigijo ir vartojami iki šiol: skaičiavimo būdas, skliausteliai, dėmuo, šaknies traukimas, teorema, logaritminės lentelės ir kiti. Suredagavo Stasio Tijūnaičio sudarytą geografijos vadovėlį.
 
A. Smetona kėlė sau ir iš kitų reikalavo rašant aiškumo bei nuoseklumo. Skaitytojui patiks žinia tik tuomet, kada jos mintys prieinamai išdėstytos. Reikia eilinio nuoseklumo, – rašė jis. (27). Pasisakė prieš svetimybes. Amžininkai, kalbininkai aukštai vertino A. Smetonos rašiniuose kalbos žinojimą, stilistiką, kultūrą. Kalbininkas Pranas Skardžius rašė: A. Smetona labai žiūri, kad jo kalba būtų visai aiški, lengva ir įmanoma. Tai ypač lengvai galima pastebėti iš ištiso teksto, iš žodžių ir sakinių sujungimo, kuriame pasireiškia visas autoriaus sugebėjimas grakščiai ir dailiai reikšti savo mintis. Net ilgiausius jo sakinius gali skaityti be jokios sunkenybės: visa sutvarkoma taip darniai, kad žodžiai lyg plaukte plaukia. (28). Apie stilių P. Skardžius nurodo, kad iš vienos pusės jis yra individualus, savotiškas, atskleidžiantis ypatingą A. Smetonos mąstymo psichologiją, jo kalbinės kultūros būdus, iš kitos pusės – stilius, kaip ir kalbos struktūra, yra kitiems lengvai įmanomas, aiškus. Liudas Gira, buvęs Vilties redakcijos bendradarbis prisiminė: Ir Smetonos raštų stiliaus paprastumas yra toks, būtent, meniškas, nevienodas, bet įvairus, nenuobodus, bet gyvas, pasigaunąs sau skaitytojo dėmesį jau iš pirmųjų sakinių (29). Daugelis vertintojų išskyrė A. Smetonos straipsniams būdingą sąžiningą, ramų, visada etišką dalykų vertinimo būdą.
 
A. Smetona nusakė leidžiamų laikraščių tikslus. 1907 m spalio 1 d. „Vilties“ Kvieslyje rašė: Mūsų viršiausias tikslas yra telkti tautinės pajėgos ir taikinti jos taip, kad darbe neprieštarautų vienos kitoms, kad, iš vieno ar šalymais eidamos, netrukdytų vienos kitų. Iš to jau aišku, kad mes nesiruošiame kovoti su viena ar kita mūsų partija. Mes atsiliepsime kitiems laikraščiams tiek, kiek jie priešinsis mūsų valstybės sumanymui (30). Apie Vairo tikslą jis rašė: Mūsų žurnalo tikslas – suburti vienon kuopon visa, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sveikesnio, sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentijos pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves Vairas. Dėl tuometinės padėties Lietuvos Aide nebuvo dėstoma lietuvių politinė programa. Tačiau A. Smetona Pirmutinis žodis straipsnyje nurodė: Nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisės ir tautų laisvės vardu. Mes turime vilties, jog tas mūsų geismas pagaliau bus patenkintas, nes doros dėsniai bei teisė turėtų gauti viršų ant valstybių pajėgos (31).Straipsnyje nurodė ir laikraščio vaidmenį kovoje dėl laisvės, o tai pat įspėdamas: Tačiau Lietuvos atstatymas visų daugiausia pareina nuo mūsų pačių susipratimo: tiek gausime laisvės, kiek pasirodysime jos verti esą, kiek mes, numanydami šių dienų sąlygas, mokėsime į ją eiti. Jau iš anksto galime spėti, jog rasis pačių lietuvių tarpe tokių žmonių, kurie nesupras valandos rimtumo ir nenusimanydami ardys darbą, kiti, nelietuviai, gimę augę Lietuvoje, bet ne jos reikalus vaikydami, stos skersai kelią, vedantį mus į laisvę (32).Tai buvo pranašiški žodžiai lietuvių kelyje į laisvę ir vėliau už ją kovojant.
 
A. Smetona straipsniuose, ypač Viltyje, rašė to meto visais opiais lietuvių gyvenimo klausimais. 1930–1931m. buvo išleistas jo 1907–1918 m. straipsnių keturtomis rinkinys. Jame pateikti 408 straipsniai, t. y. straipsnių diduma, paskelbtų Viltyje, kai kurie Vaire, Lietuvos Aide. Atskiri šių raštų tomai buvo sugrupuoti pavadinimais Vienybės Gairėmis, Šviesos Takais, Atgimstant, Lietuvių Santykiai Su Lenkais. Pastarąjį tomą A. Smetona skyrė kun., kanaun. Juozui Tumui, trečią tomą Atgimstant – buvusiems spaudos bendradarbiams, aktyviai rašiusiems tautiškumo klausimais Juozui Kubiliui ir Liudui Noreikai, antrąjį tomą Šviesos Takais – savo didžiajam mokytojui Rygiškių Jonui Jablonskiui.
 
Šių A. Smetonos raštų pavadinimai parodo svarbiausias to meto problemas, veiklos kryptis, o straipsnių turinys atskleidžia autoriaus asmenybę. Buvęs jo spaudos bendradarbis kalbininkas Juozas Balčikonis nurodė: Skaitydami Smetonos raštus matome žmogų galvojantį, tiesų, idealistą, didelį patriotą. Iš raštų ir šiaip žinome, kad kiekvienas jo gyvenimo žingsnis nukreiptas į tautos reikalus (33).
 
A. Smetonos Rinktiniai raštai
 
Pirmajame Rinktinių raštų tome Vienybės Gairėmis pagrindinės sudėtų straipsnių mintys buvo skirtos tautos vienybės klausimams. A. Smetona, tyrinėdamas praeitį, stebėdamas dabartį, buvo įsitikinęs, jog tam, kad lietuviai išsikovotų autonomiją ir nepriklausomybę, yra būtina tautos vienybė. 1930 m., leidžiant pirmąjį tomą, įžanginiame straipsnyje Kodėl ir kam rašė: Juk norint suprasti dabartis, kartais pravartu esti pasižiūrėti ir praeities. Toliau rašo: Mano dėsnis, kuriuo šį gyvenimą vertindavau ir tebevertinu yra tautos vienybė. Kas nesutinka su tuo, tas, žinoma, negalės sutikti ir su mano vertinimais (34). Tai didelės išminties žodžiai, nes praeitis yra dabarties mokytoja. Tą istorijoje kartojo daugelis išminčių. Reikia mokytis iš praeities tiek gerų, tiek ir klaidingų dalykų, kad jų nekartoti ateityje. Visa tai itin reikalinga mūsų šiandienai.
 
Siekiant vienybės, pirmojo tomo straipsniuose dėstomos pasirinkto kelio vidurio tarp kairiųjų, t. y. pirmaeivių ir dešiniųjų, t. y. atžagareivių, krikščionių demokratų pasirinkimo priežastys, tautos vienybės reikalingumas, vykusių diskusijų turinys su dešiniaisiais bei kairiaisiais dėl šio kelio pasirinkimo.
 
Antrasis Rinktinių raštų tomas Šviesos Takais buvo skirtas nušviesti tautos gaivintojų biografijoms ir darbams, iškėlė mokslo, mokyklų, auklėjimo vaidmenį, atskleidė išskirtinį inteligentijos vaidmenį, jo svarbą, telkiant lietuvius vienybėn bei juos sąmoninant, mokant. 1930 m. šio tomo įžanginiame straipsnyje A. Smetona rašė: Tauta kol neturi vadų, kol neturi savo šviesuomenės (inteligentų) negali išsivaduoti iš vergovės. Šią tiesą žino mūsų aušrininkai, varpininkai, jos šaukėsi paskesnieji mūsų liaudies žadintojai (35). Inteligentams skirtame „Varpo“ 1914 m. pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje nurodė: Nuo mūsų inteligentų sielos bei dvasios pareina visos tautos atgimimas. Todėl inteligentai norėdami kitus reformuoti, privalome visų pirma, – aiškino A. Smetona, – patys save auklėti ir išauklėti: tik tada būsime išpildę inteligentų pareigą. To auklėjimo pamatas buvo literatūra, dailė, mokslas ir publicistika. A. Smetona pabrėžė: Štai tas pamatas, ant kurio tegali tarpti – augti mūsų inteligentų sąmonė (36). Jis ne tik kėlė lietuvių inteligentijai jų tikslus ir uždavinius, bet ir, per Varpą, siekė juos įgyvendinti. Pavyko tik iš dalies, nes 1915 m. rudenį jis buvo uždraustas.
 
A. Smetona pagrindiniu tautos požymiu laikė kalbą, todėl ir 2-jame tome Šviesos takais jai skyrė itin daug vietos, nors kalbos klausimai buvo nagrinėjami ir kituose tomuose. Iki 1916 m. kalbos klausimais parašė 40 straipsnių (37). Didžiuma iš jų atspausdinti Viltyje. Be to, šiame laikraštyje buvo įvestas kalbos skyrius ir bendradarbiauti pakviesti visi iškiliausi to meto kalbininkai – Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Kazimieras Būga, Jurgis Šlapelis ir kt. A. Smetonos darbų svarbi dalis buvo ne tik lietuvių kalbos gynimas viešajame gyvenime, bet ir jos tobulinimas, gryninimas, gražinimas, skatinimas jos mokytis. Iš jo raštų dabartiniam lietuvių kalbos žodynui buvo surinkta daugiau kaip 4 000 žodžių (38).
 
Trečiajame Rinktinių raštų tome Atgimstant nemažai straipsnių skirta lietuvių praeičiai. A. Smetona itin vertino praeities žinojimą, nurodydamas, kad tautai norint išlikti, reikia save pažinti, saugoti tautos palikimą. Įvertino kai kurių kunigų ir kitų veikėjų reikšmę, išskyrė spaudos vaidmenį. A. Smetona rašė, kad kaimo lietuviai bunda iš miego. Tai žymu spaudoje, – 1911 m. rašė jis, – žymu ir kultūros darbe. Vartydami laikraščius, sutinkame žinių ir iš tokių Vilniaus srities vietų, apie kurias pirma nieko nebuvo girdėti. Jau ir patys sodiečiai rašo, dejuoja, skundžiasi, kaip minimos po kojų lietuvių teisės bažnyčioje. Neretai skaitome ir linksmesnių žinių: rytų padangėje lietuviai atgyją, draugijomis telkiąsi ir t. t. (39). Nemažai dėmesio jis paskyrė viešajam lietuvių ekonominiam, socialiniam, kultūriniam gyvenimui, politikai nušviesti. Buvo rašoma lietuvių demografijos, vienybės, ateities klausimais.
 
Ketvirtame Rinktinių raštų tomas Lietuvių santykiai su lenkais yra skirtas itin opiai lietuvių gyvenimo problemai – lietuvių santykiams su lenkais nušviesti. Kaip jau minėjome šis tomas buvo skirtas kun. kanaun. Juozo Tumo atminimui. A. Smetoną su kun. J. Tumu siejo bendra tautinė ideologija, bendras pasišventimas Lietuvai. 1931 m. šio tomo įžangoje Nebaigta byla A. Smetona nurodo: Šis straipsnių rinkinys atskleidžia mums paveikslą, piešiantį lietuvių atgyjančios sąmonės kovą su įsisenėjusia lenkiška tradicija Lietuvoje, labiausiai rytuose, Vilniaus krašte. Toji kova ypatingai smarki su lenkiškuoju klieru, turėjusiu sprendžiamojo svorio dvasinėje vyresnybėje, taigi ir bažnyčioje. Sulenkėjusiems kunigams ėjo talkon prieš lietuvius, žinoma, sulenkėję dvarai ir sulenkėję miestiečiai (40).
 
A. Smetona buvo tikintis žmogus. Jis nurodė, kad tikėjimas siejasi su tauta, tautiškumu, nes tauta religiją pasisavina per savo pažinimo prizmę, tuo padarydama ją tautiška. Tačiau savo turiniu religija yra netautinė ir smerkė lenkus, kurie ją pavertė lenkiška. Čia daugiausia pavojus katalikybei Lietuvoje, – rašė jis, – čia, kur minioms skelbiama atskala polska wiar, čia kur vyrauja patriotiškas šūkis, kad katalikiškumas – tik žievė lenkiškumui (41).
 
Kun. J. Tumas, būdamas Vilties redaktoriumi įvedė skyrelį Lietuvių padėjimas Vilniaus vyskupijoje. Jame nuolat skelbė lietuvių ir lenkų kalbų atžvilgiu neteisybes, lietuvių bažnyčiose patirtas skriaudas, spausdino jų skundus. Tuo trukdė lenkų kunigams, ypač Vilniaus krašte, vykdyti tolimesnį lietuvių lenkinimą. Vilniaus dvasiškoji vyresnybė ėmėsi veiksmų, kad kun. J. Tumo nebūtų Vilniuje. 1911 pavasarį kunigas buvo priverstas išvykti į Žemaitijos vyskupiją. A. Smetona apgailestavo, kad neteko geriausio organizatoriaus, stipriausio Vilties bendradarbio, bet kartu ir pasidžiaugė, kad kun. J. Tumo darbas neliko be atgarsio: lietuviai pradėjo busti ir suprasti, kad ne tik privalo ieškoti teisių savo tautinei esybei, bet ir jas ginti. Netekus kun. J. Tumo A. Smetona ėmė plačiau spaudoje ginti lietuvius, nurodydamas, kol lenkai naudos bažnyčią lietuvių lenkinimui, kol jų teisės bus niekinamos, tol lietuviai nesiliaus kovoti. Kai kurie jo straipsniai buvo skirti unijiniams ryšiams, nutautėjusiai bajorijai, lenkų kunigų dviveidiškumui aprašyti bei įvertinti.
 
A. Smetonos asmens ir jo veiklos vertinimas
 
Savo veikla Vilniuje A. Smetona Lietuvos istorijoje įrašė gražaus pasiaukojimo tautai puslapius. Jam visi lietuvių reikalai buvo pirmaeiliai ir svarbiausi. Todėl visą 1902–1918 m. jo veiklą Vilniuje galima pavadinti tautiška. Didžiulis buvo jo vaidmuo lietuvių spaudoje. Kazimieras Masiliūnas nurodė: Kiekvienas Antano Smetonos straipsnis ieško tiesos ir čia justi stiprus ir šaltas jo intelektas, kuris lieka svarbiausias imperatyvas visoje jo kūryboje (42).
 
A. Smetonos atlikti darbai davė savo vaisių: rytuose ėmė busti lietuviai, sąmonėjo tautiškai, suprasdami savo pareigą ginti tautinę savastį. Jo inteligentų telkimas vienybėn, nežiūrint jų partiškumo, pažiūrų skirtingumo, davė rezultatų. Tačiau svarbiausia, kad sugebėjo sutelkti kitus bendram siekiui – įvesti 1918 m. Lietuvą tarp nepriklausomų valstybių.
 
Daug apie A. Smetoną yra parašyta. Jo asmens atžvilgiu yra įvairių nuomonių. Socialdemokratas Mykolas Biržiška apie A. Smetoną, su kuriuo kartu jam teko dirbti, prisiminė: Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui…(43). Panašiai jį vertino buvę bendradarbiai ir kiti asmenys. Tačiau niekas negalėjo nuneigti jo kaip asmenybės. Jis buvo kovos žmogus, – rašo Aleksandras Merkelis,ir jo stipriausias ginklas plunksna. Šiuo atveju jis buvo sunkiai įveikiamas ir dėl to jo priešai kovojo ne su jo idėjomis, bet stengėsi sumenkinti jo asmenį (44).
 
Po sovietinės okupacijos 1990 m. Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, prisiminė savo tautai nusipelniusius žmones, tarp jų ir A. Smetoną, pavadindami vieną iš Vilniaus gatvių jo vardu, o Tilto gatvėje prie pažymėto pirmuoju numeriu namo, kuriame 1908–1909 m. jis gyveno, pakabino atminimo lentą. A. Smetona nusipelnė savo veikla, kuria žadino tautą siekti laisvės, o ir atsistojęs laisvės kovų priekyje, padėjo ją iškovoti, 1919 m. balandžio 4 d. tapęs pirmuoju Lietuvos prezidentu šią laisvę įtvirtinti.
 
Literatūra ir šaltiniai:
 
1. Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. V., 1996, p. 23.
2. Vidzgiris J. Lietuva po 100 metų nuo Aušros pasirodymo / Į laisvę. 1983, nr. 88, p. 50.
3. A. Smetona. Pasakyta parašyta.1927–1934. Faksimilinis „Pažangos“ (1935 m.) leidinys. Kaunas.1992, p. 189.
4. Vėbra R. Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje V., 1990, p.181.
5. Smetona A. Jaunesnysis vyresniam/ Vairas 1924, nr. 1, p. 9 .
6. Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904 metais. V., 2004, p. 429.
7. Smetona A. Jonas Jablonskis / A. Smetona pasakyta parašyta, p 187.
8. Eidintas A. Antanas Smetona. Politinės biografijos bruožai. V., 1990, p.27.
9. Kemėšis F. Rytų fronto kovos vadas / Naujoji Romuva. 1934, nr.192, p. 605.
10. Smetona A. Kur Lietuvos centras? / Rinktiniai raštai. Kaunas. 1930, t. 1, p. 182, 183.
11. A. Smetona. Lietuvių Mokslo Draugijai susirinkus / Ten pat., t. 2, p. 336.
12. Vedamasis / Vairas. 1914, nr. 1, p. 2.
13. Vedamosios mintys iš Valst. Prezidento Užulėnyje pasakytos kalbos / Mūsų Vilnius. 1935, nr. 12, p. 180.
14. Smetona A. Lietuvių tauta ir jos paskirtis / Vairas. 1936, nr. 4, p. 370.
15. Atsiminimų bruožai (Apie J. Jablonskį) / A. Smetona. Pasakyta parašyta, p. 195.
16. Aničas J. Antanas ir Emilija Vileišiai. V.,1999, p. 151.
17. Šelpkime talentus / Vilniaus žinios. 1906, nr. 276.
18.Valaitis A. Iš Lietuvių Mokslo Draugijos istorijos / Lietuvių tauta. Kn. IV. Sąs. 3. V., 1932, p. 374, 375.
19. Aničas J. Min veik., p.235.
20. Smetona A. Vilniaus Lietuvių Šelpimosi Draugija / Viltis. 1911, nr. 7.
21. Raguotienė G. Spaudą atgavus. V., 1996, p. 54.
22 .Smetona A. Kalba, minint komiteto 20 m. / .Lietuvos aidas. 1934, nr. 284.
23. Kisinas I. Antano. Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija. Kaunas. 1934, p. 15, 140.
24. A. Sm. Visų keturių tomų apžvalga / Smetona A. Raštai. Kaunas. 1931, t. IV, p. 297–307, Truska L. Min. veik., p. 64.
25. A. Sm. Visų keturių tomų apžvalga / Smetona A. Raštai. Kaunas. 1931, t. IV, p. 297–310.
26. Valaitis A. Min str. / Lietuvių tauta. Kn. IV. Sąs. 3. V., 1932, p. 355.
27. Smetona A. Kokių žinių mums reikia / Viltis. 1908, nr. 12.
28. Skardžius S. Vienovė ir įvairenybė Antano Smetonos kalboje / Vairas. 1934, nr. 8–9, p 53.
29. Gira L. Antanas Smetona – stilistas / Ten pat, p. 407.
30. Smetona A. Ko mes geidžiame / Rinkiniai raštai. V., 1990, p. 12.
31. Smetona A. Pirmutinis žodis / Lietuvos Aidas. 1917, nr. 1.
32. Ten pat.
33. Balčikonis J. Keletas atsiminimų apie A. Smetoną / Vairas. 1934, nr. 8–9, p.109.
34. Sm. A. Kodėl ir kam / Vienybės Gairėmis. Rinktiniai raštai. T. I. p. 2.
35. Sm. A. Minties siūlo tąsa / Šviesos takais. Kaunas. 1930. Puslapiai nenumeruoti. 36. Vairas. 1914, nr. 1, p. 1.
37. Masiliūnas K. Antano Smetonos raštų žodynas. Kaunas. 1934, p. 107–112.
38. Liekis A. Lietuvių tautos – lietuvių kalbos likimas. D. 1. V., 2004, p. 153.
39. Smetona A. Mūsų kraštas ir jo pažintis / Viltis. 1911, nr. 2.
40. Sm. A. Nebaigtoji byla / Lietuvių santykiai su lenkais. Raštai. Rinktiniai raštai. T. IV. Puslapiai nenumeruoti.
41. Smetona A. Nepakenčiama / Viltis. 1913, nr. 61.
42. Masiliūnas K. Min .veik., p. 24.
43. Biržiška M. Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą. II t. Los Angeles. 1953, p. 151.
44. Merkelis A. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New Jork. 1964, p. 678.
 
Nuotraukoje: Pirmasis Lietuvos prezidentas A. Smetona
Voruta. – 2010, bal. 24, nr. 8 (698), p. 14.
Voruta. – 2010, geg. 8, nr. 9 (699), p. 14.
Voruta. – 2010, geg. 22, nr. 10 (700), p. 14.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra